Nuo represijų Baltarusijoje – į gastronomijos verslą Vilniuje: „Mūsų namai jau čia“

Sutuoktiniai Irina Serežonok ir Michailas Boguckis į Lietuvą iš Baltarusijos atvyko prieš trejus metus. Išvykimas buvo skubotas – visa ankstesnė šeimos gyvenimo istorija tilpo į du lagaminus. Prieš priverstinę emigraciją sutuoktiniai buvo sulaikyti už dalyvavimą 2020 m. protestuose ir abu po tris mėnesius praleido kalėjime. Po įkalinimo šeima neteko verslo, tačiau šiandien jau turi naują – populiarią kepyklą Vilniaus centre. 

„Maršrutas: Baltarusija – Lietuva“ – tai LRT.lt straipsnių ciklas apie Baltarusijos piliečius, dėl įvairių priežasčių atsidūrusius Lietuvoje. Pasakosime apie tuos, kurių gyvenimus neatpažįstamai pakeitė politinė krizė Baltarusijoje, ir apie tuos, kurie pasirinko Lietuvą, siekdami geresnio gyvenimo, uždarbio ir ramybės. Kaip jie adaptuojasi Lietuvoje? Ko labiausiai pasiilgsta tėvynėje? Kaip jie mato savo ateitį toli nuo namų? Ar Lietuva jiems – nauji namai, ar tik laikina stotelė? Ciklo pagrindą sudarys skirtingų profesijų, likimų ir dėl skirtingų priežasčių emigravusių žmonių istorijos.

Penktadienio rytą šeimai iš Baltarusijos priklausančios kepyklos „Dvi bandelės“ lankytojai, kaip ir bet kurioje panašioje miesto įstaigoje, dieną pradeda nuo puodelio kavos.

Šią publikaciją skaitykite rusų kalba:

Į kavinę užsuka nuolatinės lankytojos – dvi korgių ir viena samojedų veislės kalytės. Jų šeimininkė savo augintines vadina „mergaitėmis“, o Irina nubėga į virtuvę paimti raugo duonos ir paduoda „mergaitėms“ po gabalėlį.

Su šunų savininke Irina bendrauja lietuviškai – kalba šiek tiek su akcentu, bet pakankamai užtikrintai.

„[Lankytojai] nuolat giria mano kalbą. Nesvarbu, ar padarau klaidą, ar kažką pasakau neteisingai – jie mane pataiso. Labai giria, kad kalbu lietuviškai. Savo komplimentais jie mane motyvuoja“, – kalbėdama su LRT.lt neslepia pasididžiavimo Irina.

Susidaro įspūdis, kad šis ritualas – šunų šėrimas ir pokalbis su jų šeimininke – čia vyksta nuolat. Bendravimas natūralus, net nepaisant kalbos klaidų.

Tačiau už šio lengvumo slypi daugybė išbandymų, kuriuos šeima patyrė Baltarusijoje: dalyvavimas 2020 m. protestuose, sutuoktinių sulaikymas sūnų akivaizdoje, verslo praradimas ir skubus persikėlimas į Lietuvą, kur viską teko pradėti nuo nulio.

Vis dėlto per beveik ketverius metus naujame mieste šeima įsitvirtino gastronomijos versle, kurio anksčiau niekada nebuvo išbandžiusi.

Protestai, kalėjimas, emigracija

Baltarusijoje Irina ir Michailas dešimt metų vertėsi prekyba vaikiškais drabužiais. Parduotuvė veikė iki pat 2022 m. – iki Irinos ir Michailo sulaikymo.

Sutuoktiniai buvo sulaikyti namuose sūnų akivaizdoje ir nuteisti trims mėnesiams kalėjimo.

„Vaikai tuo metu gyveno su močiute. Buvo labai sunku. Mes gyvenome labai sunkiomis sąlygomis“, – prisimena Irina.

Sulaikymo priežastis buvo tokia pati kaip ir dešimčių tūkstančių kitų baltarusių, dalyvavusių 2020 m. vykusiuose protestuose prieš prezidento rinkimų rezultatų klastojimą.

