Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad preliminarūs pirmieji rezultatai, susiję su Kinija, gali būti pasiekti iki metų pabaigos. Pasak šalies vadovo, signalai dėl JAV karių likimo Lietuvoje yra pozityvūs, bet reikalinga kantrybė.
„Dienos temoje“ – prezidentas Gitanas Nausėda.
– Labas vakaras, Jūsų Ekscelencija.
– Sveiki.
– Pone prezidente, maždaug pusantrų metų nuo Seimo rinkimų. Jums tenka tvirtinti jau trečiąjį socialdemokratų ministrą pirmininką. Štai vakar LRT Tyrimų skyrius paskelbė apie Mindaugo Sinkevičiaus pomėgį pirkti žemės sklypus, apie pigiai nupirktą ir netrukus penkiskart brangiau parduotą sklypą Jonavos centre. Jūs pats prieš savaitę pono M. Sinkevičiaus per susitikimą prezidentūroje klausėte, ar nepasikartos Gintauto Palucko istorija, užsiminėte apie skeletus spintoje. Kaip jūs vertinate šią istoriją su sklypais? Ar čia nėra kažkas panašaus į jūsų minėtus „skeletus“?
– Kalbėjome, be abejo, apie tai. Uždaviau tuos pačius klausimus, kaip ir žiniasklaida. Atsakymai buvo pateikti. Kas man svarbiausia šioje situacijoje, kad nebūtų naudojami savivaldybės resursai asmeniniam praturtėjimui. Tai, kad žmogus nusiperka sklypą ir parduoda jį po to brangiau, savaime nėra nusikaltimas. Nusikaltimas būtų, jeigu tam būtų dedamos specialios pastangos pasinaudojant savo administraciniu resursu. Tokios intencijos iš pono M. Sinkevičiaus elgesio neįžvelgiau.
– Pone prezidente, susitikote jau su penkiais naujais kandidatais į ministrus. Iš viešos retorikos atrodo, kad jums visai gerą įspūdį paliko ministrai, tik kritikos sulaukė Linas Kukuraitis, kuris atrodo labiausiai patyręs iš visų, nes jau yra buvęs ministru, o štai Martynas Katelynas, jaunas Seimo narys, turintis mažai politinės patirties ir, kaip sako opozicija, visiškai neturintis patirties vidaus reikalų sistemoje, jums paliko gerą įspūdį, radote, kaip sakant, bendrą kalbą. Ar jūs jaučiatės ramus atiduodamas vidaus reikalų sistemą į šio asmens rankas?
– Niekada nesijauti iki galo ramus, nes vis tiek sektoriai yra nepaprastai svarbūs. Kai kuriuos iš pateiktų žmonių aš pažįstu geriau, kitus pažįstu mažiau arba beveik nepažįstu, todėl trumpučių susitikimų metu vis tiek negali ištisą dieną kalbėti. Kalbamės maždaug valandą – bandai užduoti klausimus, išgirsti atsakymus. Tačiau net ir tie atsakymai visko iki galo nepaaiškina, nes nežinai, koks žmogaus gebėjimas reaguoti į vienokią ar kitokią susiklosčiusią situaciją, kokių vadovavimo principų jis laikosi – komandinio darbo ar daugiau autokratinio stiliaus. Šiaip jau turinio prasme šie pokalbiai buvo įdomūs, turiningi, atsakymai buvo pateikti. Amžius, patirtis... Žinote, kartais man susidaro įspūdis, kad amžiaus klausimą hipertrofuoja tie patys politikai arba žmonės, kurie kitu atveju, pavyzdžiui, teikia Konstitucijos pakeitimo iniciatyvą sudaryti sąlygas jaunesniems žmonėms dalyvauti politikoje ir rinkti. Tai šiuo atveju manau, kad, atsižvelgiant į tai, jog praeityje esame turėję ministrų, kurių amžius buvo 27 metai, žmogus, perkopęs 30 metų, tikrai yra laikytinas pakankamai brandžiu ir gebančiu prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Kandidatas į kultūros ministrus galbūt iš opozicijos susilaukė tam tikrų priekaištų. Tačiau aš matau, kad jį visai pozityviai vertina kultūros bendruomenė. Vertina kaip žmogų, kuris supranta, kurioje srityje dirba, supranta ir žino, ko nori, ir turi pakankamą energijos užtaisą. Tai yra tikrai kandidatui neblogos savybės.
Šiandien taip pat susitikau su kandidatu į finansų ministrus. Labai svarbus postas.
– Įtikino?
– Jeigu jau dabar visi gyvename futbolo ritmu, tai aš gal leisiu sau šiokią tokią analogiją su futbolu. Iki tol turėjome finansų ministrus, kurie kaip svarbiausią savo tikslą suprato vartų sargybą, buvo vartininkai. Vieni iš jų visiškai nepalikdavo vartų linijos ir stovėdavo visą laiką vartuose, kai kurie išbėgdavo šiek tiek arčiau aikštės vidurio tam, kad dalyvautų žaidime. Šis kandidatas, man atrodo, turi drąsos ir kūrybiškumo išbėgti net ir toliau ir gal net įsijungti į ataką. Tai šiuo požiūriu manau, kad labai svarbu vis dėlto suprasti, jog Finansų ministerijos pagrindinė priedermė yra vartų saugumas. Net tada, kai vartininkas yra toliau nuo vartų, turi būti labai patikima gynybos linija, ir tą gynybos liniją aš suprantu kaip viceministrus. Turi būti viceministrų komanda, kuri niekada nepamirštų keleto skaičių, kuriuos finansų ministras turi prisiminti net ir pakeltas naktį iš miego. Tai yra fiskalinio deficito limitas 3 proc., išlaidų didėjimo reguliavimas ir stabdymas. Na, ir be jokios abejonės, valstybės skolos ir BVP santykis, kuris taip pat Lietuvoje šiuo metu yra komfortiškai žemas, tačiau jeigu mes galvosime, kad tai dabar yra prielaida išlaidauti, jis netrukus gali tapti labai didelis. Šitoje vietoje kūrybiškumas yra gerai, bet svarbu nepamiršti ir pagrindinio finansų ministro prioriteto.
– Prezidente, ar teisingai suprantu, kad esate apsisprendęs palaiminti teiktus ministrus?
– Tiesą sakant, nenoriu dabar kalbėti apie palaiminimą, kadangi noriu pamatyti visą sąrašą, nes šiuo metu, galima sakyti, susitikinėjame kiekvieną dieną su vis naujais kandidatais į ministrus. Noriu pasilikti keletą dienų pagalvoti. Turėsiu visą savaitgalį ramiai apgalvoti, kaip atrodo ne tik konkretūs kandidatai, bet visa kabineto sudėtis. Tada kitą savaitę, manau, bus ir dekretas.
– Tame kabinete yra vienas nežinomasis, kuris visiems kelia daugiausiai turbūt klausimų, – tai ponas Kęstutis Budrys. Kuo jūs pats aiškinate, kodėl socialdemokratams K. Budrio kandidatūra kelia tiek klausimų?
– Tiesą sakant, iki galo tas atsakymas man taip ir nebuvo pateiktas. Taip, galbūt kai kuriais Vyriausybės programos punktais galima būtų padaryti daugiau ir pereiti nuo deklaracijų prie darbų. Vis dėlto esame suinteresuoti normalizuoti santykius su Kinija ne tam, kad, sakykime, užmegztume itin emociškai artimus santykius, bet kad turėtume tam tikrą absoliutų diplomatinį minimumą. Šiuo metu neturime net ir to. Diplomatiniai santykiai beveik visiškai nutrūkę, todėl žingsnis po žingsnio galima būtų mėginti tuos santykius atkurti. Galbūt pradedant nuo laikinųjų patikėtinių lygio ir po to einant link normalaus ambasados darbo atkūrimo.
– Bet tai nėra greiti procesai, kaip sako specialistai, ir Kinija linkusi bausti, nepamiršti.
– Tikrai taip, bet manau, kad, dedant pastangas, o tos pastangos dedamos net ir dabar, ne visos jos yra matomos, tie rezultatai (bent jau pirmieji tarpiniai rezultatai) gali būti pasiekti ir iki metų pabaigos. Aš tuo visiškai neabejoju.
– Tai ar ponas K. Budrys bus užsienio reikalų ministras? Kas galėtų į tai atsakyti?
– Apskritai K. Budrio vietoje aš tikrai būčiau dabar labai laimingas, nes turbūt kalbame daugiausia apie jį, nors kabinetas yra gerokai platesnis. Yra daugybė kitų labai svarbių pozicijų ir daug naujų kandidatų, nes ponas K. Budrys jau dirbs trečiojoje Vyriausybėje iš eilės. Ką gi, užsienio politika, be jokios abejonės, yra svarbi. Sutelktas darbas tiek prezidento, tiek ministro, tiek ministro pirmininko, be jokios abejonės, yra būtinas. Chemija yra toks dalykas, su kuriuo galima gyventi. Aš, tiesą sakant, ne visada tikiu pasakymais, kad chemija nesuderinama ar kažkokie kiti dalykai nesuderinami. Viskas priklauso nuo to, kokius tikslus sau keliame. Užsienio politikos tikslai yra patikrinti, ir jie yra išbandyti, jie veikia. Lietuva yra aktyvi regiono procesų dalyvė. Taip turi būti ir toliau.
– Laikinoji premjerė Inga Ruginienė sako, kad M. Sinkevičius dar pernai turėjo tapti ministru pirmininku. Kaip jūs aiškinate, kodėl ponas M. Sinkevičius pernai nesiėmė lyderystės, o dabar jis jau ketina būti ministru pirmininku? Ir išvis ar matote jo norą ir ryžtą būti premjeru?
– Tai yra labai atsakingas sprendimas. Jis, be jokios abejonės, padaro didžiulę įtaką ir artimų žmonių gyvenimui. Artimieji taip pat tampa matomi kaip ant delno. Tos, sakykime, kritikos strėlės, kurios sminga į vieną ar kitą politiką, jos nori nenori sminga ir į artimuosius, nes jie išgyvena, jie tikrai nėra abejingi tam, ką mato viešojoje erdvėje. Tai nėra lengva. Kartais tai gali būti net labai sunku. Galbūt, įvertinęs tai, tąkart premjeras, dabartinis premjeras, tuo metu tik įkalbinėjamas tapti premjeru, apsisprendė vis dėlto neiti šituo keliu. Buvo pakankamai laiko pagalvoti, pamatyti, kaip sekasi buvusiai premjerei, dabar laikinai tebeinančiai pareigas, ir tada imtis tos politinės lyderystės, kuri yra labai natūrali.
Iš tikrųjų esame kalbėję šituo klausimu su M. Sinkevičiumi, ir aš pavartojau upės metaforą. Jeigu tu stovi prie upės ir galvoji, kad, plaukiant į kitą upės krantą, gali įkąsti uodas arba pasitaikyti povandeninės srovės, arba užkliūsi už žolės kokios, tai, be abejo, tada geriau ir nebandyti. Bet jeigu tavo tikslas yra pasiekti kitą upės krantą, padaryti tą efektyviai, greitai, tai tada pradedi nebekreipti dėmesio į kliūtis, kurios pasitaiko beplaukiant.
– Pone G. Nausėda, kitą savaitę vyksite į NATO viršūnių susitikimą Ankaroje. Ar tikitės, kad ten Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pasakys, kad 5-asis straipsnis yra šventas ir neliečiamas? Iki šiol mes nesame iš jo to išgirdę.
