Delnai ima prakaituoti, padažnėja širdies plakimas, įsitempia raumenys. Oda nueina pagaugais, ima sukti vidurius. Kai baimė atslūgsta, gali užplūsti malonus jausmas. Ar tai tiesiog palengvėjimas išgyvenus pavojų, ar kažkas daugiau, klausia „The Guardian“.
Kovoti ar bėgti
Migdolinis kūnas – giliai smegenų centre esantis migdolo formos neuronų pluoštas – kontroliuoja baimės reakciją. Baimę keliančioje situacijoje migdolinis kūnas stimuliuoja pagumburį, kuris aktyvuoja dvi organizmo sistemas – simpatinę nervų sistemą ir antinksčių žievės zoną – sukeldamas staigų hormonų antplūdį ir iššaukdamas „kovok arba bėk“ reakciją.
Adrenalinas padidina organizmo budrumą. Jis pagreitina širdies ritmą ir nukreipia kraują į judėjimui reikalingus raumenis. Kortizolis padidina kraujospūdį. Kraujagyslės aplink gyvybiškai svarbius organus išsiplečia, prisotindamos juos deguonimi ir maistinėmis medžiagomis. Kvėpavimas pagreitėja, į smegenis tiekdamas šviežią deguonį, o gliukozės kiekis kraujyje staigiai pakyla, todėl organizmas greitai įgauna energijos ir pasiruošia veikti.
„Nors mes iš principo suprantame kai kuriuos neuroninių baimės tinklų aspektus ir kaip jie koordinuoja elgesį, tačiau vis dar yra daug nežinomųjų“, – sako Bristolio universiteto neuromokslininkė dr. Charlotte Lawrenson.
Anot jos, kai mus veikia jutiminiai dirgikliai arba aplinka, kuri gali kelti grėsmę, smegenyse įsijungia du keliai. Pirmasis iš jų yra greitas. Informacija perduodama į gumburą, o po to į migdolinį kūną – tokiu būdu organizmas pasiruošia nedelsiant reaguoti į grėsmingus dirgiklius.
Antrasis yra lėtesnis, netiesioginis kelias. Informacija iš gumburo siunčiama į žievę, atokiausią smegenų sluoksnį, siejamą su sąmone, samprotavimu ir atmintimi. Taip grėsmė išanalizuojama ir mes galime nustatyti, ar pavojus yra realus.
„Mes tiksliai nežinome, kur smegenyse atsiranda baimės jausmas, – sako dr. Ch. Lawrenson, – bet greičiausiai jis kyla aktyvavus koordinuotą baimės tinklą, apimantį kelis smegenų regionus.“
Jei nustatoma, kad grėsmė yra reali, aktyvuojamos kitos smegenų sritys, užtikrinančios viso organizmo reakciją į pavojų. Smegenų kamieno cerebrospinalinio kanalo srities pilkoji medžiaga koordinuoja antinociceptines, autonomines ir elgesio reakcijas į stresą ir sužalojimą, blokuodama jutimo neuronų gebėjimą aptikti skausmą ir skatindama nevalingus fiziologinius procesus bei reakcijas.
„Atmintis [apie pavojų] perkeliama ir saugoma hipokampe“, – priduria dr. Ch. Lawrenson bendradarbė dr. Elena Paci, – kad kitą kartą iškilus panašiam pavojui, galėtume jį prisiminti ir nustatyti grėsmę.“
Žvilgsnis į mūsų kolektyvines baimes
Baimė yra pirmykštė emocija, o baisūs pasakojimai yra įsišakniję žmonijos istorijoje. Ankstyvosiose visuomenėse baimę keliančios pasakos buvo naudojamos mokant vaikus apie pavojus, su kuriais jie gali susidurti, pavyzdžiui, vilkus ir kitus plėšrūnus. Šiandien kinas atveria langą į visuomenės kolektyvines baimes. 1954 m. pasirodžiusiame mokslinės fantastikos filme Godzilą sukūrė branduolinė spinduliuotė – tai atskleidžia bendrą nerimą dėl Antrojo pasaulinio karo metu numestų atominių bombų.
Siaubo filmuose dažnai naudojamos įvairios technologijos – robotai, maištaujantys prieš savo kūrėją, pavyzdžiui, Vakarų pasaulio šeimininkai, arba žudantis dirbtinis intelektas, pavyzdžiui, Halas „2001 metų kosminėje odisėjoje“ ir „Skynet“ filme „Terminatorius“. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintajame dešimtmetyje Michaelas Myersas ir Freddy Kruegeris tapo serijinio žudiko įsikūnijimu visuomenės sąmonėje.
