Mokslas ir IT

2021.06.21 22:06

Kada žmonės miršta nuo karščio: šiomis dienomis iki maksimalios temperatūros trūksta vos kelių laipsnių

knygos ištrauka
Knygos „Negyvenama žemė“ ištrauka, Leidykla „Tyto alba“2021.06.21 22:06

Gyvename laikotarpiu, per kurį žmonių veikla gal net kokį tūkstantį kartų pagreitino daugelio gyvybės rūšių išnykimo tempą. Per pastaruosius 50 metų vandenynuose keturis kartus padaugėjo vandens, kuriam stinga deguonies, dėl to dabar turime daugiau nei 400 vadinamųjų mirties zonų. Zonos, kuriose trūksta deguonies, prasiplėtė keliais milijonais kvadratinių kilometrų, o tai maždaug atitinka Europos plotą. Taip knygoje „Negyvenama žemė: ateities istorija“ teigia JAV žurnalistas, rašytojas Davidas Wallace‘as-Wellsas.

Ši klimato kaitos keliamas problemas nagrinėjanti knyga sukėlė didžiulį rezonansą mokslo pasaulyje ir plačiojoje visuomenėje. D.Wallace’as-Wellsas knygą pradeda niūria išvada: ištisus dešimtmečius nespėjame kovoti su klimato kaita ir neabejotinai gyvensime karštesniame, žmonėms nepalankesniame pasaulyje. Nekalti žmonės, besistengiantys kuo mažiau prisidėti prie aplinkos užterštumo, ribojantys vartojimą, kentės labiau nei kaltieji. Vienintelis likęs klausimas – kaip greitai sureaguosime ir kiek žalos pavyks išvengti. Autorius knygoje nebijo emocijų, tačiau jas pagrindžia faktais ir į ekologinę krizę žvelgia su atsargiu optimizmu. Jo manymu, žmonija pasiruošusi įveikti šį iššūkį. Knygos skyriuje „Mirtinas karštis“ D.Wallace’as-Wellsas nagrinėja šiandien mums ypač aktualią temą – kylančią temperatūrą ir kaip tai veikia planetą.

***

Žmonės, kaip ir visi žinduoliai, yra šilumą generuojantys organizmai, todėl, kad išgyventume, mums reikia galimybės ataušti – būtent tai daro lekuojantis šuo – ir aplinkos, kurios temperatūra būtų ganėtinai žema, kad oras veiktų kaip odą vėsinantis ir taip sklandžią organizmo veiklą užtikrinantis aušalas. Planetos temperatūrai pakilus septyniais laipsniais tai taptų neįmanoma ties pusiauju, ypač atogrąžose, kur labai drėgna, – dėl per karšto oro žmogaus kūnas vos per kelias valandas išvirtų iš vidaus ir išorės.

Temperatūrai pakilus vienuolika ar dvylika laipsnių Celsijaus, daugiau nei pusė žmonijos – vertinant, kad visi gyventų tuose pačiuose regionuose kaip dabar, – mirtų nuo tiesioginio karščio. Žinoma, greitu laiku oras tiek neįkais, nors yra prognozių, jog nekontroliuojant anglies dvideginio emisijų per kelis šimtmečius gali ir taip nutikti. Pagal kai kuriuos skaičiavimus pakanka temperatūrai pakilti vos penkiais laipsniais, kad dideli Žemė plotai taptų netinkami gyventi žmonėms. Temperatūrai pakilus šešiais laipsniais vasaromis lauke nebūtų galima dirbti žemutiniame Misisipės slėnyje, o Jungtinėse Valstijose į rytus nuo Uolinių kalnų žmonės kentėtų nuo karščio taip, kaip niekas šiuo metu pasaulyje dar nekentėjo. Niujorke būtų karščiau nei šiuo metu Bahreine, viename karščiausių planetos taškų, o Bahreine temperatūra būtų tokia aukšta, kad hipertermiją patirtų net miegantys žmonės.

