Beveik šimtmetį buvo baiminamasi, kad De Winton'io auksakurminis (Cryptochloris wintoni) išnyko. Tačiau padedami šuns mokslininkai pirmą kartą nuo 1936 m. aptiko šį gyvūną vakarinėje Pietų Afrikos Respublikos pakrantėje.
„Pats nuostabiausias dalykas yra tas, kad jis visą tą laiką ten buvo, ir niekas to nežinojo“, – sako Jean Pierre Le Roux iš Pietų Afrikos Respublikos aplinkosaugos reikalų departamento.
Šie aklieji pūkuotieji gyvūnai yra tokie nepastebimi, nes jie didžiąją gyvenimo dalį praleidžia po žeme, o judėdami smėliu palieka mažai pėdsakų.
Jų kailis padengtas specialiais aliejais, kurie sutepa jų kelią, kai šie maži žinduoliai šliaužia po keturių colių smėlio sluoksniu. Gyvūnai palieka negilius tunelius, kurie tuoj pat užsitraukia atgal.
De Winton'o auksakurminiai taip pat niekada neišlenda gerti vandens. Jie iškyla į paviršių tik naktį, kad susirastų maisto.
„Ieškoti De Winton'o auksakurminių buvo nelengva“, – pažymi gamtosaugos biologė Christina Biggs iš organizacijos „Re:wild“, kuri iš dalies finansavo šį atradimą.
Kad surastų šį besikeičiančioje smėlio jūroje gyvenantį žinduolį, Stellenbošo universiteto aplinkosaugos genetikė Samanta Mynhardt ir kolegos pasitelkė aplinkos DNR.
„Išgauti DNR iš dirvožemio nėra taip lengva, – aiškina S. Mynhardt. – Tačiau buvome gana tikri, kad jei De Winton'o auksakurminis yra tiriamoje aplinkoje, galėsime jį aptikti suradę ir nuskaitę jo DNR seką.“
Siekdami susiaurinti tyrimo lauką, tyrėjai pasitelkė specialiai apmokytą šunį Jessie.
Nesant pavyzdinio kvapo, pagal kurį galima būtų išmokyti šunį ieškoti ilgai nematyto auksakurminio pėdsakų, komanda ėmėsi eliminavimo proceso ir mokė Jessie užuosti tris kitas žinomas šioje teritorijoje gyvenančių kurmių rūšis.
Kai kurių aptiktų kurmių pėdsakų ir urvų Jessie negalėjo atpažinti, o tai rodė, kad jie priklauso rūšiai, kurios kvapo šuo niekada anksčiau nebuvo užuodęs.
Komanda surinko daugiau kaip 100 dirvožemio mėginių. Juose buvo DNR iš įvairių tirtoje teritorijoje klajojusių gyvūnų kailio, odos ir išmatų.
Mokslininkų džiaugsmui, šiuose mėginiuose esanti aplinkos DNR leido nustatyti, kad De Winton'o auksakurminių populiacija gyvena nuo Lamberto įlankos į šiaurę iki Port Nolloth.
Kasyba, žemės ūkio plėtra ir gyvenamųjų namų statyba kelia grėsmę šiems retiems gyvūnams.