2020 m. kovą, kai įsiplieskė pandemija, padaugėjo apie mirtiną pandemiją pasakojančio filmo „Užkratas“ parsisiuntimų. Kodėl žmonės tuo metu norėjo žiūrėti siaubo filmą apie tai, kas jiems buvo tapę gyvenimo realybe? Profesorius Marcas Malmdorfas-Andersenas ir jo kolegos mano, kad siaubo filmai turi mokomąjį potencialą, įgalinantį valdyti netikrumą.
Orientavimasis nenuspėjamame pasaulyje
Danijos Orhuso universiteto docentas M. Malmdorfas-Andersenas tiria kognityvinius procesus, susijusius su žaidimu ir mokymusi. „Laiko leidimas šiuose išgalvotuose pasauliuose praktiškai gali tapti galimybe susikurti savo instrukcijų knygą blogiausiems atvejams“, – sako jis.
Siaubo gerbėjų tyrimas, atliktas COVID-19 pandemijos metu parodė, kad žmonės, kuriems patinka žiūrėti siaubo filmus, yra psichologiškai atsparesni už tuos, kurie tokių filmų nemėgsta.
„Jie tam tikrais būdais jau yra išgyvenę panašius scenarijus ir gali panaudoti tą patirtį orientuodamiesi naujoje, neaiškioje tikrovėje, – aiškina M. Malmdorfas-Andersenas. – Gali būti, kad pramoginės baimės formos gali padėti pagerinti emocijų reguliavimą ir įveikos įgūdžius.“
Anot M. Malmdorfo-Anderseno, mėgavimasis baime yra prasmingas, jei į tai žiūrėsime kaip į „žaidimo formą“. „Atrodo, kad mėgavimasis baisiais dirgikliais yra susijęs su neprognozuojamų situacijų valdymu, – sako jis. – Panašiai ir vaikų žaidimams būdingas saikingas netikrumo, nedidelių netikėtumų ieškojimas, siekiant juos įprasminti.“
Tiesą sakant, Ekseterio universiteto mokslininkai teigia, kad kai vaikų žaidimuose yra rizikos ir baimės elementų, jie gali suveikti kaip apsauginis mechanizmas nuo nerimo. Žaidimas, kaip teigia M. Malmdorfas-Andersenas, yra strategija, padedanti išmokti elgtis nepažįstamose situacijose ir paversti nenuspėjamas situacijas nuspėjamomis.
Aukso vidurys
Norėdami išsiaiškinti ryšį tarp malonumo ir baimės, M. Malmdorfas-Andersenas ir jo kolegos iš Orhuso universiteto Pramoginės baimės laboratorijos ištyrė grupę žmonių, nuvykusių į namą, kuriame vaidenasi. Ten svečiai savo noru sutiko būti gąsdinami smegenis graužiančių zombių, grandininiais pjūklais ginkluotų maniakų ir vaikus ryjančių žudikų. Tyrėjai filmavo svečius, stebėjo jų širdies ritmą ir klausinėjo, kaip jie jautėsi įvairiais eksperimento momentais.
„Užkeiktame name „Dystopia Haunted House“ kiekvieną naktį dirba apie 70–100 baisiais kostiumais vilkinčių aktorių, – sako M. Malmdorfas-Andersenas, – ir veikia rimtas specialiųjų efektų padalinys. Svečiai gąsdinami įvairiais lygmenimis, sukeliant pasibjaurėjimą, baimę, išgąstį, nerimą, vienišumo jausmą, buvimo tamsoje baimę, klaustrofobiją...“ Eksperimento išvados parodė, kad žmonės nemėgsta per daug nutolti nuo įprastos fiziologinės būsenos, tačiau jiems patinka šiek tiek išeiti už komforto zonos.“
„Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad tarp baimės ir malonumo gali būti „aukso vidurys“, – sako M. Malmdorfas-Andersenas. – Tam tikra vieta, kur kontekstas nėra per daug bauginantis, bet ir ne per daug ramus. Panašu, kad šiame taške malonumas pasiekia maksimumą.“
Tame taške baimės antplūdį staigiai pakeičia palengvėjimas ir smegenyse išsiskiria geros savijautos cheminės medžiagos – endorfinai ir dopaminas – pakylėjantys mus į euforiją.
Kai baimė nueina per toli
Tačiau svarbu nepamiršti, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas. Mes visi skirtingai suvokiame baisius dalykus ir riba tarp nekenksmingų linksmybių ir tikro siaubo yra labai plona. Per daug baimės gali sukelti nerimą ir disfunkciją. Pasaulyje apie 275 milijonai žmonių kenčia nuo nerimo sutrikimų, kurie gali tapti lėtiniais ir sekinančiais bei paveikti žmogaus gyvenimo trajektoriją.
„Skirtingų žmonių tam tikrų [smegenų] sričių aktyvavimo lygis skiriasi“, – sako dr. E. Paci.
Tai, kas vienam žmogui gali kelti jaudulį, kitam gali būti tikrai baisu. Taigi išdrįskite išsigąsti šį Heloviną, bet nepadauginkite.
