Jei kada nors dūsdami ir išsekę artėsite prie Everesto viršukalnės, dėl paskutinių 15–50 metrų galite kaltinti apačioje vingiuojančią upę. Naują modeliavimo tyrimą atlikę mokslininkai teigia, kad prieš 89 000 metų Himalajuose upė pakeitė savo kryptį, dėl to prasidėjo erozija ir uolienų kilimas, paskatinęs Everesto kalno „augimą“, rašoma „Science“.
Kartais dėl plokščių tektonikos gali sutrikti upių tekėjimas, todėl jos iškrypsta iš savo įprastos vagos ir patenka į kitų upių teritoriją, – šis reiškinys vadinamas „upių užgrobimu“ arba „upių piratavimu“. Mokslininkams jau seniai kilo klausimas, ar Aruno upė, pagrindinis per Kiniją, Nepalą ir Tibetą tekančios Kosio upės intakas, dėl unikalios per Himalajus vingiuojančios vagos galėjo užgrobti kitas Tibeto upes.
Jei Arunas iš tiesų būtų iškrypęs iš savo vagos, mokslininkų manymu, jis būtų įsigraužęs į aplinkinę vietovę, suardęs uolienas ir nunešęs jas žemyn upe. Tai būtų sumažinę slėgį Žemės plutai, todėl ji būtų kilusi į viršų ir išjudinusi ant jos esančius sausumos objektus, įskaitant Himalajus.
Atlikę šio proceso modeliavimo eksperimentus, mokslininkai iš tiesų nustatė, kad prieš 89 000 metų įvykęs upės vagos pasikeitimas galėjo Everesto kalną pakelti 15–50 metrų. Tai greičiausiai įvyko dėl to, kad upė nuolatos ardė (ir iki šiol ardo) uolienas ir dirvožemį jo papėdėje, dėl to Everestas kasmet kilo iki 2 mm.
Su upe siejamas paaiškinimas galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl Everesto viršukalnė yra gerokai aukštesnė už kaimyninius kalnus.
