Kada telefonų ar televizorių ekranai šviečia ryškiau, o kada blankiau? Kodėl vieni šviesai sunaudoja daugiau energijos, o kitų mažiau? Visi šie atsakymai aiškūs Kauno technologijos universiteto mokslo darbuotojai Gintarei Kručaitei. Mokslininkė ieško efektyviausių organinių junginių, skirtų ekranus apšviečiantiems organiniams šviestukams – vadinamiesiems OLED.
Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslo darbuotojos dr. G. Kručaitės pagrindinė darbo vieta laboratorijoje yra traukos spinta, rankose – įvairios medžiagos ir tirpalai, o mintyse – cheminės reakcijos.
„Paprastai traukos spintoje vyksta daugybė skirtingų reakcijų ir mes, chemikai, tiksliai galime pasakyt, kas yra ten toj kolboje – plonasluoksnės pagalba. Bet turbūt paprastam žmogui sunku paaiškinti“, – pripažįsta KTU mokslo darbuotoja.
Mokslininkė gilinasi į organinių junginių sintezę, ieško sprendimų, kaip juos efektyviau pritaikyti organiniuose šviestukuose, vadinamuosiuose OLED.
Jie naudojami apšviečiant telefonų, kompiuterių, televizorių ekranus. Kaune sukurti organiniai junginiai skirti šviestukams keliauja į Taivaną, Kiniją kur išbandomi praktiškai.
„Praktikoje, tai mes darom įvairias reakcijas. Po to gryninam ir gaunam miltukus, kuriuos ir naudojam tiems prototipams gaminti. Mes visą laiką norim tobulint, gaut geresnius junginius, kad sumažėtų energijos sąnaudos ir taip pat padidėtų efektyvumas ir prietaisų kokybė. Į Taivaną siunčiame tokius junginius, iš kurių formuojami OLED šviestukai“, – pasakoja pašnekovė.
Mokslininkės sąsiuvinis pribraižytas formulių. Kai kurios – su prierašais, kad reakcijos neįvyko. Chemikė sako, siekiant geriausio rezultato tiek darbo, tiek kantrybės prireikia.
„Kad ir kaip bebūtų, ne visąlaik gauni tai, ko nori. Dažniausiai būna, kad tiesiog straipsnyje parašyta ką tu sudedi – ten išeigos geros, gauni taip kaip turi būt. O kai pats pradedi daryt, pamatai, kad to negauni. Tai eksperimentas dažniausiai būna net ne vienas, ne du, ne trys, o keturi, kol atrandi būdą, kaip gaut tą junginį“, – nurodo dr. G. Kručaitė.
Moteris chemija susidomėjo dar mokykloje. Labiau traukė praktika nei teorija ir galimybės mokslą ar ant popieriaus lapo gulančias formules pritaikyti kasdienybėje. Nors, sako, pati iš atsargesnių, pavojingų eksperimentų vengė.
„Tarkime, jeigu yra rūgštis, negali pilt vandens. Ne man taip buvo, bet yra buvę, kad į rūgštį įpylė vandens ir tiesiog (įvyko – LRT.lt) sprogimas. Tai reikia atsargiai elgtis“, – akcentuoja ji.
Darbo į namus mokslininkė stengiasi nesinešti. Net ir draugų rate retai kalba apie tai, ką veikia. Sutinka, kad daugeliui chemiją nėra lengva suprasti, tačiau laisvalaikis be jos neapsieina. Jau kelerius metus verda hidrolatus, gamina kIetus šampūnus. Žolelių jiems vasarą pati augina ir skinasi tėvų sklype.
„Daugelis žmonių neskaito produktų sudėties ir tiesiog graži pakuotė, nusiperki, naudoji. Pati iki 30 metų viską ir naudodavau. Nežinau kiek šampūnų pakeitus, rezultato norimo negavau. Tai po to, kadangi pati esu chemikė, susigalvojau kaip daryt, kad tą rezultatą gaut“, – nurodo pašnekovė.
Anot chemikės, mokslininko karjeros pasirinkti neįmanoma. Pats darbas pirmiausia turi patikti ir dominti. O jei įdomu, tada neabejotinai lydi ir sėkmė.
Dr. G. Kručaitė viena iš jaunųjų talentų programos Baltijos šalyse „Moterims moksle“ laureačių.
