„Laikas sustabdo viską, kas vyksta vienu metu“, – sako amerikiečių fizikas Johnas Wheeleris. Tačiau laikas yra slidi sąvoka. Didesnė dalis to, ką manomės žiną, yra netiesa, rašo „Science Focus“.
Pavyzdžiui, mes įsivaizduojame bėgantį laiką. Tačiau tam, kad kažkas tekėtų, jis turi tekėti kažko kito atžvilgiu, kaip kad upė teka kranto atžvilgiu. Ar laikas teka kažko kito atžvilgiu – kitokio pobūdžio laiko? Tokia idėja atrodo absurdiška. Labiausiai tikėtina, kad laiko tėkmė yra mūsų smegenų sukurta iliuzija, siekiant sudėlioti per jusles mus nuolat pasiekiančią informaciją.
Mes taip pat turime bendrą praeities, dabarties ir ateities pojūtį. Tačiau bendros dabarties idėja niekaip neatsispindi pagrindiniame mūsų tikrovės apibūdinime – reliatyvume. Tai, kaip suskirstytas kito žmogaus laikas, priklauso nuo to, kaip greitai jis juda jūsų atžvilgiu, arba nuo jo patiriamos gravitacijos stiprumo.
Šis poveikis pastebimas tik esant santykiniam greičiui, artimam šviesos greičiui, arba ypač stiprios gravitacijos sąlygomis, todėl jis nėra akivaizdus kasdieniame gyvenime. Nepaisant to, jis leidžia manyti, kad vieno žmogaus laiko intervalas nėra tapatus kito žmogaus laiko intervalui ir kad vieno žmogaus erdvės intervalas nėra tas pats, kas kito žmogaus erdvės intervalas.
Tiesą sakant, viskas kur kas blogiau. Erdvė ir laikas yra neatsiejamai persipynę. Mūsų visatoje visi įvykiai – pradedant Didžiuoju sprogimu ir baigiant visatos mirtimi – išdėstyti iš anksto egzistuojančiame keturių dimensijų erdvėlaikio žemėlapyje. Niekas iš tikrųjų „nejuda“ laiku.
Jei įsivaizduojame, kad visatos plėtimasis vyksta atbuline eiga, tarsi atgal paleistas filmas, tai ankstyvosiomis jos gyvavimo akimirkomis laikas ir erdvė buvo atplėšti vienas nuo kito. Todėl fizikai įtaria, kad Didžiojo sprogimo metu laikas atsirado iš kažko esmingesnio. Kol kas niekas nežino, kas tai galėjo būti.
