Lietuvoje

2019.04.05 10:50

Ką Lietuvai reiškė nacių okupacija? Naujausia išvada įžiebė ugnį

Domantė Platūkytė, LRT.lt2019.04.05 10:50

Istorikų ir intelektualų kritikos sulaukė ne tik Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) išvada dėl Jono Noreikos veiklos nacių okupacijos metais. Kritikos susilaukė ir dokumento teiginys, kad „Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas nei kitose Europos šalyse“.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) docentė dr. Jurgita Verbickienė tokiam teiginiui prieštarauja ir sako, kad nacių įvestas režimas buvo identiškas, tačiau žmonių lūkesčiai buvo kitokie – su nacių atėjimu žmonės siejo siekį atkurti nepriklausomybę. LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė kalba, kad J. Noreikos (Generolo Vėtros) nereikėtų vertinti vienareikšmiškai, tačiau, sako ji, J. Noreika priešinosi SS batalionų steigimui.

Po papildomo įvertinimo LGGRTC paskelbė, kad Generolo Vėtros veikla nelaikytina kolaboravimu. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat atmetė skundą, kuriuo centras buvo ragintas pakeisti istorinę išvadą į tokią, kad tarpukario karininkas kolaboravo su naciais.

Skundas buvo nagrinėtas po to, kai 2018 m. JAV gyvenantis Grantas Arthuras Gochinas LGGRTC pateikė dokumentų kopijas ir 69 puslapių tekstą, viešai teigdamas, kad tai yra įrodymai, neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir vykdė nusikaltimus žmonijai.

Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) piktinasi tokiu centro pareiškimu ir teigia, kad LGGRTC iškraipo istorinius faktus, šiurkščiai menkina holokaustą ir kuria fiktyvų istorinį naratyvą, todėl yra nekompetentingas įgyvendinti savo pagrindinį numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.

Istorikė: pasirinkimą J. Noreika turėjo

J. Verbickienė pabrėžia, kad Lietuvoje buvo ir tokių karininkų, kurie pasirinko nevykdyti okupacinės valdžios įsakymų, atsisakė paklusti ir dėl to nenukentėjo. Todėl, sako J. Verbickienė, pasirinkimo galimybė buvo.

Istorikė kritikuoja LGGRTC išvadą, kad „Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas nei kitose Europos šalyse“. Anot J. Verbickienės, nacių įvestas režimas buvo identiškas, tačiau lūkesčiai, kuriuos turėjo vietos žmonės, buvo šiek tiek kitokie – su nacių atėjimu į Lietuvą buvo tiesiogiai siejamas siekis atkurti nepriklausomybę, o ši aplinkybė buvo laikoma kaip svarbesnė už visa kita.

LGGRTC generalinė direktorė T. B. Burauskaitė LRT.lt sako, kad Lietuvoje okupacinė situacija buvo kita, nes nei vienas nacių okupacijos kraštas neskubėjo įsteigti laikinosios vyriausybės. Anot T. B Burauskaitės, Lietuvoje tokia vyriausybė veikė, o nacių pastangoms steigti SS batalionus J. Noreika priešinosi, dėl to jų pastangos buvo sužlugdytos.

„Tegu protestuoja istorikai, blogiausia, kad dažniausiai mūsų teiginius bando paneigti paprasti žmonės, kurie nežino“, – kalba T. B. Burauskaitė.

Publicistas Donatas Puslys socialiniame tinkle „Facebook“ rašo, kad istorija nėra tik juoda ar balta, ir primena, kad tas pats žmogus galėjo prisidėti ir prie žydų žudymo, ir prie jų gelbėjimo.

„Istorijoje svarbu matyti visus niuansus ir nieko nenutylėti. Lygiai taip pat sutinku ir su tuo, kad, vertinant istoriją, nereikia užbėgti įvykiams už akių ir viską vertinti iš šiandienos jau visą tolimesnę eigą žinančiojo perspektyvos“, – kalba D. Puslys.

Publicistas taip pat neneigia, kad J. Noreika priešinosi lietuvių mobilizacijai į SS legioną ir kentėjo Štuthofe. Vis dėlto, sako D. Puslys, negalima sutikti su vertinimu, kad „okupacinei valdžiai pavyko įtraukti jį (J. Noreiką – LRT.lt) į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą.“

„Ir tam tikriems įsakams sužlugdyti, ir tam tikriems įsakams įgyvendinti reikėjo laisvo apsisprendimo, kuris vyko tam tikromis aplinkybėmis. Bet laisvas apsisprendimas čia vaidino esminį vaidmenį, nes, jei buvo galima sabotuoti mobilizaciją, buvo galima nepasirašinėti ir įsako perkelti į getą“, – svarsto publicistas.

J. Noreika – tragiškas herojus

D. Puslys taip pat nesutinka su LGGRTC išvada, kad 1941 m. „vasarą dauguma Lietuvos piliečių, tarp jų ir žydų, nesuvokė getų kaip vieno iš žydų naikinimo etapų“. Anot jo, 1941 m. rugpjūčio 22 dienos J. Noreikos įsakymas valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams iškeldinti žydus į Žagarės getą, taip pat likviduoti žydų turtą buvo pateiktas jau po Lietūkio žudynių, taip pat po žudynių Gargžduose bei Kauno VII forte.

„Negaliu didvyriu laikyti žmogaus, kuris dėjo savo parašą po dokumentu, izoliavimui pasmerkiančiu jau persekiojamus Lietuvos piliečius žydus. Negaliu to daryti žinodamas, kokias kančias holokausto metu patyrė mano bičiuliai, netekę artimųjų, patys buvę priversti kęsti baimę, pažeminimus, nuolatinę mirties baimę bei nežinią dėl artimųjų. Neatimu iš Jono Noreikos jo pasipriešinimo nuopelnų, tačiau neatimu ir parašo“, – kalba D. Puslys.