– Jūs teisus, jūsų pastaba yra teisinga. Tokio galbūt artikuliuoto pasakymo, kad 5-asis straipsnis yra neginčijamas, šventas, mes vis dar laukiame. Tikiuosi, kad tai vienokia ar kitokia forma bus ir padaryta. Kita vertus, kai kalbama apie tai, kad ne visos valstybės vienodai prisideda prie kolektyvinio saugumo principo, aš manyčiau, jog prezidentas D. Trumpas tiesiog išgyvena dėl to, kad visos valstybės vienodai suprastų savo atsakomybę ir kad nebūtų kažkokių mažiau prisidedančių ir daugiau prisidedančių klubų. Juk jeigu kalbame apie solidarumą, tai solidarumą turi visas komponentas, ir solidarumas turi, be kita ko, ir tą vadinamąjį aukos solidarumą. Kiekviena visuomenė, jeigu atitraukia tam tikrus finansinius išteklius nuo socialinių ar kitokių tikslų ir skiria juos saugumui, daro tam tikrą auką. Tačiau tai yra prasminga auka, kuri yra pirmiausia skirta valstybių saugumui užtikrinti ir NATO, kaip kolektyvinio aljanso, saugumui užtikrinti.
Tai jei to solidarumo, supratimo, kad tai yra ne vienos, dviejų arba trijų su Rusija besiribojančių valstybių problema, bet visų mūsų problema, nes jeigu kiltų pavojus vienai ar dviem valstybėms, tai būtų užpuolimas viso Aljanso, jei šito supratimo rasis daugiau po Ankaros susitikimo, laikysiu, kad tas susitikimas pavyko.
– Iki šiol nežinomas Jungtinių Valstijų karių likimas Lietuvoje. Ar kelsite šį klausimą būdamas Ankaroje?
– Žinote, šiuo klausimu gali būti pateikti atsakymai artimiausiomis savaitėmis. Nežinau, ar tai įvyks iki NATO susitikimo, ar po NATO susitikimo. Signalai, kuriuos gauname, yra, viena vertus, pozityvūs, kita vertus, prašantys šiek tiek kantrybės, nes dėliojamas bendras paveikslas, kurį galime pavadinti JAV karių dislokavimo visoje Europoje paveikslu. Taip, Lietuvos dalis yra galbūt gana nedidelė šitame paveiksle. Nepaisant to, mums labai reikšminga. Tačiau iš mūsų prašoma šiek tiek laiko, kol bus priimti sprendimai dėl viso paveikslo, ir tada mes matysime, kur jame yra Lietuva.
– Ir pabaigoje, pone prezidente, – šiandien aukščiausi valstybės pareigūnai, politikai susitiko prezidentūroje. Diskutavote, radote sprendimą, kad reikėtų keisti Konstituciją, pagal kurią Lietuvoje negalimi branduoliniai ginklai. Kaip padaryti, kad šis procesas netaptų dar viena Kapčiamiesčio poligono istorija, kai žmonėmis buvo manipuliuojama, kai tiek buvo daug gąsdinimo, prasidėjo kiršinimo kampanija?
– Visi turime padaryti savo darbą: ir aš, ir premjeras, ir ministrai, ypač krašto apsaugos ministras, kariuomenės atstovai, kad tai yra ne apie kažkokią prasiveržusią Lietuvos agresiją. Tai yra apie Lietuvos suvokimą, kad branduolinis atgrasymas yra nedalomas, kad visi turime turėti reikalingus teisinius instrumentus, kad tas branduolinis atgrasymas būtų maksimaliai efektyvus. Mes negalime prognozuoti, kaip gali pasikeisti strateginiai planai NATO lygiu per artimiausius 5–10 metų. Mes žinome bendrą kryptį, tačiau galimos visokios naujos strategijos arba nauji planai. Lietuva turi būti teisine prasme pasirengusi tokiam ar kitokiam įvykių scenarijui.
– Ačiū jums, pone prezidente.
