Prieš metus Elonas Muskas paskelbė žinutę tviteryje, kad skirs 100 milijonų JAV dolerių prizą už geriausią anglies dvideginio surinkimo iš atmosferos technologiją. Egzistuoja ir natūralus būdas, kaip šalinti anglies dvideginį iš atmosferos. Tai puikiausiai daro medžiai, bet, žinoma, E. Muskas nelinkęs skatinti archajiškų metodų. Atsakymas į klausimą, ar medžių auginimas išties gali padėti spręsti globalaus klimato problemą, nėra vienareikšmis. Norint į jį atsakyti pirmiausia reikia suprasti, kaip miškų ekosistemos veikia klimatą ir kokioje situacijoje šiuo metu yra pasaulio miškai.
Pernai per Glazge vykusią Klimato kaitos konferenciją COP26 priimtas susitarimas dėl miškų saugojimo ir atkūrimo. Deklaraciją pasirašė 141 šalis, kuriose auga 90,94 procento pasaulio miškų. Prie susitarimo prisidėjo visos didžiosios pasaulio valstybės. Tarp jų – tokios atogrąžų miškų naikintojos kaip Brazilija, Demokratinė Kongo Respublika, Indonezija. Taip pat daugiausia medžių vidutinėse platumose nupjaunančios Rusija, JAV ir Kanada. Susitarimo esmė – iki 2030-ųjų sustabdyti miškų naikinimą ir žemės alinimą. Be to, šalys įsipareigojo siekti miškų ir kitų sausumos ekosistemų apsaugos, skatinti jų atkūrimą.
Įgyvendinti susitarimą bus nelengva, panašių bandymų būta ir praeityje. Skeptikai primena 2014-ųjų Niujorko miškų deklaraciją, kurią pasirašė 40 valstybių. Ja buvo siekiama iki 2020-ųjų perpus sumažinti kirtimus ir visiškai nutraukti miškų naikinimą iki 2030-ųjų. Nesena istorija rodo, kad Niujorko susitarimo tikslų link deramai apskritai nebuvo pradėta judėti. COP26 miškų deklaracija dar ambicingesnė. Ją pasirašė daugiau šalių, o panašiems tikslams pasiekti teskirti aštuoneri metai.
Be realių veiksmų dabartinis susitarimas taip pat nieko vertas, todėl šį kartą yra numatytos konkrečios lėšos miškams saugoti. Tam planuojama surinkti 19 milijardų JAV dolerių fondą, trečdalį jo turėtų sudaryti privačios lėšos. Nevyriausybinės organizacijos skaičiuoja, kad norint pasiekti išsikeltą tikslą vien atogrąžų miškų apsaugai reikėtų skirti bent 100 milijardų JAV dolerių kasmet.
Daliai Brazilijos ūkininkų Amazonės miškų kirtimas yra vienintelis pragyvenimo šaltinis ir tiesiog paraginti to nebedaryti jie nesustos. Drėgnieji atogrąžų miškai ypač svarbūs. Jeigu visi jie būtų iškirsti, visuotinė oro temperatūra vien dėl to galėtų pakilti 0,7 laipsnio. Beje, sakyti, kad gyvendami Lietuvoje niekaip neprisidedame prie Amazonės miškų naikinimo, nėra teisinga. Dalis mūsų išgeriamos kavos atkeliauja iš plantacijomis paverstų džiunglių plotų. Kaskart pirkdami produktus su palmių aliejumi (jo yra ne tik kai kuriuose maisto produktuose, bet ir dalyje dyzelino) ar prabangų Pietų Amerikoje užaugintą jautienos kepsnį metame eurus į atogrąžų miškų kirtėjų sąskaitas.
Miškų kirtimo terminas apskritai neteisingas. Kirviais tokių plotų neįmanoma iškirsti. Planeta praranda vidutiniškai 73 000 kvadratinių kilometrų miškų per metus, o tai kiek daugiau nei Lietuvos užimama teritorija. Šis skaičius gali pasirodyti sunkiai suvokiamas, bet tai rodo palydovo duomenų analizė. Sunkioji technika miškus tiesiog šienauja.
Miškai veikia kaip natūralūs planetos aušintuvai. Iš pirmo žvilgsnio lygtis paprasta. Kuo daugiau medžių, tuo daugiau šiltnamio efektą sukeliančio anglies dvideginio iš atmosferos jie sugeria ir užkonservuoja savo kamiene, šakose, šaknyse. Iki šiol vyravo nuomonė, kad daugiausia anglies dvideginio augdami absorbuoja jauni, bręstantys medžiai. Šis požiūris leido gana lengvabūdiškai žiūrėti į miškų kirtimą ir emisijų valdymą. Iškirtus brandžius miškus ir juos atsodinus į kovą su klimato kaita lyg ir buvo paleidžiama nauja bręstančių medžių kariuomenė. Naujausi tyrimai rodo, kad būtent brandūs medžiai, brandūs miškai ir jų dirvožemis absorbuoja daugiausia anglies dvideginio, todėl jų saugojimas įgauna dar didesnę reikšmę.
Atkurti ir saugoti miškus būtina, bet vien medžių sodinimu nuo perkaitimo planetos neišgelbėsime. Yra keli tai lemiantys aspektai. Vienas medis per savo gyvenimo ciklą absorbuoja apie 10 tonų anglies dvideginio, tačiau tam reikia laiko. Nustoti kirsti miškus ir pradėti juos atsodinti turėjome dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Kadangi dabar tai ruošiamasi padaryti apie 2030-uosius, tikro poveikio sulauksime tik po dešimtmečio ar dviejų, kai klimato kaita bus gerokai labiau įsibėgėjusi.
Laikas yra tik viena klimato kaitos švelninimo auginant miškus dedamųjų. Kita pusė yra teritorija. Norėdami pasiekti ženklų efektą, atkovoti iš žemės ūkio ir užsodinti miškais turėtume milžiniškus plotus. Manoma, kad norint bent priartėti prie dabar išmetamo anglies dvideginio kiekio absorbavimo prireiktų papildomo Europos dydžio miško. Kalbama apie trilijoną medžių. Žemėje tiesiog nėra tiek laisvos vietos.
Trečias aspektas liūdnai ironiškas, bet taip pat nepaneigiamas. Dėl šylančio klimato daugėja miškų gaisrų, o sudegęs miškas paleidžia į atmosferą visą savo sukauptą anglies dvideginį. Taip žmogaus sukelta klimato kaita įjungia grandininį procesą ir stiprina pati save.
Miškų vertė visai gyvajai gamtai nepamatuojama vien anglies dvideginio kaupimu. Tačiau net jei vadovaujamės tokiu pragmatiniu požiūriu ir į medžius žiūrime tik kaip į tradicinį anglies surinkimo būdą, jie vis tiek negali visiškai išspręsti problemos. Miškų saugojimas ir auginimas klimato kaitos nesustabdys, bet, neskaitant iškastinio kuro mažinimo, tai vis dar efektyviausia kovos su visuotinės temperatūros augimu priemonė.
Galime linkėti tik sėkmės E. Musko iniciatyvai rasti nebrangių anglies išsiurbimo iš atmosferos būdų. Jo įsteigta stambi suma po ketverių metų bus padalyta keletui dekorbanizacijos rungtynes laimėjusių startuolių. Šiuo metu esame lenktynėse su laiku ir anglies dvideginiui šalinti reikalingos visos įmanomos pastangos.
Reikėtų linkėti stiprybės ir pasaulio lyderiams, nors jų pademonstruotas susirūpinimas šiek tiek parodomasis. Jis nukreipia žvilgsnį nuo iškastinio kuro deginimo, kuris yra problemos esmė. Šių metų lapkritį, kai Egipte vyks kasmetė JT klimato kaitos konferencija COP27, sužinosime, kaip šalims sekasi judėti užsibrėžto tikslo link.
Kol kas utopinis scenarijus, išreikštas skaičiais, yra toks: jei visas miškų naikinimo procesas sustotų šiais metais ir tęstųsi iki 2100-ųjų, planetos miškai per šį laikotarpį sugertų apie 112 milijardų tonų anglies dvideginio. Per beveik 80 metų miškai pasisavintų tiek anglies, kiek žmonija išmeta per 10 metų. Likusį skaičių turėsime sumažinti kitais būdais.
