Migracijos departamento vadovė: „Užsieniečiui atvykimas į Lietuvą – privilegija, ne teisė“

„Kalbant apie leidimą laikinai gyventi šalyje, situacija yra kitokia. Užsieniečiui atvykimas į Lietuvą nėra teisė, tai – privilegija. Europos teismų praktika patvirtina, kad valstybė turi teisę riboti užsieniečių atvykimą ir gyvenimą šalyje dėl valstybės saugumo priežasčių“, – pokalbyje su LRT.lt teigė naujoji Migracijos departamento vadovė Indrė Gasperė. 

Pokalbyje su LRT.lt paliesti Migracijos departamento sprendimai dėl laikinojo ir nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje, teisminiai ginčai, vis pasipilantys skundai dėl užsitęsusio dokumentų nagrinėjimo, taip pat aptarta vadinamųjų „bausmių už praeitį“ tema.

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba:

2026 m. sausio pradžioje I. Gasperė tapo Lietuvos migracijos departamento vadove. Ji pakeitė dešimtmetį departamentui vadovavusią Eveliną Gudzinskaitę. Prieš tai I. Gasperė daug metų dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, kur sprendė teisinius ir administracinius klausimus, taip pat susijusius ir su migracijos politika bei užsieniečių teisiniu statusu. Dabar ji vadovauja visam departamentui ir nustato užsieniečių prašymų nagrinėjimo bei sprendimų priėmimo tvarką.

– Pastaruoju metu Migracijos departamentui lekia kritikos strėlės dėl išduodamų leidimų gyventi Lietuvoje. Dažnas sulaukęs neigiamo atsakymo suka galvą, pagal kokius kriterijus šiandien atsisakoma išduoti arba pratęsti leidimą laikinai ar nuolat gyventi šalyje. Kokie kriterijai šiuo metu yra patys aktualiausi?

– Aktualiausias ir svarbiausias kriterijus – grėsmė valstybės saugumui. Jei trečiosios šalies pilietis, norintis gauti arba pratęsti leidimą laikinai gyventi šalyje, kelia grėsmę valstybės saugumui, tai yra pagrindinė priežastis atsisakyti tokį leidimą išduoti ar pratęsti.

Toks sprendimas priimamas neatsitiktinai. Jis yra tiesiogiai numatytas Lietuvos teisės aktuose. Jei kyla grėsmė valstybės saugumui, sprendimą priimame remdamiesi Valstybės saugumo departamento (VSD) išvada. Įstatymas įpareigoja mus motyvuoti savo sprendimus, tačiau pagrindinis elementas čia yra būtent šio departamento išvada.

– Ar gali būti kitų priežasčių?

– Taip, gali būti ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, migracijos teisės aktų pažeidimas arba piktnaudžiavimas suteiktu statusu.

Pateiksiu paprastą pavyzdį iš kasdienio gyvenimo. Asmeniui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, bet iš tikrųjų jis čia negyvena ir nedirba, o šį leidimą naudoja tam, kad galėtų būti kitose šalyse. Tokiu atveju jis nesilaiko sąlygų, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas gyventi, ir tai gali būti priežastis jį panaikinti.

– Kartais migrantai kitoje šalyje susiduria su teisinių dalykų keblumais, įstatymų taikymais ir pan. Ar Lietuvoje įvykdyti administraciniai nusižengimai gali turėti įtakos leidimo nuolat gyventi šalyje gavimui?

– Paprasti administraciniai nusižengimai savaime dažniausiai nėra pagrindas atimti leidimą nuolat ar laikinai gyventi šalyje. Kalbama apie itin retus atvejus ir sisteminį piktnaudžiavimą.

Pavyzdžiui, jei užsienietis padarė daug administracinių nusižengimų. Dešimtys eismo įvykių, nesumokamos baudos, mokesčių vengimas, slapstymasis nuo įsipareigojimų valstybei – tokie veiksmai gali peraugti į baudžiamąją atsakomybę.

Tokiais atvejais Migracijos departamentas gali paprašyti ne tik policijos, bet ir, priklausomai nuo situacijos, kitų institucijų vertinimo. Jei visos aplinkybės rodo riziką ar grėsmę, gali būti priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai ar nuolat gyventi šalyje.

Jei kalbama apie sunkius nusikaltimus, tuomet kreipiamės į Valstybės saugumo departamentą. Tai gali būti pagrindas atsisakyti pratęsti arba išduoti leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvoje, taip pat uždrausti atvykti į šalį.

– Kiek šiuo metu teismuose nagrinėjama bylų, susijusių su Migracijos departamento sprendimų apskundimu, ir kaip jūs vertinate šias bylas?

– Šiandien turime apie 220 bylų. Dauguma jų nagrinėjamos administraciniuose teismuose. Šiuo metu peržiūrime savo požiūrį į tokias bylas, kad į teismą eitume tik tais atvejais, kai Migracijos departamento pozicija tikrai yra perspektyvi.

Taip pat planuojame aktyviau bendradarbiauti su kitomis institucijomis – siekdami sustiprinti savo poziciją arba, jei įmanoma, ieškoti taikaus sprendimo su ieškovais.

Reikia pažymėti, kad advokatai taip pat aktyviai naudojasi teismo procedūromis. Kartais žmonėms žadama, kad per teismą jie galės išsaugoti teisę dirbti Lietuvoje, nors yra aiškios, įstatymuose apibrėžtos darbo vizos ir leidimų gavimo priemonės.

Preliminariais duomenimis, departamentas laimi apie 80 proc. bylų – daugiausia tai yra ieškiniai, susiję su atsisakymu pratęsti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

– Ar šie teisminiai ieškiniai pasižymi kokia nors bendra tendencija?

– Taip, didžioji dalis ieškinių yra susijusi su darbo vizomis ir sprendimais, priimtais dėl valstybės saugumo.

Be to, mes peržiūrime žmonių, kurie anksčiau dirbo specialiųjų tarnybų struktūrose arba su jomis susijusiose įmonėse, pavyzdžiui, Baltarusijoje, bylas. Tokiais atvejais gali būti priimtas sprendimas nepratęsti leidimo gyventi šalyje, ir būtent dėl šių priežasčių šiuo metu teismuose nagrinėjama daug bylų.

Kartu stengiamės rasti pusiausvyrą tarp valstybės saugumo interesų ir verslo interesų Lietuvoje.

– Labai svarbus klausimas migrantams – dokumentų nagrinėjimo terminai, pateikus paraišką leidimui gyventi Lietuvoje gauti. Pagal įstatymą tai turėtų trukti iki 4 mėnesių, bet praktikoje žmonės skundžiasi ir tikina, kad laukia 7–9 mėnesius. Ar planuojami pokyčiai šioje srityje?

– Mes vesime tikslesnę statistiką, tačiau svarbu suprasti, kad dokumentų nagrinėjimo trukmė ne visada priklauso vien nuo Migracijos departamento. Mes privalome prašyti informacijos iš kitų institucijų, įskaitant Valstybės saugumo departamentą, policiją, Valstybės sienos apsaugos tarnybą.

Vis dėlto mes dėsime visas pastangas, kad terminai atitiktų įstatymą. Suprantame darbdavių interesus ir šių procesų įtaką šalies ekonomikai.

Jei reikės padidinti darbuotojų skaičių ar patobulinti IT išteklius, kelsime šį klausimą. Jau dabar vyksta MIGRIS sistemos atnaujinimo darbai, ji bus modernizuota nuo kovo 1 d. ir tai turėtų pagreitinti procesus.

– O ką tuomet daryti žmonėms, kurie dėl užsitęsusio dokumentų nagrinėjimo praranda galimybę dirbti, naudotis bankų ir medicinos paslaugomis bei atsiduria teisiniame vakuume?

– Mes suprantame žmonių susirūpinimą ir stengsimės, kad tokių situacijų būtų kuo mažiau. Neneigiam savo kaltės, tačiau artimiausiu metu nesitikime, kad visos susijusios problemos bus išspręstos. Jei vėlavimas įvyko dėl Migracijos departamento kaltės, asmuo nėra išsiunčiamas iš Lietuvos – jam suteikiamas papildomas buvimo terminas, nors anksčiau jis buvo iš karto išsiunčiamas iš šalies.

Taip pat svarbu, kad žmonės patys laiku imtųsi veiksmų. MIGRIS sistemoje yra speciali funkcija, leidžianti įjungti pranešimus apie dokumentų galiojimo pabaigos terminus. Priminimai siunčiami likus 7 mėnesiams ir 2 mėnesiams iki galiojimo pabaigos.

Rekomenduojama pradėti leidimo pratęsimo procesą likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams. Daugeliu atvejų to pakanka.

Atvejai, kai dokumentų nagrinėjimas užtrunka, paprastai yra sudėtingesni. Tai atsitinka, pavyzdžiui, kai tikrinimo metu paaiškėja nauja informacija, kuri nebuvo nurodyta anketoje.

Anketoje užduodami klausimai, taip pat ir apie lojalumą, Rusiją, Krymą, kitas jautrias temas. Tokius duomenis tikrina Valstybės saugumo departamentas, nes tai operatyvinė tarnyba, tai žvalgyba, ir šiam procesui reikia laiko. Migracijos departamentas tokių priemonių neturi.

Pavyzdžiui, žmogui gyvenant Lietuvoje gali atsirasti naujos informacijos, iš kurios paaiškėja, kad jis pateikė neteisingus duomenis: parašė, kad dirbo policijoje, o iš tikrųjų tarnavo uždarame arba slaptame padalinyje.

– Kita tema – vadinamosios „bausmių už praeitį“ istorijos. Suprantama, kad daugelio atvykėlių biografija susijusi su šalimis, kuriose jie anksčiau gyveno, o šios valstybės šiandien laikomos Lietuvai nedraugiškomis. Žmonės tai suvokia. Tačiau jie nesupranta, kodėl bendraujant su Migracijos departamento atstovais kaip argumentai prieš jų buvimą Lietuvoje pateikiami faktai apie tarnybą kariuomenėje prieš dvidešimt metų arba, pavyzdžiui, darbą tokiose įmonėse kaip „Sberbank“. Kodėl tokie pavyzdžiai tampa tarsi raudonu signalu atsisakyti pratęsti ar išduoti leidimą?

– Valstybės saugumo departamentas turi savo vertinimo kriterijus, kurie nėra skelbiami. Mes nežinome šių kriterijų ir neturime kompetencijos juos interpretuoti ar vertinti. Jei VSD rekomenduoja trečiosios šalies piliečiui neišduoti laikinojo leidimo gyventi Lietuvoje, mes privalome atsižvelgti į šią išvadą. Tačiau galutinis sprendimas yra mūsų kompetencija ir mes taip pat turime jį motyvuoti.

Darbas tam tikrose struktūrose ar įstaigose savaime nėra vienintelis ir automatinis atsisakymo pagrindas.

Pavyzdžiui, jei asmuo yra pabėgėlis ir negali grįžti į kilmės šalį dėl realios grėsmės būti įkalintas, jis gali gauti apsaugą Lietuvoje ir bus apsaugotas nuo režimo.

Tačiau tais atvejais, kai asmuo dirbo Vidaus reikalų ministerijos, kariuomenės ar panašiose institucijose ir reguliariai grįžta į kilmės šalį, VSD tikrina, ar jis nepalaiko ryšių su tos šalies režimu. Vertinimai vyksta plačia amplitude: esami ryšiai, kelionės, socialiniai ir profesiniai ryšiai.

Pavyzdžiui, jei asmuo kariuomenėje tarnavo prieš 20 metų ir nuo to laiko nepalaiko su ja jokių ryšių, tai paprastai nėra pakankamas pagrindas neigiamam sprendimui. Tačiau jei jis reguliariai važiuoja į kilmės šalį, kurioje veikia nedraugiškas režimas, tai jau kelia papildomų klausimų.

Paplitęs mitas: „Aš esu eilinis žmogus ir nesu įdomus specialiosioms tarnyboms.“ Tai nėra tiesa. Bet kuris žmogus gali būti įdomus, ypač jei turi kontaktų, ryšių ar reguliariai keliauja. Jis gali būti verbuojamas arba naudojamas kaip vadinamasis „miegantis“ agentas. Net mobilieji įrenginiai ir skaitmeniniai pėdsakai gali būti vertingi renkant informaciją.

Kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai, atsižvelgiant į šeiminę padėtį, vaikus, integracijos į Lietuvos visuomenę lygį. Šie sprendimai priimami nelengvai. Iš esmės vertinama, kur yra žmogaus gyvenimo centras: Lietuvoje – su šeima, draugais ir socialine aplinka – ar kilmės šalyje, į kurią jis nuolat grįžta ir kur sutelkta jo socialinė veikla. Visi šie veiksniai yra įvertinami, net jei pareiškėjas jų nemato ar nesuvokia.

– Tačiau laukiantys leidimų ar jų jau negavę dažnai lieka suglumę, nes sulaukia tik neigiamo atsakymo, tačiau ne papildomos argumentacijos, kodėl atsisakyta išduoti tokius leidimus. Kodėl susiklosto tokios situacijos?

– Dalis informacijos yra valstybės paslaptis. Net pats faktas, kad turime tam tikrus duomenis apie asmenį, gali būti įslaptintas. Todėl ne visada galime atskleisti visus sprendimo motyvus.

Be to, mes visada stengiamės suderinti Lietuvos valstybės saugumo interesus ir konkretaus asmens interesus. Mes nemanome, kad migrantai yra priešai. Priešingai, Lietuvos migracijos politika orientuota į aukštos kvalifikacijos žmonių ar specialistų, kurių šaliai reikia, pritraukimą – tų, kurie gali prisidėti prie ekonomikos, integruotis į visuomenę, turi panašų mentalitetą ir yra motyvuoti gyventi Lietuvoje.

Tai patvirtina ir statistika: dauguma Lietuvoje gyvenančių užsieniečių yra Baltarusijos ir Rusijos piliečiai. Lietuva ir toliau išduoda bei pratęsia jiems leidimus gyventi šalyje.

Dažnai būna taip, kad patys pareiškėjai nenurodo visų savo istorijos aplinkybių. Pateikiami viešų bylų pavyzdžiai, kai asmuo pateikia vieną versiją, o vėliau paaiškėja, kad sprendime buvo nurodyti kiti, rimtesni motyvai, įskaitant bendradarbiavimą su specialiosiomis tarnybomis.

Žmonės, kreipdamiesi į žurnalistus ar teismą, dažnai akcentuoja tai, kas jiems naudinga, ir nutyli tai, kas jiems nenaudinga. Tokia yra žmogaus prigimtis. Mūsų užduotis – būti objektyviems ir atsižvelgti į valstybės ir žmogaus interesus.

– Ar yra senaties terminas tarnybai kariuomenėje, darbui valstybinėse institucijose ar dalyvavimui, VSD nuomone, abejotinuose renginiuose?

– Įstatyme nėra numatytas formalus senaties terminas. Tačiau svarbu suprasti, kad pats faktas, jog prieš daugelį metų dirbote tam tikroje struktūroje, nėra vienintelis ir savaiminis pagrindas atmesti prašymą. Tokio kriterijaus įstatyme nėra.

Visada vertinama aplinkybių visuma. Tas pats faktas gali būti vertinamas skirtingai, priklausomai nuo konteksto: kiek laiko praėjo, kur žmogus gyveno po to, kokie jo ryšiai dabar, kaip jis elgiasi.

– Kitas aspektas – migrantų šeimos. Praktinis pavyzdys: šeima, turinti humanitariniais pagrindais išduotą leidimą gyventi šalyje, negali grįžti į Baltarusiją ir gimdo vaiką Lietuvoje. Kaip vyksta tokio vaiko legalizavimas? Kokį statusą jis turės? Ar šeima ateityje galės gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje?

– Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintiems tėvams gimęs vaikas taip pat gauna su tėvų statusu susijusį leidimą laikinai gyventi šalyje. Jo teisinis statusas yra toks pat, kaip ir bet kurio kito užsieniečio, turinčio leidimą gyventi Lietuvoje. Nagrinėdami sprendimus, mes visada vertiname visą šeimą ir visus jos narius. Vaiko buvimas gali būti papildomas argumentas, leidžiantis suteikti leidimą gyventi šalyje kitiems šeimos nariams. Galimybė gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje priklauso nuo bendrųjų įstatyme numatytų sąlygų įvykdymo.

Lietuvos socialinė sistema yra pagrįsta solidarumo principu: kiek mokesčių sumokėta, tiek socialinių garantijų žmogus gali tikėtis. Bazinės socialinės išmokos egzistuoja, tačiau jomis rūpinasi ne migracijos institucijos, o savivaldybės ir kitos įstaigos. Migracijos departamentas sprendžiant šiuos klausimus nedalyvauja.

– O kaip dėl medicininės pagalbos dirbantiems prieglobsčio prašytojams, kurie moka mokesčius? Dalis imigrantų pažymi metų metus negaunantys galimybės naudotis pagrindinėmis medicinos paslaugomis.

– Tai klausimas Sveikatos apsaugos ministerijai ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Kiek mums žinoma, tokie žmonės turi teisę į bazinę medicininę pagalbą ir, jei nori, gali patys apmokėti sveikatos draudimą. Galbūt problemų kelia tai, kad ši informacija ne visada yra pakankamai aiškiai pateikiama.

– Šiuo metu ypatingas dėmesys skiriamas šeimos susijungimo Lietuvoje klausimams. Pagal Užsieniečių teisinio statuso įstatymą, užsieniečiai, kurie jau turi leidimą gyventi šalyje, gali pasikviesti sutuoktinius ir vaikus. Kaip ši procedūra įgyvendinama praktikoje?

– Ne visi turi tokią galimybę. Yra daug įvairių kriterijų, kuriuos turi atitikti tiek patys užsieniečiai, tiek jų antrosios pusės. Paprastai užsienietis turi gyventi Lietuvoje ne mažiau kaip trejus metus, turėti stabilias pajamas ir išteklių šeimai išlaikyti, taip pat patvirtinti, kad santuoka ar santykiai nėra fiktyvūs. Taip pat vertinamas darbo stabilumas: per dvejus metus leidžiama ne daugiau kaip du kartus keisti darbdavį. Jei asmuo dažnai keičia darbą ir negali užtikrinti finansinio stabilumo, gebėjimo išlaikyti šeimą, tai gali būti pagrindas atsisakyti leisti šeimai susijungti.

Nagrinėjant prašymus taip pat vertinama nusikalstama praeitis, galimi pavojai valstybės saugumui, sveikatos rodikliai, įskaitant infekcines ligas, kurios gali kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai.

– Dar viena tema – Lietuvos piliečių sutuoktinių teisės. Kodėl pirmuosius penkerius metus jie turi tik leidimą gyventi šalyje ir ribotą teisę į socialines garantijas?

– Lietuvos piliečių sutuoktiniai, turintys leidimą laikinai ar nuolat gyventi šalyje, turi beveik tokias pačias teises kaip ir kiti tokį patį statusą turintys šalies gyventojai. Apribojimai daugiausia susiję su rinkimų teisėmis. Socialinės garantijos priklauso nuo mokesčių mokėjimo. Pilietybę galima įgyti vėliau natūralizacijos būdu, jei patenkinamos visos sąlygos.

– Kokia yra Lietuvos politika baltarusių, kurie negali pratęsti savo ir savo vaikų pasų dėl persekiojimo pavojaus Baltarusijoje, atžvilgiu?

– Mes žinome apie šią problemą. Užsienio piliečio pasas išduodamas tik tiems, kurie tikrai neturi galimybės grįžti į šalį ar gauti nacionalinį pasą. Kalbama apie nedidelę žmonių grupę. Pavyzdžiui, 2024 m. buvo išduoti 216 užsienio piliečio pasai, iš jų 155 – Baltarusijos piliečiams, nors į Lietuvą yra atvykę apie 50 tūkstančių baltarusių. Remiantis kol kas nepatvirtintais duomenimis, 2025 m. tokių pasų išduota apie 300, iš jų 249 – baltarusiams. Palyginti su dešimtimis tūkstančių Baltarusijos piliečių, gyvenančių Lietuvoje, tai nedidelis skaičius. Jei asmuo nėra politinis pabėgėlis, Baltarusijoje jam nėra skirta laisvės atėmimo bausmė, jei jis reguliariai važiuoja į Baltarusiją ir gali gauti nacionalinį pasą, nėra pagrindo išduoti užsienio piliečio pasą Lietuvoje.

– Ar yra lengvatų lietuviškų šaknų turintiems Rusijos piliečiams, kurie nori persikelti į Lietuvą, integruotis ir atsisakyti Rusijos pilietybės?

– Kiekvienas atvejis analizuojamas individualiai. Lietuviškos šaknys nereiškia, kad automatiškai suteikiamas leidimas gyventi šalyje ar pilietybė. Jei asmuo atitinka įstatymu nustatytus kriterijus, jis gali pretenduoti į atitinkamą statusą.

Svarbu suprasti, kad kalbama apie du skirtingus teisinius mechanizmus. Atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje pagal leidimą gyventi šalyje yra vienas kriterijų rinkinys, o pilietybės įgijimas – visiškai kitas.

Jei asmuo turi lietuviškas šaknis ir teisę į Lietuvos pilietybę pagal kraujo, o ne teritorijos principą, atsisakęs pirminės pilietybės jis gali pretenduoti į Lietuvos pilietybę. Pilietybės institucijoje nėra tokio kriterijaus kaip grėsmė valstybės saugumui, kaip tai taikoma užsieniečiams. Valstybė negali atimti iš savo piliečių teisės gyventi savo teritorijoje, net jei jie kelia tam tikrą riziką.

Tačiau kalbant apie leidimą laikinai gyventi šalyje, situacija yra kitokia. Užsieniečiui atvykimas į Lietuvą nėra teisė, tai – privilegija. Europos teismų praktika patvirtina, kad valstybė turi teisę riboti užsieniečių atvykimą ir gyvenimą šalyje dėl valstybės saugumo priežasčių. Šiuo atveju lietuviškos šaknys nėra „koziris“ ir nesuteikia automatinio pagrindo išduoti leidimą gyventi. Pilietybė – tai asmens statusas ir teisinis ryšys su valstybe, o leidimas gyventi – laikina privilegija.

Rusija, kaip ir bet kuri kita valstybė, nėra suinteresuota prarasti savo piliečius. Būna situacijų, kai asmuo jau yra Lietuvos pilietybės įgijimo procese, rašo į Rusijos Federacijos ambasadą su prašymu atsisakyti pilietybės, bet negauna atsakymo. Tai sukelia praktinių sunkumų, tačiau šis klausimas jau išeina už Migracijos departamento kompetencijos ribų ir priklauso nuo politinių sprendimų bei tarpvalstybinių procedūrų.

– Dar vienas aktualus klausimas – sisteminės paramos integruojantis trūkumas. Pavyzdžiui, gana ribota prieiga prie nemokamų lietuvių kalbos kursų ar pagalbos mažai uždirbantiesiems. Kaip Migracijos departamentas informuoja užsieniečius apie prieinamus išteklius ir galimybes, jei pats nesirūpina integracijos klausimais?

– Integracija tiesiogiai nepriklauso Migracijos departamento kompetencijai. Tačiau galimybių mokytis lietuvių kalbos yra pakankamai: veikia migracijos centrai, universitetų kursai, savivaldybių projektai, internetinės platformos ir savarankiško mokymosi programėlės.

Matome, kad motyvuoti užsieniečiai, tarp jų ir ukrainiečiai, aktyviai mokosi kalbos ir pasiekia B1 ir aukštesnį lygį. Vilnius ir kitos savivaldybės įgyvendina savo paramos programas, pavyzdžiui, „Vilnius Helps“.

– Ar Migracijos departamentas gali reikalauti dokumento, patvirtinančio lietuvių kalbos žinias?

– Mes nevertiname kalbos mokėjimo lygio – tai kitų institucijų kompetencija. Tačiau migracijos kontrolės tikslais mes galime paprašyti atitinkamų dokumentų, jei tai numatyta įstatymuose. Tai yra kontrolės, o ne vertinimo priemonė.

– Dažnai viešojoje erdvėje iškyla teiginiai apie vis prastėjančius demografinius šalies rodiklius ir tai, kad ateityje Lietuvai be migrantų išsiversti gali būti keblu. Ar Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl leidimų gyventi šalyje išdavimo, atsižvelgia į demografinę padėtį Lietuvoje?

– Demografiniai iššūkiai tikrai egzistuoja, tačiau nėra taisyklės, kad asmuo gali atvykti ir gauti leidimą gyventi šalyje tik todėl, kad žada sukurti šeimą. Lietuva pasilieka teisę savarankiškai spręsti, kokius migrantus ir kokiomis sąlygomis priimti, remdamasi valstybės politika ir saugumo interesais.

– Kritikuojamas Migracijos departamentas ir dėl prastos komunikacijos. Migrantai skundžiasi, esą trūksta bendravimo, susijusio su jų statuso Lietuvoje įteisinimu. Ar čia planuojama daugiau atvirumo, aktyvesnės argumentacijos, kodėl priimti vienokie ar kitokie sprendimai?

– Mes suprantame didesnio skaidrumo poreikį ir stengsimės daugiau bendrauti su visuomene ir žiniasklaida tais atvejais, kai tai įmanoma ir priimtina pagal įstatymus bei konfidencialumo reikalavimus. Tai gali padėti sumažinti interpretacijų ir nesusipratimų skaičių.

Naujoji Lietuvos migracijos departamento vadovė I. Gasperė šiame pokalbyje atsakė į „Telegram“ kanale pateiktus „LRT Novosti“ ir LRT.lt portalo skaitytojų klausimus.