1991-ųjų sausį prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjo tūkstančiai žmonių. Sovietų kariuomenė jau buvo užėmusi Spaudos rūmus ir Televizijos bokštą, Vilniuje tvyrojo įtampa, o Lietuva – vos prieš metus paskelbusi Nepriklausomybę – dar neturėjo jokių realių saugumo garantijų. Prie parlamento stovėjo mokytojai, studentai, darbininkai, menininkai. Tarp jų buvo ir Leonas Vytautas Glinskis – su kamera ant peties. Minioje jis ieškojo vietos, iš kurios matytų ir žmones, ir kalbančiuosius. Mąstė praktiškai: kur galėtų pasitraukti, jei prasidėtų puolimas, ar pakaks kasetės, ar rankos išlaikys kamerą.
„Svarbiausia buvo viską nufilmuoti, o ne didvyriškai žūti“, – sako jis šiandien.
Sausio įvykiai tapo lemtingu Lietuvos istorijos momentu. Tačiau L. Glinskio sukauptame archyve tai – tik vienas fragmentas. Jo kamera fiksavo visą kelią iki šio taško. 1988-aisiais Lietuvoje susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Iš pradžių – kaip visuomeninis reformų judėjimas, kalbėjęs apie ekologiją, kultūros paveldą, kalbos statusą, demokratiją. Tačiau per kelerius metus šis judėjimas tapo politine jėga, atvedusia šalį į 1990-ųjų Kovo 11-ąją.
L. V. Glinskis tuo metu – nei politikas, nei žurnalistas. Jis dailininkas – grafikas ir monumentalistas, gyveno Pravieniškėse, mokytojavo, užsiėmė kalvystės ir grafikos darbais. Tačiau 1987-aisiais jo rankose atsirado vaizdo kamera – tuo metu dar retenybė Lietuvoje. Ir netrukus jis atsidūrė ten, kur formavosi nauja vieša erdvė.
Kamera iš Amerikos
Pirmoji vaizdo kamera Leono rankose atsirado 1987-aisiais. Ją iš Jungtinių Valstijų parvežė žmona Audronė Skarbaliūtė-Glinskienė.
„Išleidžiu, jei parveši kamerą“, – taip jis jai pasakė, kai atsirado galimybė išvykti į už Atlanto. Juk namuose jis liko su trimis dar visai mažais vaikais.
Sovietinėje Lietuvoje tokia kelionė atrodė beveik neįmanoma. Išvykti į JAV reiškė ne tik gauti leidimus ir vizą, bet ir pereiti ilgą patikrų, dokumentų ir paaiškinimų grandinę.
Pirmą kvietimą vykti į Jungtines Valstijas Audronė gavo dar 1983 metais. Ten gyveno jos giminaičiai – mamos sesuo mokytoja Kazė Tumavičienė su vyru Jurgiu Tumavičiumi, garsiu tarpukario Lietuvos lakūnu, į Vakarus jie pasitraukė dar 1944 metais.
Tačiau pirmasis bandymas baigėsi paprastai: atsakymas buvo neigiamas. Pabandė dar kartą. Ir dar kartą. Tik po kelerių metų bandymų pavyko gauti leidimą. Audronė iki šiol prisimena tą momentą, kai pagaliau sulaukė skambučio iš Centro komiteto:
„Pasakė, kad su sekretoriumi Lionginu Šepečiu susitikti nepavyks, bet galiu ateiti pas jo pavaduotoją, kuris išklausė ir pasakė: tikiuosi teigiamo rezultato, laukit.“
Prieš pat Kalėdas atėjo žinia: leidimas suteiktas. 1987 metų vasarį Audronė išskrido į Jungtines Valstijas. Ten ji praleido daugiau nei du mėnesius – lankė giminaičius Niujorke, Čikagoje, Los Andžele, San Fransiske, San Diege. Amerikos lietuviai ją priėmė šiltai.
„Atvažiavusiuosius iš Lietuvos tiesiog nešiodavo ant rankų“, – prisimena ji.
Tačiau šalia kelionių ir susitikimų buvo ir labai konkretus tikslas – nupirkti kamerą. Tai nebuvo paprasta. Vaizdo kamera tuo metu buvo brangus ir retas daiktas net Vakaruose, o Lietuvoje – beveik nepasiekiamas.
„O kaip su pinigais? Pinigų tai nėra“, – juokiasi Audronė.
Pinigai rinkti įvairiai: parduodant dailės darbus, tautinius rūbus. Prie investicijos tiesiogiai prisidėjo ir Amerikos lietuviai, bet labiausiai padėjo ten gyvenantys giminaičiai Tumavičiai.
Tačiau pati Audronė pripažįsta, kad viduje kirbėjo abejonė.
„Buvo šiek tiek nejauku – tarsi prašytum ne būtino daikto, o prabangos“, – sako ji.
Kartą ji netyčia nugirdo giminaičių pokalbį:
„Tai kaip jie ten gyvena? Galvojau, kad ten vos ne badas, o čia šitokius dalykus perka – kam jiems to reikia?“
„Aš žinojau, kam jos reikia, – sako Audronė. – Bet su manimi apie tai niekas nekalbėjo.“
Tačiau Lietuvai jau atkūrus Nepriklausomybę ir sužinojus, kaip L. Glinskio nufilmuoti kadrai papildė Lietuvos istorijos metraštį, giminaičiai suprato to reikšmę. Tai buvo ne užgaida, o investicija į Lietuvos Nepriklausomybę.
Kamerą rasti padėjo Judita Sedaitis (Leono sūnėno Daniaus Glinskio žmona) ir JAV dirbęs diplomatas Vilius Kavaliauskas. Jis padėjo rasti modelį, tinkantį europinei televizijos sistemai. Galiausiai nupirkta kamera „Panasonic M3“.
Muitinėje tokia technika galėjo sukelti daug klausimų, o mokesčiai būtų buvę milžiniški. Todėl sugalvotas savotiškas planas. Išvykdama Audronė deklaravo, kad vežasi kino kamerą. Grįždama dokumente vieną raidę pakeitė taip, kad „kino“ galėtų tapti „video“.
„Suradom kirilicą – iš „K“ padaryti „B“ labai lengva. Palieki tarpelius ir viskas gerai“, – juokdamasi prisimena. Triukas pavyko. Kamera muitinę įveikė be problemų. Kai Audronė grįžo į Lietuvą, Leonas iš karto ėmėsi filmavimo. Pirmiausia pradėjo filmuoti šeimą, artimuosius, folkloro renginius. Tačiau netrukus kamera tapo kur kas svarbesniu įrankiu.
Labai reikalingas dalykas istorijai
„Kažkur viduj supratau, kad tai labai reikalingas dalykas istorijai“, – dalijasi Leonas apie tai, kaip pradėjo filmuoti.
Iš pradžių jis neturėjo profesinio operatoriaus pasirengimo. Bet buvo baigęs grafiką, tai padėjo komponuojant kadrus:
„Stengiausi daryti panašiai kaip Lietuvos televizija – ir iš arčiau, ir iš toliau. Atsistoji vidury, laikai kamerą, kad nesujudėtų. Raumenys pavargsta. Įtampa visą laiką. Jei nespėji įjungti ir momentas prašoka – jaudiniesi kelias dienas.“
Leonas dalijasi, kad jam buvo tiesiog įdomu viską komponuoti. Kaip dailininkui svarbu buvo ne tik pats įvykis, bet ir tai, kaip tai atrodo kadre.
„Stengdavausi filmuodamas pritraukti žmones – kaip jie klausydavo, akys tokios atviros, kaip įsimylėję būdavo, viską galėdavo atiduoti“, – Leonas kalba apie pirmuosius mitingus ir kaip užsilipęs ant scenos filmuodavo ne tik tuomečius lyderius, bet ir susirinkusių žmonių minią.
„Kažkoks virsmas vyko tiesiog akyse. Kažkas truputį panašaus, kaip tas didysis protesto mitingas šį rudenį, tikrai šaukė „Lietuva“, nuoširdžiai šaukė.“ L. V. Glinskis vis dar filmuoja svarbius Lietuvai momentus. Šių metų rudenį, kai vyko protestai, jis taip pat atvažiavo filmuoti. Apie tai ir kalba – matė žmonių akyse kai ką panašaus.
„Mitingai dėl kultūros arba televizijos – kažkas panašaus, bet dar ne Sąjūdis, čia baimės nėra, o baimė stipresnius dalykus pagimdo.“
Tačiau baimę patirti jam teko. Kartą, prisimena Leonas, kartu su Sąjūdžio sekretoriumi Andriumi Kubiliumi jie nuvažiavo į Antakalnį, prie Neries, kur buvo dislokuoti sovietų specialiosios paskirties daliniai.
„A. Kubilius sako: einam, Leonai. Jis eina prie kareivių, o tie su šautuvais, atstatę. Sako: einam, einam, nieko jie nedarys. Aš su kamera įjungęs einu.“
„Va ir baimė“, – prisimena jis.
Grįžę prie automobilio jie rado pradurtą padangą. Paklaustas, ar nebuvo baisu filmuoti tokiomis aplinkybėmis, Leonas sako, kad įjungus kamerą tuo metu apie baimę daug negalvodavo.
„Kai filmuoji, būni įtemptas labiau nei kiti. Visa aplinka sujautrėja – reikia pamatyti kadrą, viską sutalpinti į mažą gabaliuką.“
Taip po truputį iš tų kadrų atsirado savotiškas Sąjūdžio metraštis.
„Dabar kartais pažiūriu įrašus, žiūrėdamas juos jaučiuosi labai gerai. Viskas buvo labai platu, visko buvo Sąjūdžio laikais. Nuo to laiko pradėjau filmuoti visus įvykius, besisiejančius su Sąjūdžiu“, – sako Leonas.
1988-ųjų birželio 24-oji
Tarp pirmųjų L. Glinskio filmuotų Sąjūdžio įvykių – mitingas Vilniaus Katedros aikštėje, skirtas Lietuvos deputatams į Maskvą, į SSRS komunistų partijos konferenciją išlydėti.
Kartu su Leonu žiūrime jo filmuotą medžiagą. Katedros aikštėje – tūkstančiai žmonių. Prasidedant mitingui girdisi būgnai. Ant tribūnos stovi tuomečiai lyderiai – Vytautas Landsbergis, Kazimira Prunskienė ir kiti deputatai. Algirdas Kaušpėdas šaukia „Valdžia liaudžiai!“
Stovi ir Algirdas Brazauskas. Leono kadre pritrauktas A. Brazausko veidas – matyti, kad jis susirūpinęs, lyg susikrimtęs. Arvydas Juozaitis kreipiasi į minią:
„Sąjūdis šiandien įgauna tikrojo gyvenimo pavidalą. Gimęs kaip sąžinės šauksmas ir krašto sielos apraiška, jis šiandien tampa kūnu...“ Jie išliko Leono filmuotose kasetėse.
Leonas su kamera stengėsi pritraukti ir plakatus, kuriuos žmonės atsinešė į mitingą. Bandome kartu su juo įskaityti, kas parašyta.
„Tiesa rašyk tiesą“, „Sąjūdžiui – TV ir radijo laidas!“, „Lietuvos Tautinė Konsolidacija“, „Persitvarkymo Sąjūdis – visai Lietuvai“, „Visa valdžia Taryboms“, „Laisva Lietuva – Europos tautų šeimoje“, „Jus paskyrė CK – atsiskaitysite Lietuvai!“ ir kiti.
Matosi keli Michailo Gorbačiovo portretai. Visa Sąjūdžio veikla buvo dar visai šviežia, minioje buvo labai įvairių žmonių: ir komunistų partijos atstovų, ir Sąjūdžio veikėjų, ir Laisvės lygos narių.
„Pirmą kartą Laisvės lyga iškėlė trispalves vėliavas. Labai jaudino. Žmonės netikėjo, kad tai vyksta“, – prisimena Leonas. „Tokia nežinomybė buvo. Pirmą kartą gyvenime mačiau tiek susirinkusių žmonių. Tarybiniais metais taip nesirinkdavo.“
Filmuodamas jis stovėjo aukščiau, ant scenos krašto, todėl galėjo matyti visą aikštę.
„Monolitas jaunimo. Ir toks džiaugsmas – kiekvienas džiaugiasi, kad tiek daug susirinko. Kiekvienas galvoja: gal kitas neprisidės. O prisidėjo tiek, kiek niekas nesitikėjo. Ir galvoju, jei dabar būtų mitingas, tai dar daugiau susirinktų.“
Per mitingą pradeda lyti. „Skėčių jūra atsirado“, – komentuoja Leonas. Tačiau žmonės nesiskirsto. Jie lieka stovėti aikštėje, balose ir klausosi kalbų. Leono kamera slysta per minią. Jis pritraukia vyresnio amžiaus moterį su skarele, kuri įdėmiai klausosi. Tada mažą mergaitę šalia jos. Kadruose jis perteikia emociją, ne tik istorinius įvykius.
„Jautėsi įkvėpimas ir baimė. Žinojome, kad valdžiai tai nepatinka. Bet jei einam – tai einam“, – taip apie emociją, kurią jautė pats, pasakoja Leonas.
Kaunas, Sąjūdžio taryba ir „Sąjūdžio televizija“
Kai 1988-ųjų vasarą Lietuvoje ėmė kurtis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Kaunas tapo vienu aktyviausių miestų. Čia diskusijos vyko ne tik viešose salėse, bet ir už uždarų durų. Kauno taryba sprendė, diskutavo, ginčijosi – ir augo kartu su pačiu judėjimu. Į šią aplinką atėjo ir L. Glinskis.
„Kauno taryba spręsdavo, posėdžiai būdavo, ir jei neatviri – niekas kitas negalėjo dalyvauti. O tada klausimas – o kaip su L. Glinskiu? Irgi priimame į tarybą“, – prisimena jis.
Taip jis tapo ne tik stebėtoju, bet ir tarybos nariu. Posėdžiuose fiksavo diskusijas, įrašinėjo kalbas.
„Galvodavau: jei visa Lietuva girdėtų, kas vyksta Kauno taryboje... Ten susirinkę aukšto intelekto žmonės. Diskusijos rimtos, moralinės, istorinės“, – sakė jis. Tačiau pats save vis dėlto laikė ne politiku, o fiksuotoju.
„Bandė mane įtraukti į jų mąstymą – sako, pasakyk ir savo nuomonę. Bet man nebuvo kada. Juk turėjau kamerą valdyti. Reikėjo žiūrėti, kiek liko kasetės, kiek elektros. Jie sėdėjo ir mąstė, o aš galvojau, ar užteks juostos.“
Leonas prisimena, kaip jautėsi pirmą kartą atėjęs į Sąjūdžio įkūrimą.
„Įeinu į salę – visi šast, atsisuka. Žvilgsniai. Kamera tada retenybė buvo! Pirma mintis – aš šnipas. Iš saugumo. Juk visi jautė, kad jie eina prieš valdžią.“
Tuo metu niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Dalis pokalbių vyko ne tik salėse, tiesa, ne tokie oficialūs. Kai kurie tarybos nariai rinkdavosi ir Pravieniškėse – Glinskių namuose. Prie virtuvės stalo, po pirties, kartu bevalgant. Būtent čia gimė ir mintis apie „Sąjūdžio televiziją“.
„A. Kaušpėdas pasiūlė – tegul čia bus „Sąjūdžio televizija“, – prisimena L. Glinskis.
Sausio 13-oji
Taip L. V. Glinskis pradėjo važinėti po Lietuvą ir fiksuoti įvairius įvykius: ekologinius žygius, mitingus, protestus, Sąjūdžio susirinkimus ir kitas iniciatyvas. Vienas ryškiausių epizodų jo archyve – 1991-ųjų sausio įvykiai.
Tą laiką Leonas prisimena kartu su žmona Audrone. Įtampa, sako jie, neatsirado per vieną naktį – ji augo kelias savaites.
1991 metų sausio 7 dieną Lietuvos Vyriausybė paskelbė, kad bus didinamos maisto produktų kainos. Tą pačią dieną Sovietų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė Lietuvoje pradėti priverstinį jaunuolių šaukimą į sovietinę kariuomenę. Kitą dieną, sausio 8-ąją, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų Vilniuje susirinko prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ šalininkai. Protestas greitai virto agresyvia minia, bandančia veržtis į parlamento pastatą.
Operatoriui tai reiškė viską – kur atsistoti, kad matytų ir minią, ir kalbėtojus, kur būtų galima atsitraukti, jei pradėtų stumdytis.
