„Mes jautėmės vienas kitam viską pasakę. Man tai padėjo praktiniu požiūriu ir suteikė emocinės ramybės.“ „Būti kartu, kalbėti reikia, bet ne apie ligą.“ Prisiminimai apie pokalbius prieš mirtį su slaugytais artimaisiais, pacientais – skirtingi. Psichologai sako, kad daugybė žmonių miršta taip ir nepakalbėję apie mirtį su artimaisiais. Specialistų teigimu, pokalbių šiomis temomis vengti nereikėtų, tačiau žodžiai nėra esminis dalykas – svarbiausia būti šalia, išklausyti, suprasti ir atvirai pripažinti savo jausmus.
„Jautėmės vienas kitam viską pasakę“
Psichologės, socialinių mokslų daktarės Alionos Šalaj vyras Dainius, susirgęs reta vėžio forma, mirė prieš beveik pusantrų metų. Moteris atvirauja, kad laikotarpis buvo ypač sudėtingas, tačiau pokalbiai su vyru prieš mirtį suteikė ramybės ir užbaigto atsisveikinimo su žmogumi jausmą.
„Man dėl nieko negaila. Neliko ir iš mano, ir iš jo pusės kažko nepasakyto. Tiek praktinių dalykų, tiek tokių atsiprašymų dėl kažko, kas buvo mūsų santykiuose, ko būtų norėjęs, kas jam svarbu. Jautėmės vienas kitam viską pasakę. Gedėjimo laikotarpiu, manau, man tai tikrai padeda“, – sako A. Šalaj.
Ji atskleidžia, kad sužinojusi apie ligos diagnozę ryžosi su vyru atvirai pasikalbėti apie ateitį. A. Šalaj pripažįsta, jog šis pokalbis jai suteikė emocinės ir praktinės ramybės.
„Žinodama tą diagnozę ir daug apie tai paskaičiusi, supratau, kad nedaug liko. Nežinojau, kaip man reikės gyventi. Aš esu praktiškas žmogus – 4 vaikai, namai, automobiliai. Buvau absoliučioje desperacijoje. Niekas neplanuoja šitų dalykų, bet man reikėjo pakalbėti, kaip reikės tvarkytis. Sakau: „Dainiau, tai kaip darysim? Rašom testamentą?“ Aš labai atsargiai apie tai užsiminiau. Mačiau, kad kaip ir supranta, jog reikia apie tai pakalbėti, bet kol tą žinią suvirškino. Tada sako: „Gerai, parašysim“, – pasakoja A. Šalaj.
„Kalbėti apie ligą nereikia – jie patys žino, kad serga“
Vilniaus Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso savanorė, masažuotoja Danutė, pati prieš kelerius metus palaidojusi savo dukrą, sako, kad svarbiausias dalykas prieš atsisveikinant su artimuoju – buvimas kartu.
„Reikia kalbėti. Reikia kalbėti ir per ašaras, ir be ašarų. Reikia šypsotis, jeigu tik yra ta geresnė minutė, tiesiog suteikti vilties tam žmogui. Kiekviena gyvenimo minutė yra brangi. Stenkimės padėti, kalbėti, už rankų palaikyti, netgi ir patylėti. Tai irgi yra labai svarbu. Svarbiausia pabūti kartu“, – pažymi hospiso savanorė.
Danutės šeimoje šiuo metu yra rūpesčių ir dėl vyro sveikatos. Tačiau, anot jos, liga neturėtų būti pagrindinė pokalbių tema su sunkiai sergančiu artimuoju.
„Taipogi ir aš nei su dukra kalbėjau apie ligą, nei su vyru. Kalbėti apie ligą nereikia – jie patys žino, kad serga, ir to jiems priminti nereikia“, – teigia Danutė.
Savanorė sako, kad dažniausiai žmonės nelinkę kalbėti apie mirtį.
„Nežinau, ar ta tema yra būtinai gvildenama. Manau, kad žmogus vis tiek pagalvoja, bet su artimaisiais tikrai ne visi apie tai kalba“, – svarsto Danutė.
Slaugytoja iš Želvos, dirbanti senelių namuose, Janina Meilūnienė taip pat užsimena, kad mirties tema nėra tarp dominuojančių.
„Jie apie mirtį nekalba. Sako, kad nori greičiau numirti, bet kai tik atsigula ant patalo, apie akistatą su mirtimi negalvoja, klausia, ar išgėrus vaistų jiems bus geriau. Manau, taip yra todėl, kad jie nori gyventi“, – pasakoja J. Meilūnienė, nors pripažįsta, kad neretai kai kuriuos mirštančius pacientus tenka raminti.
Psichologė: pokalbių apie mirtį vengimas skaudina labiau nei sunkios temos
Psichologė Eglė Urbutienė LRT tinklalaidėje „Prieš atsisveikinant“ dalijasi įžvalgomis, nuo ko pradėti pokalbį su artimaisiais apie mirtį. Pasak jos, daugelis žmonių nežino, kaip prieiti prie nepagydoma liga sergančio artimojo, o šių temų vengimas skaudina labiau nei patys pokalbiai. Psichologė pabrėžia, kad net ir nežinant ką pasakyti svarbu tai pripažinti sau ir atvirai įvardyti savo jausmus artimajam.
„Man atrodo, kad pirmas impulsas turėtų būti pajausti, įvardinti sau, kaip aš jaučiuosi, ir tada žengti pirmą atvirą žingsnį link to žmogaus. O kokie žodžiai, visiškai nesvarbu. Svarbu yra ne žodžiai, o kaip žmogus su mumis jaučiasi“, – sako E. Urbutienė.
Tuo metu psichologė-psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė laikosi nuomonės, jog bėgti nuo mirties temos nereikėtų, tačiau vien pokalbiais jai nepasiruoši. Jos teigimu, svarbu padėti mirštančiam artimajam priimti tikrovę.
„Mirtis turbūt vis tiek ras būdų sukrėsti, supurtyti, išmesti iš orbitos. Kad ir kiek būtume pasiruošę, kad ir kaip nusiteiktume, visko mes tikrai nesukontroliuosime. Bet kartais mirties akivaizdoje atsiranda kito žmogaus saugojimas nuo tikrovės ir skausmo, tokiu būdu jį jau išbraukiant iš gyvųjų“, – pabrėžia J. Dapkevičienė.
„Psichika veikia labai sveikai – dažnai, susidūrus su mirtina liga ar su pačia mirtimi, jeigu žmogus nepasiruošęs priimti to fakto, veikia neigimas. Tada nors kuolą ant galvos tašyk, tas neigimas egzistuoja. Viskas gerai, jeigu tai yra stadija, kai psichika mobilizuojasi ir tada žmogus gali daugiau priimti realybės. Bet tada nereikia to bijoti“, – sako psichoterapeutė.
Svarbiausia žinutė – kad esi šalia ir esi pasiruošęs išklausyti
Anot psichologės, kalbantis su sunkiai sergančiu artimuoju svarbu rodyti atvirumą ir buvimą šalia, būti pasirengus jį išklausyti, leisti jam išgyventi savo skausmą.
„Būtų gerai po truputį klausti, o ką tu dar norėtum nuveikti, patirti – taip mes rodysime savo atvirumą, pasirengimą dalyvauti. Tai, kad žmogus galbūt apsiverks ir jam bus skaudu, tai gerai – jis sąmoningai galės išgyventi savo skausmą ir tikrovę. Jeigu mes maskuosime ir meluosime, viduje jis vis tiek visa tai išgyvens. Mes jam kursime teatrą – ne gyvenimą jis gyvens, bet mūsų dekoracijų pasaulyje, ir toliau suksis neigime“, – teigia J. Dapkevičienė.
Taip pat svarbu visada palikti galimybę tam tikromis temomis nekalbėti, jei žmogus to nenori.
„Jeigu tu persigalvojai ir norėtum grįžti prie šitos temos, aš esu čia ir esu pasiruošusi išklausyti – turbūt būtų labai svarbi ši žinutė ir labai svarbu ją perduoti. Reikia gerbti žmogaus pasirinkimą, apsisprendimą ir jei žmogus nenori liesti šitos temos, verta paklausti, kodėl, tačiau nespausti“, – sako psichoterapeutė.
Daugybė žmonių numiršta ir nepakalbėję apie mirtį
Pasak psichologės E. Urbutienės, daugybė žmonių numiršta ir nepakalbėję apie mirtį, bet nebūtinai yra blogai – atsisveikinimo procesas gali vykti ir be žodžių.
„Svarbus tam tikrų praktinių, emocinių dalykų užbaigimas. Pavyzdžiui, žmogus gali atsiprašyti už kažką, atleisti, kad ir savo viduje, už kažkokias nuoskaudas. Prisimenu vieną moterį, kuri nėrė vašeliu dramblius ir dovanojo juos savo artimiesiems. Ji niekada nekalbėdavo apie mirtį, bet tie drambliukai buvo jos tam tikras savęs palikimas kitiems. Tad nebūtinai pokalbiu žmogus mezga santykį su gyvenimo atsisveikinimu ir mirtimi“, – pažymi psichologė.
Visgi, jos teigimu, nereikėtų bijoti mirštančiam artimajam užduoti klausimų apie mirtį.
„Galima paklausti, pavyzdžiui, kokių laidotuvių norėtų. Mes gąsdinamės tokių klausimų, bet jie yra labai normalūs, žmogiški klausimai ir kartais taip atveriama erdvė tam žmogui prabilti apie šiuos dalykus, nes gali būti, kad tų pokalbių pats neinicijuoja todėl, kad jam baisu užkrauti kitiems. O artimieji bijo paklausti, nes irgi saugo tą žmogų. Tada tarp jų atsistoja tylos siena, kuri abiem pusėms sukelia daug vienišumo“, – aiškina E. Urbutienė.
Specialistė atkreipia dėmesį ir į psichologinės pagalbos žmonėms, kurių artimieji serga nepagydoma liga, svarbą.
„Jiems taip pat reikia aptarti savo išgyvenimus saugioje erdvėje, nes jie dažnai lieka vieni. Artimieji dažnai vadinami nematomais pacientais, nes dėmesio tikrai gauna mažiau. Jie ir patys mažiau kreipiasi pagalbos sau, kad ir dėl tokių klausimų, kaip jam prieiti prie savo artimojo, kai jis atsisako kalbėti, pyksta. Bet jeigu tos ašaros yra pelkė, kurioje jauti, kad skęsti, reikia pripažinti, jog tau reikia pagalbos“, – sako psichologė.
„Sunkiausiai miršta tie, kurie turi sukaupę daug kartėlio“
Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospiso direktorės pavaduotoja Aneta Gurnevič kalba apie kitokią pagalbą mirštančiajam – pavyzdžiui, jam supratus, kad neatsiprašė savo artimųjų.
„Jeigu sužinome, kad yra kažkokių nesutarimų, stengiamės, kad tas susitaikymas įvyktų. Sakyčiau, kad žmonės labai sąmoningai supranta laiko vertę, jog antros galimybės nebus – jeigu žmogus sunkiai serga, reikia reaguoti čia ir dabar“, – pažymi A. Gurnevič.
Slaugytojos iš Stokholmo Živilės Amayos Viskontaitės patyrimu, sunkiausiai išeina tie, kurie turi daug neišspręstų nuoskaudų.
„Slaugos namuose gyvenantys žmonės dažniausiai turi laiko susitaikyti su ta mintimi, todėl dauguma išeina šviesiai – atsiprašę, atleidę, parašę laiškus, pabaigę savo žemiškus reikalus. Sunkiausiai miršta žmonės, kurie kažko labai gailisi ir negali sau ar kitiems žmonėms atleisti. Tie žmonės dažniausiai miršta su nerimu, be susitaikymo – jie rėkia, šaukia, draskosi. Jiems reikia daug raminimo, priežiūros, buvimo šalia. Kartėlis juos ėda iki paskutinis minutės“, – pasakoja slaugytoja.
Plačiau – LRT RADIJO tinklalaidės „Prieš atsisveikinant“ įraše