T. B. Burauskaitė aiškina, kad J. Noreika pats nepriėmė nutarimo dėl žydų perkėlimo į getus, o tiesiog pasirašė vokiečių raštą, „kuris atsidūrė ant jo stalo išverstas į lietuvių kalbą“, todėl, sako ji, Generolo Vėtros nereikėtų vertinti vienareikšmiškai.

Pasak LGGRTC direktorės, nors įsakymas dėl žydų perkėlimo į getus buvo pasirašytas jau po kelių žydų žudynių, negalima teigti, kad žmonės žinojo apie vykdomą holokaustą. Anot jos, tuo metu komunikacija buvo bloga, todėl informacija plito vangiai.

„Atsiminkime, kad tuo metu nebuvo mobiliųjų telefonų, atsiminkime to meto komunikaciją. Ar siuntinėjo kas nors vieni kitiems telegramas?“ – LRT.lt sako T. B. Burauskaitė.

Pasak J. Verbickienės, šią situaciją reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos. Istorikės teigimu, atsižvelgdami į istorinius įvykius turėtume nuspręsti, kaip suprantame mūsų didvyrius: kokias savybes jie turėtų atitikti, kokius veiksmus turėtų būti padarę, o kokių – ne.

„Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris. Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei jo (J. Noreikos – LRT.lt) veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“, – LRT.lt sako J. Verbickienė.

Anot T. B. Burauskaitės, neįmanoma vienu kriterijumi apibūdinti žmogaus, kuris veikė tokiu sunkiu laikotarpiu. Centro direktorės teigimu, labai sudėtinga kalbėti apie praeities aplinkybes, kai jas vertiname iš šių dienų perspektyvos.

Portalui LRT.lt D. Puslys taip pat komentavo, kad J. Noreika nėra nei monstras, nei šventasis, o tragiškas herojus, kuris padarė ne tik didžių, bet ir skaudžių darbų.

LGGRTC kaltinamas šiurkščiai menkinant holokaustą

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky išplatintame pranešime teigiama, kad tokia LGGRTC išvada bendruomenę šokiravo. Anot žydų bendruomenės, tikėtina, kad centro dokumentas publikuotas sąmoningai vengiant atsakomybės ir bandant pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.

Pranešime taip pat svarstoma, kad LGGRTC nutarimas galimai turi Baudžiamajame kodekse (BK) numatytos nusikalstamos veikos – holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų.

„Pastebėtina, kad LR BK 170-2 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė“, – rašoma F. Kukliansky pranešime.

Anot F. Kukliansky, žydų bendruomenei nepriimtinas kolektyvinis lietuvių ar bet kurios kitos tautos smerkimas už įvykdytą holokaustą, todėl nesuprantama, kokiu pagrindu LGGRTC lietuviams bando įteigti holokausto revizionizmo idėjas.

LŽB pranešime taip pat akcentuojama, kad centro paaiškinime gausu faktinių bei loginių klaidų – pavyzdžiui, viename rašto sakinyje teigiama, kad „lietuviai veikė prieš vokiečių valią“, o kitame, kad į „Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką“.

Pasak F. Kukliansky, LGGRTC rašto teiginiu, kad „1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip holokausto dalies“ ne tik rodoma nepagarba geto kalinių skausmui, bet ir menkinamas žydus gelbėjusių, savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių Lietuvos gyventojų žygdarbis.

Žydų bendruomenės vertinimu, LGGRTC iškraipo istorinius faktus, šiurkščiai menkina holokaustą ir kuria fiktyvų istorinį naratyvą, todėl yra nekompetentingas įgyvendinti savo pagrindinį numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.

LŽB prašo:

– Lietuvos vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atstovų tinkamai ir operatyviai reaguoti bei pasmerkti šį institucinio antisemitizmo atvejį;

– LGGRTC prisiimti atsakomybę ir viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą.

LGGRTC argumentai

G. A. Gochinas taip pat kreipėsi į teismą reikalaudamas, kad pagal jo medžiagą LGGRTC pakeistų savo 2015 m. pažymą apie J. Noreikos veiklą nacių okupuotoje Lietuvoje.

„Teismas padarė išvadą, kad centras, atsakydamas pareiškėjui, savo poziciją dėl Jono Noreikos asmeninės ir darbinės veiklos Žemaitijoje ir jo galimos įtakos žydų masinėse žudynėse pagrindė faktiniais duomenimis bei rašytiniais dokumentais.

Šis raštas yra išsamus, detalus, jame aptariami visi pagrindiniai pareiškėjo G. A. Gochino klausimai bei jo pateikti rašytiniai dokumentai, jis yra tinkamai pasirašytas, priimtas nepraleidus nustatyto termino. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pareiga yra analizuoti istorinę medžiagą ir teikti išvadas dėl istorinių asmenybių veiklos, jis šią funkciją įgyvendino tinkamai“, – rašoma Vilniaus apygardos administracinio teismo pranešime.

Šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas.

LGGRTC teigia, kad G. A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu. Pasak centro istorikų, nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku J. Noreika taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje, padėjo Šiaulių žydų gelbėtojams. Už antinacinį pasipriešinimą J. Noreika dvejus metus buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos lageryje.

Centras taip pat pažymi, kad:

- Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo okupacinio režimo tipo Vakarų Europos dalyje;

- Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai;

- 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip holokausto dalies;

- J. Noreika buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis, priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus;

- 1975 m. JAV administracija iš kaltinamųjų sąrašų išbraukė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovą ir vidaus reikalų ministrą, kurie buvo kaltinami panašiai kaip J. Noreika – kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius