Lietuvoje

2019.03.28 05:30

10 kriterijų – ir į vietinį laikraštį pažiūrėsite kitomis akimis

Ineta Nedveckė, LRT.lt2019.03.28 05:30

Kas parašyta laikraštyje – tiesa ir kitaip būti negali. Kaip pasakoja regionuose dirbantys redaktoriai, taip galvoja nemaža dalis skaitytojų. Tačiau vietinėje žiniasklaidoje būna visko, ypač – mėgstamų ar labai nemėgstamų politikų. Tad kaip susigaudyti, ar ne iškreiptą vaizdą transliuoja vietinė žiniasklaida?

LRT.lt pristato išskirtinį projektą „Rinkimų rentgenas“. Jis vykdomas bendradarbiaujant su Baltijos šalių žurnalistinio meistriškumo centru („Baltic center for media excellence“) ir žiniasklaidos vystymo organizacija „Internews“. Projekto tikslas – didinti medijų raštingumą ir skatinti kritinį mąstymą.

Kraštonaujienos.lt vyr. redaktorė Neringa Tuškevičienė sako, kad turinio dažniau nekvestionuoja vyresni skaitytojai.

„Vieni skiria ir gana greitai, kiti kaip tik šventai tiki ir beveik meldžiasi. Situacija įvairi, bet kaimo žmonės, ypač senoji karta, šventai tiki: jeigu laikraštyje parašyta – vadinasi 100 proc. tiesa“, – pasakoja redaktorė.

Kaip pati redaktorė praėjusią savaitę kalbėjo Seime vykusioje konferencijoje, išgirdus vien pavardę jos galima nepažinti, tačiau daugeliui pažįstama ji tampa tada, kai pradeda kalbėti apie savo patirtis dirbant Širvintų krašte: čia ji buvo ir ištrinta iš nuotraukos su savivaldybės atstovais, čia specialiai jai buvo paruošta ir atitverta vieta savivaldybės tarybos posėdžių salėje. Ji sako tikrai žinanti, ką reiškia konkurencija su žiniasklaidos priemonėmis, kurios yra remiamos vietinių politikų.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, 2016 m. pabaigoje, po 3 metų nelygios konkurencinės kovos, nutraukė savo redaguojamų „Druskininkų naujienų“ leidybą. Žiniasklaidos padangėje šiame mieste dabar liko du laikraščiai – geras naujienas apie savivaldybę skleidžiantys „Mano Druskininkai“ ir senbuvis „Druskonis“. Pastarasis, pasak R. Sadausko-Kvietkevičiaus, gyvuoja sunkiai, tad pagrindiniu tapo „Mano Druskininkai“. Ir tai vietiniams, pasak žurnalisto, nekliūva.

„Absoliuti dauguma druskininkiečių tokiu vieninteliu informacijos šaltiniu visiškai patenkinti, prie jo įprato ir nekvestionuoja jo skelbiamų žinių“, – situaciją nupasakoja R. Sadauskas-Kvietkevičius.

Portalas LRT.lt su projektu „Rinkimų rentgenas“ kviečia kaip tik pakvestionuoti vietiniuose laikraščiuose skelbiamas žinias ir įvertinti, ar apie jūsų kiemo problemas skelbianti (ar bent turinti skelbti) žiniasklaidos priemonė yra nepriklausoma nuo politikų.

Kada turėtų kilti dvejonė

Visų pirma pateikiame 5 aspektus, kuriuos galima įvertinti laikraščio nė neatsivertus – jei vietinis laikraštis, radijas ar televizija kurį nors iš jų atitinka, tai jau signalas sunerimti.

Vietinėje žiniasklaidoje dirba politikas ar jo šeimos narys

Ryšius su politikais pastebėti kartais visai paprasta. Pavyzdžiui, jeigu savivaldybėje aukštą postą užimančio politiko šeimos narys redaguoja toje savivaldybėje leidžiamą laikraštį, tikėtina, kad laikraštis tam politikui bus palankus.

Sunku įsivaizduoti, kaip žiniasklaidos priemonė gali būti nešališka, kai joje dirba patys politikai – pasitaiko ir tokių atvejų.

Kaip LRT RADIJO laidoje pasakojo „Transparency Internetional“ iniciatyvų vadovė Rugilė Trumpytė, egzistuoja tokia uždaroji akcinė bendrovė „Rejspa“, kuri leidžia laikraštį „Tygodnik Wileńszczyzny“. Ši žiniasklaidos priemonė yra viena tų, kurios per savivaldybės informacijos viešinimo projektus gauna didžiausias sumas.

„Ji yra labai susijusi su politikais. Pirmiausia, ji priklauso Seimo nariams, kurie yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai. Ir joje dirba politikai – t. y., Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai“, – kalbėjo R. Trumpytė.

Prie turinio ar leidybos prisideda savivaldybės administracijos įstaigos ar tarnautojai

Kaip pasakoja R. Sadauskas-Kvietkevičius, 2013 m. pabaigoje Druskininkų savivaldybė per savo biudžetinę įstaigą Druskininkų švietimo centrą pradėjo leisti nemokamai platinamą leidinį „Mano Druskininkai“. 2015 m. pabaigoje Žurnalistų etikos inspektorius pripažino, kad tokia leidyba neteisėta, savivaldybė sprendimą apskundė administraciniam teismui.

Bylinėjimasis baigėsi 2016 m., kai prieš pat Vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Druskininkų savivaldybė atsiėmė skundą ir paskelbė nutraukianti „Mano Druskininkų“ leidimą. Tačiau po savaitės leidinys grįžo – šįkart jo leidėju tapo viešoji įstaiga.

Panašus atvejis – Elektrėnuose. Čia vietinio laikraščio redaktorė – Silvija Bielskienė, kuri taip pat yra ir Semeliškių seniūnijos renginių organizatorė, partijos narė. „Kaip ji kritikuos savo viršininką ir valdančiąją partiją, kuriai pati priklauso?“ – retoriškai klausia kito Elektrėnuose veikiančio laikraščio „Elektrėnų kronika“ redaktorė Virginija Jacinavičiūtė.

Politikas – žiniasklaidos priemonės akcininkas

Dar paprasčiau ryšį nustatyti tada, jeigu politikas yra žiniasklaidos priemonės akcininkas. Uždarosios akcinės bendrovės, valdančios žiniasklaidos priemones, akcijų įsigyti politikams niekas nedraudžia.

Rodos, tai nepaneigiamas įtakos argumentas, bet, pabrėžia regioninės žiniasklaidos atstovai, labai svarbu, kiek akcijų politikas turi.

Štai, pavyzdžiui, Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narys Valdas Petronis, turėdamas 86 proc. „Ukmergės žinių“ akcijų, 2013 metais įsigijo ir 21,66 proc. konkurentų „Gimtosios žemės“ akcijų.

Šio leidinio redaktorė Genovaitė Kazielienė sako, kad politikas, turėdamas palyginti nedaug akcijų, įtakos laikraščio turiniui daryti negali. „Kadangi didžiąją daugumą akcijų (daugiau kaip 52 proc.) turime mes, redakcijos darbuotojai, tai praktiškai jis negali mums daryti jokios įtakos“, – pabrėžia redaktorė.

Tačiau bet kokiu atveju toks faktas turėtų būti paskata skaitytojui žinias apie šį politiką, jo atstovaujamą partiją ar politinius jo oponentus stebėti pro padidinamąjį stiklą.

Didelė sėkmė savivaldybės viešinimo konkursuose

Visai neseniai „Transparency International“ Lietuvos skyrius išanalizavo, kurios savivaldybės savo viešinimo pinigus skyrė su vietiniais politikais siejamomis žiniasklaidos priemonėms. Ir rezultatai iškalbingi – tai darė kas antra savivaldybė.

Viešinimas – tai įvairios savivaldybės informacijos, pavyzdžiui, apie įvairius pirkimus, tarybos posėdžių darbotvarkes ir sprendimus, konkursus, renginius, paslaugas ir t. t., pateikimas vietinėje žiniasklaidoje.

O viešinimo lėšos gali būti nemažos – nuo 5,5 tūkst. Kalvarijos savivaldybėje ar 100 tūkst. Akmenės r. savivaldybėje, iki 327 tūkst. Vilniaus r. savivaldybėje ar 938 tūkst. Kauno miesto savivaldybėje.

Kaip buvo kalbėta tyrimo pristatymo renginyje, jeigu suma, gaunama už viešinimo paslaugas, redakcijai reikšminga, ji gali imtis ir savotiškos savicenzūros, pavyzdžiui, nesiimti temų, kurios savivaldybės administraciją taip supykdytų, kad ši kitąmet viešinimo paslaugoms pasirinktų kitą žiniasklaidos priemonę.

Tiesa, pasitaiko taip, kaip, pavyzdžiui, Tauragėje, kur iš 4 pagrindinių vietinių žiniasklaidos priemonių vienokį ar kitokį ryšį su politikais, remiantis „Transparency International“, turi jos visos. Arba taip, kaip Šalčininkuose, kur informacija turi būti teikiama ne tik lietuvių, bet ir rusų bei lenkų kalbomis, todėl tenka rinktis skirtingus leidinius.

Tyrimą atlikusi R. Trumpytė pabrėžia, kad apie tokius ryšius žiniasklaidos priemonės nelinkusios atvirauti, o eiliniam skaitytojui tokią informaciją susirasti sudėtinga, todėl visa tyrimo informacija nugulė manovalstybe.info interneto puslapyje.

Prieinamumas

Su politikais susiję laikraščiai dažnai spausdinami dideliais tiražais ir būna lengvai prieinami. Jie gali būti ir mokami, bet dažnai atsiranda būdų, kaip gauti nemokamai. Šių laikraščių neretai pamatysi ant vietinio valdininko darbo stalo ar savivaldybės įstaigose.

Ne veltui per šiuos savivaldos rinkimus Švenčionyse leidžiamo laikraščio „Žeimenos krantai“ tiražas šoktelėjo daugiau nei 15 kartų – sausį jo išleista 572 egz., vasario 26-ąją – 9 tūkst. 75 proc. laikraščio išdalyta nemokamai.

Nėra netikėta tai, kad laikraštį leidžianti bendrovė susijusi su politikais. Jos direktorius yra tarybos narys, tos pačios partijos atstovas meru perrinktas dar pirmajame ture.

Pasklaidžius laikraštį: skaičiuokite nuotraukas gerus darbus

Aukščiau išvardintos – prielaidos, kuriomis remiantis, žiniasklaidos priemonės gali būti šališkos, bet ar išties politikai daro įtaką, paaiškės tik kritiškai įvertinus laikraščio, radijo, televizijos ar interneto portalo turinį. Tai lengvai padaryti galima vadovaujantis žemiau nurodytais aspektais.

„Būtų tikslinga skaitytojams ir žiūrovams atsisakyti naivaus požiūrio į pačius save ir būti kritiškesniems – tai yra, sąmoningai susivokti, kokie yra demokratiniai procesai, ir daugiau žinoti ir suprasti apie vietos savivaldos paskirtį ir žurnalistikos funkcijas“, – akcentuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė.

Daug gerų žinių, mažai problemų. Su valdančiaisiais ryšių turinti žiniasklaidos priemonė greičiausiai rašys ne apie tai, kad pavasarį ant kelio atsivėrė daug duobių, bet apie tai, kiek kitąmet planuojama išasfaltuoti žvyrkelių. Opozicijai palanki žiniasklaida apie duobes gal ir parašys, bet nepamirš paminėti, kad konkretus politikas labai susirūpinęs šia problema ir ragina ją kuo greičiau išspręsti.