Tikimybė, kad iki 2100 metų temperatūra pakils penkiais ar šešiais laipsniais, nedidelė, tačiau jei ir toliau nemažinsime anglies dvideginio emisijų, TKKG prognozuoja, kad temperatūra gali kilti maždaug keturiais laipsniais, kurie lemtų šiandien sunkiai įsivaizduojamą poveikį – laukiniai gaisrai Amerikos Vakaruose nusiaubtų šešiolika kartų didesnius žemės plotus, po vandeniu atsidurtų šimtai miestų. Indijos ir Vidurinių Rytų miestai, kuriuose dabar gyvena milijonai, įkaistų taip, kad išeiti į gatvę vasarą būtų pavojinga gyvybei, – tiesą sakant, taip gali nutikti gerokai anksčiau, nes tam pakaktų, kad klimatas atšiltų dviem laipsniais. Blogiausių scenarijų net nereikia svarstyti, kad pajustum nerimą.

Vertinant tiesioginį karštį pagrindinis rodiklis yra vadinamoji šlapiojo termometro temperatūra, kuria įvertinamas ir drėgnumas. Šlapiojo termometro temperatūra nustatoma, galima sakyti, namudiniu laboratoriniu prietaisu – oro termometru su drėgnu audiniu apvyniotu galiuku. Šiuo metu daugumoje regionų šlapiojo termometro maksimali temperatūra siekia 26 °C ar 27 °C, žmogaus išgyvenimo riba – 35 °C, viršijus šią temperatūrą žmonės ima mirti nuo karščio. Vadinasi, turime maždaug 8 laipsnių skirtumą, tačiau vadinamajam karščio stresui pakanka ir žemesnės temperatūros.

O tokią jau pasiekėme. Nuo 1980 metų mūsų planetoje 50 kartų padaugėjo pavojingų karščio bangų, manoma, kad jų sparčiai daugės ir toliau. Penkios karščiausios vasaros Europoje nuo 1500 metų buvo po 2002 metų. TKKG perspėja, kad tokiomis vasaromis kai kuriose planetos vietose dirbti lauke bus pavojinga sveikatai. Net jei pasieksime Paryžiaus susitarime numatytus tikslus, tokie miestai kaip Karačis ar Kalkuta kasmet patirs mirtį nešančias karščio bangas, panašias į tas, dėl kurių 2015 metais Indijoje ir Pakistane mirė tūkstančiai žmonių.

Klimatui atšilus keturiais laipsniais visos vasaros Europoje bus tokios kaip 2003 metais šį žemyną nusiaubusi karščio banga, nuo kurios per dieną mirdavo 2000 žmonių. Tuo metu tai buvo viena baisiausių stichinių nelaimių žemyno istorijoje, pražudžiusi 35 000 europiečių, tarp jų – 14 000 prancūzų. Kaip rašė Williamas Langewiesche’as, ligoniams tuo metu sekėsi gana gerai, nes jais buvo rūpinamasi turtingų šalių slaugos namuose beiligoninėse, o dauguma mirusių buvo palyginti sveiki vyresnio amžiaus žmonės, kurie buvo palikti namuose dėl karščio atostogauti nusprendusių išvažiuoti kitų šeimos narių, dėl to kai kurių mirusiųjų kūnai iro savaitėmis, kol artimieji grįžo namo.

Padėtis vis prastės. 2017 metais Ethanas Coffelas apskaičiavo, kad jei emisijos, kaip prognozuojama, išliks didelės, iki 2080 metų karštesnių dienų už tas, kurios anksčiau būdavo karščiausios metuose, gali padaugėti 100, gal net 250 kartų. Coffelas šiems skaičiavimams taiko matavimo vienetą „žmogus – diena“, kuris reiškia vieną tokią karštą dieną patyrusį vieną žmogų. Tikėtina, kad ateityje kasmet bus 150–750 milijonai tokių „žmonių – dienų“, kai šlapiojo termometro temperatūra bus lygi jau dabar kartais mirtį nešančių karščio bangų temperatūrai. Kasmet milijonas tokių „žmonių – dienų“ bus nepakeliamai karštos – karščio ir drėgmės santykis šiomis dienomis bus toks, kuriame žmogus neišgyvena. Pasaulio banko skaičiavimu, iki šimtmečio pabaigos vėsiausi mėnesiai atogrąžų Pietų Amerikoje ir Ramiojo vandenyno regione, tikėtina, bus šiltesni nei karščiausi 20 amžiaus pabaigos mėnesiai.

Tuo metu taip pat patyrėme ne vieną mirtiną karščio bangą. 1998 metais Indijoje vasarą nuo karščio mirė 2500 žmonių. Pastaruoju metu temperatūra ėmė kilti dar labiau. 2010 metais Rusijoje karščio banga nusinešė 55 000 žmonių gyvybes – Maskvoje kasdien mirdavo po 700 žmonių. 2016 metais Vidurinius Rytus kelis mėnesius kankino karščio banga, tuomet temperatūra Irake gegužę viršijo 38 °C, birželį – 43 °C, o liepą – 49 °C, paprastai tik naktimis temperatūra nukrisdavo žemiau negu 38 °C. („The Wall Street Journal“ rašė, kad vienas šiitų dvasininkas Nadžafe tuo metu paskleidė žinią, jog tas karštis – tai elektromagnetinis amerikiečių puolimas, kai kurie šalies meteorologai tam pritarė). 2018 metais pietryčių Pakistane buvo užfiksuota karščiausia žmonijos istorijoje balandžio mėnesio temperatūra. Indijoje viena diena, kai temperatūra viršija 35 °C, padidina metinį mirtingumą trimis ketvirtadaliais procento, o 2016 metais gegužę temperatūra šioje šalyje ne kartą viršijo 49 °C. Saudo Arabijoje temperatūra taip pat dažnai pakyla taip aukštai, dėl to didžiąją dalį per vasarą kasdien išdeginamų 700 000 barelių naftos tenka skirti orui kondicionuoti.

Su karščiu padedantys kovoti oro kondicionieriai ir ventiliatoriai išnaudoja 10 procentų visos pasaulyje suvartojamos elektros energijos. Manoma, kad iki 2050 metų šis energijos poreikis patrigubės, o gal net padidės keturis kartus. Apskaičiuota, kad iki 2030 metų pasaulyje bus įrengta dar 700 milijonų kondicionierių. Kitame tyrime teigiama, kad iki 2050 metų visame pasaulyje bus naudojama daugiau nei devyni milijardai įvairaus tipo vėsinimo prietaisų. Tačiau viena yra kondicionuoti milžiniškus miestus primenančius Arabų Emyratų prekybos centrus, visai kas kita – vargingiausių pasaulio šalių karščiausias vietas, nes tai nėra nei ekonomiška, nei ekologiška. Didžiausios krizės dėl nepakeliamo karščio kils Viduriniuose Rytuose ir Persijos įlankos regione, kur jau 2015 metais buvo užregistruota net 73 °C temperatūra. Dar keli dešimtmečiai ir daugumai iš tų dviejų milijonų musulmonų, kurie kasmet keliauja į Meką, ši kelionė taps fiziškai nepakeliama.

Grėsmė kyla ne tik chadžui ir ne tik Mekai. Salvadoro regione, kuriame gausiai auginamos cukranendrės, penktadalis populiacijos – daugiau nei ketvirtadalis vyrų – serga lėtinėmis inkstų ligomis, kaip spėjama, dėl dehidratacijos, kuri ištinka žmones dirbant per karštį laukuose, nors dar prieš porą dešimtmečių tokių problemų nebuvo. Taikant brangias dializės procedūras ligoniai gali tikėtis išgyventi penkerius metus, be dializės – vos kelias savaites. Ateityje karštis neabejotinai pakenks ne tik inkstams. Man rašant šį sakinį Kalifornijos dykumoje už mano namų durų birželio viduryje temperatūra siekia 49 °C. Ir tai toli gražu nėra rekordas.

***

Būtent į tai dėmesį nori atkreipti kosmologai primindami, kokia menka tikimybė, kad tokia protinga gyvybės forma kaip žmogus galėjo išsivystyti kurioje kitoje Visatos vietoje, nes gyvybei reikalingos ypatingos sąlygos, o visos negyvenamos planetos mums yra kaip priminimas, kokio unikalaus reikia aplinkybių rinkinio, kad susidarytų gyvybei tinkama klimato pusiausvyra. Mūsų žiniomis, jokia protinga gyvybės forma neišsivystė kitoje Visatos vietoje, už tų siaurų žmogaus evoliucijai tinkamų temperatūros ribų, kurias dabar prarandame, visai tikėtina, visiems laikams.

Kiek oro temperatūra dar kils? Klausimas gali pasirodyti labai mokslinis ir reikalaujantis išsamaus tyrimo, bet atsakymas labai paprastas, tai reiškia, politinis. Tiesa ta, kad klimato kaitos keliamas pavojus yra kintamas, ši grėsmė nuolat keičia formą. Kada klimatas atšils dviem, o kada trimis laipsniais? Kiek daug jūros lygis pakils iki 2030, 2050 ar 2100 metų, kai iš mūsų vaikų rūpestį planeta perims jų vaikai ir provaikaičiai? Kurie miestai bus užtvindyti, kurie miškai pražus dėl sausrų, o kam teks kentėti dėl menko derliaus? Ši nežinia yra vienas svarbiausių veiksnių, kuriuo klimato kaita paveiks per artimiausius dešimtmečius mūsų kultūrą, – tas šiurpus aiškumo trūkumas, kokiame pasaulyje gyvensime vos po dešimtmečio ar dviejų, kai dar gyvensime tuose pačiuose namuose ir mokėsime tas pačias paskolas, žiūrėsime tas pačias televizijos laidas ir teiksime apeliacijas tiems patiems Aukščiausiojo Teismo teisėjams.

Kol mokslas tiksliai nežino, kaip klimato sistema reaguos į dėl žmonijos veiklos į atmosferą patekusį anglies dvideginį, tas neapibrėžtumas, kas vis dėlto nutiks, – ta ramybės neduodanti nežinia kyla ne tiek dėl mokslinių žinių trūkumo, kiek nuo vis dar atviro klausimo, kaip mes patys reaguosime į tokią padėtį. Kiek dar anglies dvideginio paskleisime į atmosferą? Šis klausimas skirtas visai ne mokslininkams, o žmonėms. Klimatologai jau šiandien geba dar prieš savaitę stulbinamai tiksliai nuspėti, kurioje vietoje kokio stiprumo uraganas kils. Ir tai jie sugeba ne dėl to, kad supranta šio proceso modelius, bet todėl, kad turi visus reikalingus duomenis. Kalbant apie visuotinį atšilimą modeliai taip pat žinomi, tik bėda, jog nežinome iš esmės pagrindinio šio proceso parametro – savo pačių reakcijos.

Iš patirties galime spėti, kad gerai nebus. Tris ketvirtadalius amžiaus nuo tada, kai visuotinis atšilimas pirmą kartą buvo pripažintas problema, nepadarėme jokių ryškių pokyčių nei gamyboje, nei energijos suvartojimo atžvilgiu, kad galėtume save apsaugoti. Visi seniai girdi, kaip mokslininkai kalba apie tai, ką reikia daryti, kad klimatas būtų stabilus, ir aiškina, kad pasaulis prisitaikys prie pokyčių, deja, bet pasaulis iš esmės nepadarė nieko, lyg tikėdamasis, jog viskas išsispręs savaime. Dėl rinkos dėsnių žalioji energija tapo pigesnė ir prieinamesnė, tačiau dėl tų pačių dėsnių rinkos sėkmingai absorbavo tas inovacijas, tiksliau, neblogai iš jų uždirbo, o anglies dvideginio emisijos ir toliau sėkmingai auga. Politikai vieną dieną skambiai kalba apie visuotinį solidarumą ir bendradarbiavimą, kitą dieną visus pažadus pamiršta. Klimato aktyvistams tapo įprasta kalbėti apie tai, kad šiandien turime visus reikalingus įrankius, kad galėtume išvengti katastrofiškų – ir net didesnių – klimato pokyčių. Ir tai yra tiesa. Tačiau politinė valia nėra koks nereikšmingas parametras, kuris visada po ranka. Analogiškai turime įrankių, kuriais pasinaudoję galėtume išspręsti globalias skurdo, epideminių ligų ir smurto prieš moteris problemas.

2016 metais buvo pasirašytas Paryžiaus susitarimas, kuriame numatyta, jog privaloma siekti, kad visuotinis atšilimas nebūtų didesnis nei dviem laipsniais, ir to turėjo siekti visos pasaulio tautos, dabar matome, kad to susitarimo rezultatai net labai liūdni. 2017 metais anglies dvideginio emisijos, kaip tvirtina Tarptautinė energetikos agentūra, išaugo 1,4 proc. Ir tai po to, kai porą metų optimistai jau džiaugėsi, kad emisijos neva mažėja, o pikas jau buvo pasiektas. Mes ir vėl kopiame aukštyn. Tuoj pasieksime naują viršūnę, o nė viena iš didžiausių susitarimą pasirašiusių pramoninių šalių net nebandė įgyvendinti sutartyje numatytų įsipareigojimų. Dar prieš pasiekiant naują aukštumą nė viena iš pagrindinių pramoninių šalių nedarė nieko, kad įgyvendintų Paryžiaus susitarime numatytus įsipareigojimus.

Laikydamiesi įsipareigojimų galėtume sustoti prie 3,2 °C, o norint, kad planeta atšiltų ne daugiau nei 2 laipsniais, visos susitarimą pasirašiusios šalys turėtų prisidėti dar ryžtingiau. Iš 195 susitarimą pasirašiusių šalių numatytų taršos ribų neviršija tik šios: Marokas, Gambija, Butanas, Kosta Rika, Etiopija, Indija ir Filipinai. Donaldo Trumpo ryžtas nutraukti šią sutartį gali būti visai naudingas, nes amerikiečiams atsisakius lyderystės kovoje su klimato kaita, regis, mobilizuojasi Kinija – Si Dzinpingas taip gautų galimybę užimti ryžtingesnę poziciją dėl klimato kaitos. Žinoma, naujieji Kinijos įsipareigojimai kol kas dar tik žodiniai, nors ši valstybė yra didžiausia atmosferos teršėja, o per pirmus 2018 metų tris mėnesius jos emisijos išaugo 4 procentais. Kinijoje pagaminama pusė visos planetos anglimis kūrenamų elektrinių elektros. Kinijoje tokios elektrinės paprastai veikia tik pusę laiko, vadinasi, tokios elektros gamyba gali toliau augti. Nuo 2000 metų visame pasaulyje elektros gamyba deginant anglis išaugo beveik dvigubai. Vienoje ataskaitoje rašoma, kad jei pasaulis sektų Kinijos pavyzdžiu, iki 2100 metų planeta atšiltų penkiais laipsniais.

Akivaizdu, kad padėtis, švelniai tariant, ne itin gera, kita vertus, tas abejingumas klimato kaitai nėra naujas. Kvaila projektuoti ateityje galimo atšilimo atsižvelgiant į tai, kiek daug nežinomųjų lems rezultatą, tačiau jei geriausias scenarijus dabar yra tarp 2 ir 2,5 °C pakilusi temperatūra iki 2100 metų, regis, labiausiai tikėtina, kad temperatūra pakils trimis laipsniais ar net kiek daugiau. Tikėtina, kad net toks atšilimas reikš būtinybę naudoti reikšmingai daug neigiamos emisijos technologijų atsižvelgiant į tai, kad atmosferos tarša anglies dvideginiu toliau auga. Tokius skaičiavimus apsunkina ir mokslinis nekonkretumas, visai įmanoma, kad per daug nuvertiname mums menkai dar pažįstamas gamtos sistemų atsakomąsias reakcijas. Galbūt išjudinus šiuos procesus iki 2100 metų temperatūra pakils keturiais laipsniais, net jei per ateinančius dešimtmečius reikšmingai sumažinsime anglies dvideginio emisijas. Nuo Kioto protokolo pasirašymo surinkta statistika rodo, kad dėl žmonijos trumparegiškumo nėra prasmės spėlioti, kas nutiks, kai kalbame apie anglies dvideginio emisijas ir klimato atšilimą, galime kalbėti nebent apie tai, kas galėtų nutikti. Šiuo požiūriu mūsų niekas neriboja.

***

Dauguma žmonių artimiausioje ateityje gyvens miestuose, kurie taip pat prisideda prie klimato atšilimo. Asfaltas ir betonas, kaip ir vis akita ankštuose miestuose, tarp jų ir žmonės, sugeria šilumą iš aplinkos, dėl to tvyrant karščiui galimybė atvėsti naktimis tampa gyvybiškai svarbi. Atvėsti skirtiems laikotarpiams trumpėjant, temperatūra naktimis nespėja nukristi, dėl to mūsų kūnai kaista toliau. Miestuose asfaltas ir betonas per dieną sugeria tiek šilumos, kad naktį jai išsiskiriant į aplinką temperatūra gali pakilti penkiais laipsniais, dėl to dienomis tvyrantis ir taip sunkiai pakenčiamas karštis gali virsti mirtinu. Čikagoje taip nutiko 1995 metais, kai karščio banga nusinešė 739 žmonių gyvybes, o prie karščio poveikio prisidėjo ir sutrikusi visuomenės sveikatos priežiūros sistema. Tas dažnai visur minimas mirusiųjų skaičius reiškia tik staigias mirtis, o kur dar tūkstančiai tų, kurie per karščio bangą dėl sveikatos sutrikimų tik lankėsi ligoninėse ir kurių pusė mirė per artimiausius metus, taip pat tie, kurie dėl karščio patyrė negrįžtamus smegenų pakitimus. Mokslininkai nuo karščio kenčiančius miestus vadina „karščio salomis“, kuo tankesnė tokios salos erdvė, tuo karščiau joje būna.

Jungtinių Tautų skaičiavimai rodo, kad pasaulis sparčiai urbanizuojasi, – iki 2050 metų du trečdaliai visos žmonijos gyvens miestuose. Vadinasi, iki to laiko atsiras 2,5 milijardo naujų miestiečių. Tikriausiai visą šimtmetį daugelyje pasaulio vietų miestai atrodė kaip tobula ateities vizija, dėl to kūrėsi vis didesni metropoliai, kuriuose apsigyveno daugiau nei 5 milijonai, daugiau nei 10 milijonų ar net daugiau nei 20 milijonų žmonių. Klimato pokyčiai, regis, nesulėtins šio proceso, bet šių pokyčių nulemta migracija taps dar pavojingesnė, nes dėl klimato kaitos namus palikę milijonai, tikėtina, plūs į miestus, kuriuose jų neišvengiamai lauks mirtino karščio dienos – žmonės veršis į megapolius kaip plaštakės prie ugnies.

Teoriškai visai įmanoma, kad klimato kaita gali paskatinti ir priešingą migraciją, ir ji gali būti net spartesnė nei ta, kurią Amerikoje per pastarąjį šimtmetį lėmė miestuose išaugęs nusikalstamumas. Tvyrant karščiams miestuose ima lydytis keliai, išsikraipo geležinkelių bėgiai, ir tai vyksta jau dabar, bet per ateinančius dešimtmečius tokių įvykių sparčiai daugės. Šiuo metu pasaulyje yra 354 dideli miestai, kuriuose vasaromis maksimali temperatūra siekia 35 °C ir daugiau, iki 2050 metų šiame sąraše gali atsidurti 970 miestų, o tokiuose miestuose gyvenančių žmonių, kuriems teks kęsti mirtiną karštį, skaičius gali išaugti aštuonis kartus – iki 1,6 milijardo. JAV nuo 1992 metų vien dėl karščio sunkių sveikatos sutrikimų patyrė 70 000 darbininkų, iki 2050 metų, manoma, nuo tiesioginio karščio pasaulyje mirs 255 000 žmonių. Jau dabar beveik milijardui gresia nukentėti nuo karščio, o trečdalis viso pasaulio populiacijos mirtino karščio bangas patiria bent po 20 dienų per metus. Iki 2100 metų tas trečdalis virs puse, net jei sugebėsime pasiekti, kad temperatūra nepakiltų daugiau nei dviem laipsniais, jei to padaryti nepavyks, tas trečdalis gali išaugti iki trijų ketvirtadalių.

JAV karščio smūgiai jau įprasti, apie šią problemą, kaip ir apie mėšlungio sutrauktą koją, sužinai dar vaikystėje vasaros stovykloje, tačiau mirtis nuo karščio yra viena baisiausių ir ji tokia pati skausminga kaip hipotermija. Perkaitus apima karščio sukeltas nuovargis, pasireiškia pagrindiniai dehidratacijos požymiai – gausesnis prakaitavimas, pykinimas, galvos skausmas, po kurio laiko vanduo nebepadeda, kūno temperatūra pradeda kilti, nes kūnas vis daugiau kraujo pumpuoja į odos paviršių desperatiškai tikėdamasis atsivėsinti, dėl to oda parausta, pradeda trikti vidaus organų veikla, galiausiai prakaitavimas dažnai liaujasi. Smegenų veikla paprastai taip pat sutrinka. Kartais nutinka taip, kad organizmas nustoja kovoti, tada mirštama nuo infarkto. „Perkaitus, – rašė Langewiesche’as, – tos būsenos nebeįmanoma išvengti taip, kaip neįmanoma išsinerti iš odos.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.