„Policija praleido į lauką. O ten jau prasidėjo spaudimai – minia įsisiūbuoja ir spaudžia į duris. Tik iškeliu kamerą, kad nesunaikintų. Galvoju – ne čia patekau.“
Vienu momentu jį tiesiog pradėjo spausti „Jedinstvo“ minia. Galiausiai jam pavyko grįžti į parlamento vidų. Tačiau įtampa tik didėjo.
„Girdžiu – taukšt į langą, taukšt. Stikle žymės. Veržlės – didelės, dvidešimties diametrų.“ Tuo metu į pastatą pavyko įsiveržti keliems šlapiems „Jedinstvo“ aktyvistams.
„Du ar trys įbėgo. Pasisukiojo, nežinojo, ką daryti. Paskui apsisuko ir išėjo.“
Tuo metu parlamento viduje pasiruošta galimam puolimui. Kalbėta apie gynybą, priesaiką.
„Salėje susirinkę deputatai, tie, kas norėjo. Žiūriu – vienam kampe komunistai susibūrę, o sąjūdiečiai atskirai. Atmosfera įtempta. Kai kurie žmonės jau buvo pasiruošę galimam puolimui. „Kas su dujokauke, kas vaikšto pirmyn atgal. Visi tokie paniurę.“
Prie parlamento prasidėjo budėjimai. Žmonės statė barikadas iš sunkvežimių, statybinių blokų ir metalo konstrukcijų. Degė laužai. Mieste vis dažniau pasirodydavo sovietų karinė technika. Leonas su kamera buvo pačiame įvykių centre.
„Svarbiausia buvo pasirinkti poziciją.“
Naktį iš sausio 12-os į 13-ą dieną į Vilnių pajudėjo sovietų kariuomenė. Užimti Spaudos rūmai, Radijo ir televizijos komitetas, Televizijos bokštas. Per šturmą žuvo keturiolika civilių. Leonas tuo metu buvo parlamente.
„Nebandžiau eiti prie bokšto. Ten fotografų pilna. O rūmuose nė vieno – vienas buvau. Galvojau, jei puls, tai bent kas nors bus su kamera.“
Paklaustas, ar tuo metu buvo baisu, jis atsako paprastai.
„Svarbu vis tiek nufilmuoti, o ne didvyriškai mirti.“
Leonas ypač ryškiai prisimena Sausio 13-osios rytą. Mieste tvyrojo tyla, sumišusi su gedulu. Sporto rūmuose atsisveikinta su žuvusiaisiais.
„Prie kiekvieno karsto kas nors apsikabinęs stovi. Bet jokio klyksmo. Tik tyla.“ Po atsisveikinimo minios pajudėjo Antakalnio kapinių link. Leonas filmavo visą procesiją. Bandė užfiksuoti viską, ką tuo metu matė iš skirtingų vietų.
„Galvojau: kaip gaila, kad tokia prasta kamera. Čia reikėjo kino kameros.“
Vėliau iš šios medžiagos L. Glinskis sukūrė dokumentinį filmą „Laužai prie parlamento“, kuriame užfiksuoti kadrai iš parlamento vidaus ir aplinkinių aikščių. Šis filmas šiandien laikomas vienu svarbiausių archyvinių liudijimų apie 1991-ųjų sausio dienas, jis prieinamas Lietuvos Respublikos Seimo svetainėje.
Šimtai valandų medžiagos
L. V. Glinskio archyve dabar prikaupta šimtai valandų medžiagos. Vien iki 1992-ųjų Leonas išfilmavo 386 kasetes, kiekviena jų – po tris valandas. Šiandien tos kasetės suskaitmenintos, saugomos. Leonas vis dar dirba su medžiaga, peržiūri, tvarko, nesustoja filmuoti. Dalį jo medžiagos naudoja ir profesionalūs dokumentinių filmų kūrėjai.
„Kartais atsuku tuos įrašus ir žiūriu. Visiškai kiti žmonės ten buvo. Virsmas vyko akyse.“
Galbūt todėl jo kadrai šiandien veikia ne tik kaip dokumentas. Jie primena laiką, kai istorija kūrėsi čia pat – aikštėse, salėse, prie laužų.
Ir kažkas turėjo visa tai nufilmuoti.