Pašnekovė pasakoja, kad iki tų įvykių jai atrodė, tarsi Baltarusijoje egzistuotų du pasauliai – valstybinis ir privataus verslo, kurie retai susiliesdavo. Viskas pasikeitė po 2020 m. rugpjūčio, kai valdžia, malšindama protestus, griebėsi smurto.

„Kai rugpjūčio 9 dieną pamatėme, kaip žiauriai mušami žmonės... Buvo neįmanoma į tai žiūrėti. Mūsų kolektyve dirbo pardavėja, kurios vyras buvo sulaikytas rugpjūčio 9-ąją. Jį mušė – mes tai savo akimis matėme – jis buvo visas mėlynas. Jis patyrė didžiulę psichologinę traumą... (…) Kai po trijų dienų jį paleido, vienas prie izoliatoriaus buvęs žmogus pasisiūlė pavėžėti. Jis nuo jo pabėgo, bėgo daug kilometrų, kol pasiekė namus, – bijojo, kad jį vėl įgrūs į mašiną ir vėl nuveš [į izoliatorių], kur vėl muš“, – prisimena Irina.

Pašnekovė pasakoja pirmosiomis savaitėmis po rugpjūčio 9 d. beveik negalėjusi miegoti. Jos teigimu, būtent valdžios žiaurumas paskatino ją ir jos vyrą dalyvauti protestuose.

„Tokio smurto tiesiog nebuvo įmanoma ištverti“, – sako moteris.

Kai praėjus dvejiems metams Irina ir jos vyras buvo sulaikyti ir uždaryti į tardymo izoliatorių, jie net įsivaizduoti negalėjo, kaip smarkiai pasikeis jų gyvenimas po išlaisvinimo.

„Per tris mėnesius iš mūsų verslo neliko nieko, tik skolos. Turėjome viską parduoti, visus pinigus grąžinome“, – sako Irina.

Vėliau sutuoktiniams buvo paskirta bausmė, neoficialiai vadinama „namų chemija“ – laisvės apribojimas be įkalinimo. Šiandien tokia bausmė Baltarusijoje plačiai taikoma protestų dalyviams, aktyvistams ir kitiems valdžiai neįtinkantiems piliečiams. Remiantis įvairiais vertinimais, žmonių, atliekančių tokią bausmę dėl politinių priežasčių, gali būti per tūkstantį.

Nors nuteistasis lieka namuose, jis privalo laikytis griežto režimo: yra nuolat stebimas, privalo dirbti, jam draudžiama lankytis pramogų vietose. Policijos pareigūnai bet kuriuo paros metu gali patikrinti, ar asmuo yra namuose arba darbe.

Irinai ir Michailui buvo paskirta po trejus metus „namų chemijos“.

„Supratome, kad trejus metus nesėdėsime namuose, nes turime du vaikus, du berniukus, jie paaugliai. Suvokėme, kad trejus metus sėdėdami namuose niekur negalėsime išeiti. [Pagalvojome:] kokiais žmonėmis užaugs mūsų vaikai?“ – prisimena Irina.

„Viską apsvarstėme ir nusprendėme, jog dėsime visas pastangas, kad galėtume išvykti“, – priduria pašnekovė.

Gyvenimas nuo nulio

Nepaisant noro išvykti, „namų chemijai“ nuteistiems baltarusiams retai pavyksta palikti šalį. Jiems gali būti nepratęsiami dokumentai arba uždrausta išvykti iš Baltarusijos.

Taip nutiko ir Irinai su Michailu, tačiau praėjus porai mėnesių po išlaisvinimo porai „kažkokiu stebuklingu būdu“ buvo pratęsti pasai. Kadangi šeima daug metų dirbo Suomijoje, jiems be jokių problemų pavyko gauti Suomijos vizas, tačiau Irinai vis dar galiojo draudimas išvykti. Tokio pobūdžio informaciją galima patikrinti duomenų bazėje Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje.

„Pirmadienį atsidarau [svetainę] – mano pavardės ten nebėra. Sakau vyrui, kad manęs sąrašuose nėra, o jo ten irgi nebuvo. Jis sako: „Na, rinkis – ketvirtadienį ar penktadienį.“ Mes tiesiog susikrovėme du lagaminus ir naktį išvykome“, – prisimena pašnekovė.

Vyras ir žmona nebuvo tikri, ar jiems pavyks patekti į ES – Irina su vyru nerimavo, kad jų gali neišleisti. Todėl jie nusprendė pirmiausia vykti į Rusiją, su kuria Baltarusijos sienos yra atviros, o iš ten – į Estiją.

Viskas pavyko, ir šeima iš Estijos persikėlė gyventi į Lietuvą.

Vilnius buvo pasirinktas dėl to, kad čia tuo metu gyveno Irinos ir Michailo draugai. Pasak pašnekovės, jai visada patiko Lietuva, tačiau priverstinės emigracijos sąlygomis svarbu ne tik jausti simpatiją šaliai, į kurią išvyksti, bet ir žinoti, kad ten tavęs laukia artimi žmonės.

„Tai svarbu, nes, kai esi priverstas emigruoti, patiri labai didelį stresą. Tu prarandi visą savo ankstesnį gyvenimą. Tau tiesiog nieko nelieka, pradedi gyvenimą nuo nulio. (…) Draugai, jei jų yra, tiesiog padeda sumažinti tą stresą“, – sako Irina.

Paslaptis – raugas

Persikėlusi į Lietuvą, šeima stengėsi adaptuotis: sūnūs pradėjo lankyti mokyklą, o Irina su vyru ėmė mokytis lietuvių kalbos ir galvoti, kuo užsiimti naujoje šalyje.

Taip atsirado kepykla „Dvi bandelės“, atvėrusi duris mažiau nei prieš metus. Šios kepyklos idėja gimė iš Irinos ir Michailo meilės raugo duonai.

„Baltarusijoje yra viena kepykla, kuri kepa raugo duoną – ji tikrai puiki. Mes paskutinius dvejus ar trejus metus pirkdavome duoną būtent ten. Ir taip pripratome prie tos duonos. O tada pastebėjome, kad čia raugo duoną kepa vos kelios kepyklos. Nusprendėme patys to imtis“, – prisimena Irina.

Viskas prasidėjo nuo susidomėjimo ir obuolių, kuriuos Irinos ir Michailo draugai jiems atvežė iš Visagino. Iš tų obuolių šeima pagamino naminį sidrą, tapusį raugo, iš kurio buvo iškeptas pirmas kepalas duonos, pagrindu.

Už technologinius procesus kepykloje atsakingas Michailas.

„Tai – itališkas raugas, – iš šaldytuvo vyras išima didelį plastikinį indą su klampia, virpančia mase. – Tuoj duosiu jums švarų šaukštą, lukterkite.“

Duoda paragauti. Skonis primena rūgščią košę arba žalią tešlą, bet tai dar nėra gatavas produktas. Vėliau raugas bus „pamaitintas“ miltais ir iš jo bus paruošta tešla.

Michailas anksti ryte ateina į kepyklą ir dieną pradeda kepdamas duoną, kurios tešlą pasiruošė iš vakaro. Po to – tešlos minkymas kitai duonos partijai ar kitiems kepiniams. Tešla šaldytuve kyla maždaug parą.

Procesas yra tiksliai suplanuotas pagal laiką, o kiekvienai kepinių rūšiai reikalinga atskira technologija.

„Duonos tešla gaminama pagal vieną technologiją, pyragai – pagal kitą, čiabata – pagal trečią. Technologija jau ištobulinta visais atžvilgiais. Velykų pyragai – jau ketvirta technologija. Trumpai tariant, diena labai įtempta“, – pasakoja Michailas.

„Gyva“ tešla, kaip ją vadina kepyklos savininkai, turi savų ypatumų – produkcijos kiekis priklauso nuo iš anksto paruošto raugo ir tešlos kiekio.

„Nėra taip, kad bandelės baigėsi, tai mes greitai, per dvi valandas, iškepsime naujų. Visi kepiniai planuojami prieš dvi dienas. Tai reiškia, kad iškepėme tam tikrą kiekį ir viskas – daugiau tą dieną iškepti nebegalime“, – pasakoja Michailas.

„Dažnai žmonės ateina 15–16 valandą ir nusimena, kad pas mus jau nieko nebeliko“, – priduria Irina.

Pašnekovų teigimu, pagrindinis jų kepyklos ypatumas yra tai, kad čia viskas gaminama naudojant raugą – nuo duonos iki saldžių kepinių.

„Tokio formato, kur visi kepiniai būtų gaminami su raugu – ir saldūs, ir pusryčiams skirti, ir duona – niekur kitur nemačiau“, – sako Michailas.

Lietuvių kalba ir integracija

Pirmosiomis kepyklos „Dvi bandelės“ veiklos dienomis Irina šalia savo kavinės vaišino praeivius kepiniais. Tuomet moteriai pirmą kartą teko tiek daug bendrauti lietuvių kalba.

„Žmonės pradeda kalbėti, o aš girdžiu tiesiog baltą triukšmą. Nieko nesuprantu. Galvoju: „Kaip aš apskritai kalbėsiu?“ – prisimena Irina.

Tačiau jau po kelių dienų baimė bendrauti praėjo ir moteris ėmė ramiau kalbėtis su lankytojais jų gimtąja kalba. Nepaisant klaidų, pajuto palaikymą už savo pastangas.

„Žinau, kad kalbu su klaidomis, bet žmonės, kurie pas mus ateina, labai palaiko mano pastangas kalbėti lietuviškai. Kaip aš sakau, žinote, yra toks „žalios varnelės“ metodas – jis puikiai veikia“, – priduria pašnekovė.

Irina ir Michailas pradėjo mokytis lietuvių kalbos vos persikėlę į Vilnių. Kursus jiems, kaip buvusiems politiniams kaliniams, finansavo Baltarusijos labdaros fondas BYSOL.

Net savo kepyklos pavadinimą Irina sugalvojo lietuvių kalbos pamokoje.

„Prisiekiu! – šypsosi moteris. – Sėdime nuotoliu vykstančioje lietuvių kalbos pamokoje: aš viename kambaryje, vyras – kitame. Aš galvoju... Jis man vis sakė, kad kepsime cinamonines bandeles – aš nupiešiau tą cinamoninę bandelę. Nupiešiau antrą (…). Tada pagalvoju: „O, dvi bandelės. Įdomu, kaip tai bus lietuviškai?“ Išverčiu į lietuvių kalbą – velnias, pavadinimas tiesiog nuostabus“, – džiugiai prisimena Irina.

Pavadinimas patiko ir Michailui, todėl nusprendė jį ir palikti.

Baltarusių šeimoje geriausiai lietuvių kalba sekasi vaikams. Irina pasakoja, kad sūnūs skirtingai išgyveno emigraciją: vyresnysis greitai prisitaikė, ir dabar Vilnius – „apskritai jo mėgstamiausias miestas“. Jaunesniajam buvo sudėtingiau. Pasak pašnekovės, jis sunkiai išgyveno tėvų sulaikymą, pradėjo mikčioti, ir prisitaikyti Lietuvoje jam sekasi sunkiau.

Vis dėlto ir jis jau taiso mamą, kai ši suklysta kalbėdama lietuviškai.

„Mes juokaujame, kad nesunku atpažinti, jog būtent baltarusis kalba lietuviškai. [Jis akcentuoja garsą „c“ žodžių galūnėse]: kalbėci, žiūrėci. Na, bet sūnus mane pataiso: „Ne „ci“, o „ti“ (minkščiau)“, – šypsosi pašnekovė.

„Man nekyla problemų dėl integracijos“

Irina prisipažįsta, kad stengiasi sekti Lietuvos politinius įvykius. Jos teigimu, tai padeda jaustis visuomenės dalimi. Pokalbio su LRT.lt metu kalba pakrypsta ir apie naują imigrantams skirtą Vilniaus mero informacinę kampaniją.

Jos tikslas – paskatinti Vilniuje gyvenančius užsieniečius mokytis lietuvių kalbos. Mero teigimu, kas dešimtas sostinės gyventojas yra imigrantas, o tai kelia grėsmę Lietuvos saugumui.

„Jei su šiais žmonėmis nedirbsime ir jų skaičius augs, susidursime su tokiomis pačiomis problemomis, kokios yra Berlyne, Stokholme ar Londone. Tai nusikalstamumo augimas, getų formavimasis, socialinės nelygybės išryškėjimas, izoliacija ir, galiausiai, elementarūs dalykai – švara ir tvarka gatvėse, taip pat visos kitos socialinės problemos, kurios, kaip matome, egzistuoja Vakarų Europos miestuose“, – anksčiau teigė Valdas Benkunskas.

Vilniaus meras taip pat sakė, kad tyrimai rodo, jog 10 proc. užsieniečių tarp miesto gyventojų yra riba, kurią peržengus pradeda formuotis „getai“. Tačiau vėliau savivaldybė negalėjo patikslinti, kokiais konkrečiai tyrimais rėmėsi V. Benkunskas.

Mero retoriką kritikavo ir kai kurie ekspertai, nurodę, kad „tarptautiniuose tyrimuose tokio universalaus slenksčio nėra“.

Vis dėlto pagrindinė Vilniaus savivaldybės informacinės kampanijos, pradėtos likus metams iki savivaldybių rinkimų, idėja – integracija per kalbą. Šiam tikslui valdžia sukūrė svetainę askalbu.lt, o mieste pasirodė reklaminiai plakatai, raginantys mokytis lietuvių kalbos.

Irinos manymu, tokia kampanija neatsižvelgia į tikras imigrantų problemas.

„Mano nuomone, tai siaubinga kampanija. Joje neatsižvelgiama į imigrantų problemas, o žmonės tiesiog verčiami daryti tai, ko nori politikai“, – savo požiūrį išsako pašnekovė.

Irina mano, kad tie, kurie savo ateitį sieja su Lietuva, ir taip mokysis kalbos. Tačiau daugelis imigrantų susiduria su buitinėmis, socialinėmis ir psichologinėmis problemomis, todėl griežtas savivaldybės tonas vargu ar duos norimą rezultatą.

Pašnekovė pažymi, kad jai pačiai integracijos problemų nekyla. „Beveik 80 proc. mūsų pirkėjų yra lietuviai, ir beveik visi kalba lietuviškai. Todėl man nekyla jokių problemų dėl integracijos.“

Visi kepykloje dirbantys baltarusiai – buvę politiniai kaliniai

Irina pasakoja ir apie savo pažįstamus baltarusius, kaip ir ji, gyvenančius Lietuvoje. Jos teigimu, tai aktyvūs žmonės, nuolat ieškantys naujų idėjų ir galimybių.

„Niekas nesėdi rankų sudėjęs“, – sako ji.

Tuo pat metu pašnekovė pabrėžia, kad visų jų istorijos ir emigracijos patirtys skirtingos. Kepyklos „Dvi bandelės“ kolektyvas yra tarptautinis: čia dirba žmonės iš Ukrainos ir Lietuvos, tačiau dauguma darbuotojų yra baltarusiai. Iš viso jų yra penki, ir visi jie savo tėvynėje patyrė represijų.

„Žmonės atvyko ne iš gero gyvenimo, deja, jie buvo priversti išvykti. Visi pas mus dirbantys baltarusiai – buvę politiniai kaliniai“, – sako Irina.

Stebėdama nuotaikas kolektyve, moteris pastebi, kad kiekvienas emigraciją išgyvena savaip. Vieni labiau ilgisi namų, kiti – mažiau; vieni Baltarusijoje paliko giminaičius, kiti – turtą ir ankstesnį gyvenimą.

Pati Irina prisipažįsta, kad jų šeima galutinai nutraukė ryšius su Baltarusija ir šiandien ji savo namais laiko Vilnių.

„Baltarusijoje nieko nebeturiu. Mūsų gyvenimas ten buvo toks sunkus, kad grįžti tikrai nenoriu. Man čia patinka. (…) Mūsų namai jau čia. Kai grįžtame iš kur nors, mes grįžtame namo. Kai klausia: „Iš kur esate?“, aš atsakau: „Mes iš Lietuvos“, – atvirauja pašnekovė.

Irinos adaptacijai svarbus buvo ryšio su miestu pojūtis.

„Adaptacija nėra vien kalba. Ji pasireiškia ir tuo, kad žinai, kaip ir kur kreiptis. Adaptacija – kai mieste vis atsiranda naujų mėgstamų vietų. Kai žinai, kur pasikirpti plaukus, pas kokį gydytoją eiti. Tai ir yra adaptacija“, – reziumuoja pašnekovė.