Kaip pabrėžia A. Balčytienė, žiniasklaida ir profesionali žurnalistika turi siekti kelti klausimus ir aktualizuoti kasdienio gyvenimo problemas. „Toks yra jos uždavinys ir profesinė misija demokratijai. Kitokios nėra. Jei medijose pastebimos „ataskaitos“ – pasigyrimai, vietos politikų kalbos ir pasižadėjimai apie būsimus planus – tai jau viešieji ryšiai ir emocinio pagrindo lipdymas būsimoms politinėms manipuliacijoms“, – pabrėžia ji.

Liaupsės vienam politikui ar politinei jėgai. Žiniasklaidos priemonė nepamirš nė vieno mėgstamo politiko pasiekimo, įregistruoto projekto ar renginio. „Laikraštis, nuolatos giriantis vieną politiką ar vieną politinę jėga, ir niekada nematantis jokių tos jėgos klaidų, tai jau yra tikrai įtartina“, – pastebi krastonaujienos.lt redaktorė.

Tokią situaciją Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius lygino su greta esančia autoritarine Baltarusija. „Kartais matome, kad tos žiniasklaidos priemonės, kurios finansuojamos valdžios ir veikia kaip propaganda, deja, bet ten [regionuose, apie kuriuos ta žiniasklaida informuoja] labai dažnai net merai būna išrenkami pirmuosiuose turuose. Lyg mažos baltarusijos“, – lygino Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Politinių oponentų kritikavimas arba ignoravimas. Jeigu vietinėmis naujienomis domitės seniai, bet čia dirbančius politikus galite išvardinti tik kelis, gali būti, kad žiniasklaida apie juos nepraneša ne šiaip sau – gal jie visai neparankūs piešiant tam tikriems asmenims palankų politinės padangės vaizdą.

Pasak Lietuvos žurnalistikos centro direktorės dr. Džinos Donauskaitės, dažnu atveju regionų gyventojai patys pastebi, kad redakcija pateikia daug pozityvios informacijos apie vieną politiką, o kitam visai neskiria dėmesio (ignoruoja) arba nuolat lygina du ar daugiau politikų baltoje šviesoje, įvertindami tik kuriuos nors iš jų.


LRT Aktualijų studija. „Rinkimų rentgenas“: regionų žiniasklaidos bėdos

Politikų nuotraukos. Kai laikraštyje kiekviename puslapyje yra po rajono vadovo nuotrauką, tai kelia klausimų. „Visada juokingai atrodo, kai rašoma apie renginį, bet pirmoje nuotraukoje būtinai yra rajono vadovas, nors jis, mano akimis, nėra pagrindinis renginio dalyvis“, – šaržavo N. Tuškevičienė.

R. Sadauskas-Kvietkevičius netgi pateikė skaičius: „Jeigu politiko nuotraukų skaičius [laikraščio numeryje] viršija 5-7, ar net ir 10, tai jau akivaizdus požymis.“

Nuotraukos yra vienas akivaizdžiausiai palankumą politikui rodančių kriterijų, kuris antakį kilstelėti ragina dažną. Štai LRT RADIJO klausytoja, skambinusi į laidą „Aktualijų studija“, kurioje buvo kalbėta apie regioninės žiniasklaidos problematiką, suskaičiavo: 52 laikraščio numeriai per metus, o juose – 75 mero nuotraukos.

Nuomonių skiltis. Nuomonių skiltis suteikia galimybę išdėstyti viską, ką galvoji. Tačiau jei žiniasklaidos priemonė skelbia tendencingas žinias, nuomonių skiltyje galima dėstyti viską, ką galvoji, bet kas nekenktų bendrai krypčiai.

Į šią rubriką dėmesį atkreipti siūlo buvęs „Druskininkų naujienų“ redaktorius: „Priklausomuose leidiniuose retai pasitaiko arba išvis nebūna nepalankių politiniams šeimininkams nuomonių. O jų oponentai nuolat vaizduojami pagal visus propagandos dėsnius – sukarikatūrintai ir drauge priskiriant jiems visą šio pasaulio blogį.“