Nors atrodo, kad apie smegenis žinome labai daug, po kiekvieno naujo atradimo kyla daugiau klausimų, negu mokslininkai spėja rasti atsakymų. Vis dėlto, kai kurie faktai apie smegenis leidžia geriau suprasti apie save bei aplinką, kurioje gyvename.
Smegenys – realybės interpretavimo mašina
Ką tik Harvardo universiteto neuromokslų ir socialinės antropologijos bakalaurą baigusi Emilė Radytė, besiruošianti doktorantūros studijas tęsti Oksforde pristato savo #ŽiniosLietuvai video paskaitą apie tai, kaip veikia smegenys, kaip jos nulemia mūsų požiūrį į pasaulio supratimą, kokios yra jų funkcijos ir kokius įdomius fenomenus pastebime.
Savo paskaitą jaunoji mokslininkė pradeda nuo pavyzdžio, kaip smegenys identifikuoja spalvas. Jeigu spalvų pavadinimai užrašyti tokios pačios spalvos šriftu, tuomet smegenims labai lengva suprasti, kokios spalvos yra žodis ir ką tas žodis sako. Kai jie sutampa, nekyla jokių dvejonių, nes smegenys žino, kad jie sutampa. Tačiau jeigu reikia pasakyti žodžio spalvą, nors pats žodis reiškia kitos spalvos pavadinimą, t.y., yra du informacijos šaltiniai, tuomet pasidaro sunkiau.
„Visas šis fenomenas žinomas kaip kognityvinis disonansas. Nors šis pavyzdys atrodo paprastas ir žaismingas, jis vyksta visada mūsų gyvenime, kai mes bandome geriau suprasti realybę aplink mus.
Kitas įdomus pavyzdys, tai jeigu dabar visų paprašyčiau negalvoti apie lokį su kepure, staiga visiems iššoka mintis apie lokį su kepure, nors pastaruoju metu tikriausiai apie jį negalvojote. Mūsų smegenys visuomet žaidžia su mūsų realybe, supratimu. Apie smegenis galima galvoti kaip apie realybės interpretavimo mašiną“, – pasakojo E. Radytė.
Sąmonės problemos
Ji tikino, kad smegenų mokslai yra kryptis, kai studijuojama, iš ko susideda smegenys, o sąmonė yra tai, ką smegenys veikia – kaip jos kuria savisupratimą.

Anot jos, viena įdomi perspektyva yra galvoti apie lengvąją sąmonės problemą. Ji yra žinoma neuromokslų srityje bei plačiau, tačiau pagal ją bandoma išsiaiškinti, kaip veikia smegenys. T.y., kaip veikia ląstelės smegenų viduje, kaip jos bendrauja viena su kita, kaip sukuria mąstymo procesus.
Visgi, yra ir sudėtingoji sąmonės problema, kurios esmė yra tai, kad net išsiaiškinus, iš ko sudarytos smegenys ir kaip jos veikia, nepaaiškės atsakymas, kodėl jos yra tokios svarbios.
„Kodėl mano supratimui apie tai, kas aš esu, taip svarbu, kaip veikia smegenys? Kodėl jos sukuria tuos vaizdinius ir savisupratimą, kodėl mano savisupratimas skiriasi nuo jūsų savisupratimo ir visų žmonių aplinkui. Į tą problemą yra labai sunku atsakyti, todėl, kad ji bando rūpintis ir filosofiniais, ir biologiniais, ir perspektyviniais-antropologiniais klausimais. Jie liečia kiekvieną sritį, kuris susijusi su žmonių tarpusavio bendravimu“, – kalbėjo E. Radytė.
Kaip skirstomi neuromokslai
Neuromokslai kai kuriuos gali gluminti, kadangi tai yra labai plati sritis. E. Radytė juos išskirstė į mažesnes kategorijas ir pristatė plačiau.
– Neuroanatomija rūpinasi klausimais, susijusiais su smegenų struktūra – kokios atskiros dalys gali būti identifikuotos.
– Neurofiziologija klausia, ką skirtingos smegenų dalys veikia, kokia yra jų funkcija.
– Neuro(psicho)farmakologijos mokslai susiję su studijomis apie tai, kaip vaistai arba psichodelinės ir kitos medžiagos veikia smegenų veiklą.
– Elgsenos neuromokslai yra susiję su elgsenos pritaikymu – kaip žmogaus veiksmai pasaulyje gali būti susieti su smegenų veikla.
– Vystymosi neuromokslai domisi keliais vystymosi periodais žmogaus gyvenime: vaikystės periodu, kai smegenys auga, senėjimo metu, kai smegenys sensta.
– Mąstymo neuromokslai klausia, kaip skirtingos ląstelių populiacijos, didesni kiekiai ląstelių, bendrauja sukurdami minčių procesus.
– Sistemų neuromokslai domisi, kaip smegenų veikla galėtų būti modeliuojama įvairiuose organizmuose. Sistemų neuromokslininkai sakytų, jog tam, kad suprastume žmogaus smegenis, pirmiausia turime suprasti paprastesnių organizmų smegenis, pavyzdžiui, pelių, žuvų, paukščių ir t.t.
– Molekuliniai neuromokslai ieško atsakymo, kaip kiekviena ląstelė komunikuoja viena su kita.
– Skaičiavimo neuromokslai domisi tuo, kaip integruoti informatiką ir kompiuterinius mokslus į neuromokslus. Kitaip tariant, kaip smegenys tvarko informaciją ir kaip ji gali būti interpretuojama naudojant įvairius modelius.
– Neurologija aiškinasi smegenų veiklos sutrikimus, tokius kaip Parkinsono, Alzheimerio ligos.
Dabar jau yra ir daugiau išvestinių mokslo sričių, tokių kaip neuroevoliucija, neurofilosofija, neuroteisė, neuromarketingas ir t.t. Tai reiškia, kad jau egzistuojančios sritys prijungiamos prie smegenų mokslų. Kitaip tariant, neuromokslai dabar gali būti pritaikomi pačiose įvairiausiose srityse.

Ar realybė suvokiama objektyviai?
„Man atrodo, kad žmones labai dažnai žavi mintis, jog mes matome pasaulį, realybę, kad mes ją suprantame ir yra objektyvumo klausimas. Tačiau kuo toliau studijuoju smegenis, tuo labiau man pradeda atrodyti, kad realybė iš tikrųjų yra suvokiama tik tiek, kiek ją suvokia mūsų smegenys.
Tai reiškia, kad visose psichikos ligose, kai dažnai pasikeičia realybės arba savasties suvokimas. Kažkas pasikeičia mąstyme ir tai labai stipriai pakeičia, kaip mes patiriame pasaulį aplink save, kaip patiriame kitų žmonių emocijas, juos suprantame. Mąstyti apie smegenis kaip apie interpretacinę mašiną žymiai naudingiau, nes mes tada pradedame suprasti, kad visas mūsų realybės suvokimas yra priklausomas nuo mūsų smegenų, todėl turime rūpintis ir jų sveikata, bandyti jas tobulinti visą gyvenimą. Tai leistų išvengti įvairių ligų, tokių kaip demencija“, – kalbėjo E. Radytė.
Viena sritis nėra atsakinga tik už vieną gebėjimą
Pasak jos, kai buvo pradėtos studijuoti smegenys, žmonėms labai patiko mintis, kad galima suprasti, kurioje smegenų vietoje vyksta tam tikri kognityviniai arba mąstymo procesai.
Pavyzdžiui, žmonės atrado, kad smegenų galinė dalis yra labiausiai susijusi su matymo funkcija, o smegenų dalys prie ausų atsakingos už klausymą ir kalbą.

„Dabar dauguma neuromokslininkų sutiktų, kad labai mažai smegenų dalių atsakingos tik už vieną funkciją. Daugumai problemų spręsti arba mąstymui atlikti mums reikia daugybės smegenų dalių, dirbančių kartu. Visas tas žinojimas susijęs naujoje, besivystančioje neuromokslų srityje, kuri dabar yra labai plačiai plintanti – tai yra tinkliniai mokslai. Jų yra trys pagrindinės teorijos.
Viena versija yra, kad įvairios smegenų dalys kartu gali būti skirtingai išsidėsčiusios, dirbti ir bendrauti viena su kita skirtingai, priklausomai nuo užduoties. Sakykime, yra trys dalys smegenų, kurios visada dirba kartu, tačiau kai bandai skaičiuoti, jos bendrauja su dar viena smegenų dalimi, o kai bandai skaityti, jos bendrautų su kita smegenų dalimi. Tai reiškia, kad gali būti stabiles ir besikeičiantys santykiai tarp smegenų dalių, kurie bendradarbiauja priklausomai nuo situacijos“, – pasakojo E. Radytė.
Ji paaiškino, kad yra ir antras modelis, kuris susijęs su laiko tėkme – kaip mes galime modeliuoti smegenų veiklą laiko tekmėje. Tai reiškia, kad bandydamos atlikti tam tikrą veiksmą, smegenys iš pradžių bendrauja su vienomis sritimis, vėliau su antromis ir trečiomis. Taip galima surasti seką, pagal kurią dėliojasi smegenų veikla.

„Paskutinis principas yra kryptingumo. Visos smegenų dalys bendrauja viena su kita pirmyn-atgal, kai kurios bendrauja tik su viena, tačiau negauna atsakymo atgal. Visi šie trys klausimai yra labai plačiai vystomi ir yra žymiai daugiau atradimų“, – teigė E. Radytė.
Jaunoji mokslininkė patikino mananti, kad jeigu bandome suprasti smegenis kaip būdą interpretuoti visą pasaulį, bet kurioje srityje neuromokslų pritaikymas gali būti labai naudingas.
„Tai, ką dabar žinome apie smegenis, nors atrodo daug ir žymiai daugiau negu manėme prieš 50 metų, tai tėra ledkalnio viršūnė“, – pabrėžė E. Radytė.
Tekstas publikuojamas bendradarbiaujant su projektu #ŽiniosLietuvai. Jis sumanytas ir įgyvendinamas Mariaus Jakulio Jason fondo.
Visą paskaitą galite žiūrėti čia:






