Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvoje kūrėsi ir laisva žiniasklaida, atsirado žurnalistų darbą reguliuojančios etikos normos. Tačiau bendruomenė prieš ką protestuoti rado jau netrukus po sausio įvykių, kai 1991 metų gruodį įvyko pirmasis žurnalistų mitingas.
Kada žiniasklaida tapo laisva?
Laisvėjimą nuo cenzūros okupuotos Lietuvos žiniasklaida pajuto jau vėlyvuoju sovietmečiu – to meto spaudoje galima rasti žinučių apie Kalėdas, Sąjūdžio metais atsiranda visuomenės ir politikos kritika.
Pagrindinius sovietinės Lietuvos laikraščius „Komjaunimo tiesa“ ir „Vakarinės naujienos“, regioninę spaudą, dabartinio visuomeninio transliuotojo pirmtaką Valstybinį televizijos ir radijo komitetą pakeitė nauji laikraščiai, radijo stotys, vėliau atsirado ir komerciniai televizijos kanalai. 1999 metais atsiranda naujienų portalas „Delfi“, o į lietuvišką žiniasklaidą investuoja užsienio įmonės.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesoriaus Deimanto Jastramskio pastebėjimu, Lietuvoje žiniasklaidos laisvėjimas vyko lėčiau nei Rusijoje.
„Kai pas mus 1986 metais buvo džiaugiamasi, kad kalba apie Kalėdas, ten buvo tokie leidiniai kaip „Literaturnaja Gazeta“, kur buvo skelbiama daug laisvų temų. Kai pas mus visi sėdėjo ir laukė leidimo iš Maskvos“, – LRT RADIJO laidoje „Buvo nebėra“ kalbėjo jis.
Sovietmečiu veikė pogrindinė spauda, tačiau pirma nepriklausoma žiniasklaida galima vadinti „Sąjūdžio žinias“. D. Jastramskis sako, kad kiek laisvesnės buvo radijo laidos anglų kalba.
„Kai tik buvo galima, taip ir žurnalistai, kurie kartais anksčiau buvo ir propagandistai, tapo žurnalistais, nes anksčiau tiesiog nebuvo galimybės. Žinoma, 1988 m. yra atskaitos taškas“, – sako jis.
Pirmasis žurnalistų protestas
Tačiau idealistinius Sąjūdžio laikus greitai pakeitė dešimtojo dešimtmečio realijos. 1991 metų gruodį prie Aukščiausiosios Tarybos buvo suorganizuotas pirmasis žurnalistų protestas, kuriame dalyvavo penki nevalstybiniai dienraščiai, jie kaltino premjero Gedimino Vagnoriaus Vyriausybę „ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis siekiant apriboti laisvą žodį“.
Ginčo esmė – klausimas, kaip privatizuoti „Lietuvos ryto“ redakciją, kurią Vyriausybė ketino grąžinti valstybei. Svarbus buvo ir ekonominis motyvas – 25 proc. akcizas spaudai, kuris po mitingo buvo sumažintas.
„Didžioji dauguma redakcijų buvo privatizuotos remiantis įstatymais arba Vyriausybės nutarimais, o „Komjaunimo tiesa“ ir dvi radijo stotys buvo komjaunimo lyderių arba vadovų perimtos be valstybės tarpininkavimo (...). Kai jau kaip ir tampi nepriklausomu ir iš tavęs atima turtą, tai galima traktuoti kaip valdžios veikimą prieš laisvą žiniasklaidą“, – sako D. Jastramskis.
Kiti protestai jau vyko vėliau, pavyzdžiui, priimant Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą 2002 m.
Cenzūros išnykimas ir nauji reguliavimai
Ukmergėje laikraštį įkūręs D. Jastramskis sako, kad to meto žiniasklaidos reikalavimai buvo labiau ekonominiai, pavyzdžiui, dėl mažesnio pridėtinės vertės mokesčio. 2000 m. kilo nepasitenkinimas, kai Seimas bandė įvesti papildomą priežiūros instituciją, laikytą panašia į cenzūros įstaigą
Beje, iki pat 1996 metų Lietuvoje veikė Spaudos kontrolės valdyba, kurios pirmtakas – sovietinė cenzūros institucija „Glavlit“. Ji registravo žiniasklaidos priemones, sprendė klausimus dėl etikos, nors Žurnalistų etikos kodekso dar nebuvo.
„Tokių teisės aktų, kaip dabar, kai žurnalistai negali parodyti kokio nors nepilnamečio veido (...), nebuvo. Ar nepilnametis eina į mokyklą, ar jis įtariamasis, viskas rodoma su duomenimis. Dabar visai nesuprantamas dalykas“, – kalbėjo D. Jastramskis.
Anot pašnekovo, bandymai kurti etikos normas žiniasklaidai buvo suprantami kaip laisvės varžymas. 1996 metais buvo priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, vėliau – Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Pasak D. Jastramskio, teisinio žiniasklaidos reglamentavimo iki 1996 metų trūko, tačiau naujas įstatymas gali būti vertinamas ir kaip perteklinis, nes sukūrė net tris priežiūros institucijas: Lietuvos radijo ir televizijos komisiją, Žurnalistų etikos inspektorių, Etikos komisiją.
„Ji galėjo atsirasti iš žiniasklaidos savitvarkos, daug šalių to įstatymu nereglamentuoja“, – apie pastarąją teigia D. Jastramskis.
Po Nepriklausomybės žurnalistus dar ilgai rengė tik vienas universitetas ir viena studijų programa. Vakarietiškus žiniasklaidos standartus Lietuvoje skleidė Vilniaus universitete dirbęs išeivijos žurnalistas Romas Sakadolskis.
„Man, kaip žmogui, sovietmečiu nedirbusiu žurnalistu, principai buvo aiškūs. Buvo dialogas apie informacijos pateikimą, vadinamąjį apverstos piramidės principas. Viena kolegė, kuri dirbo senoje sistemoje, sako: „Tokio principo anksčiau išvis nežinojome“, – apie tai, kaip buvo mokoma žurnalistikos, prisiminė D. Jastramskis.
Tačiau jauni, vos studijas baigę specialistai dominavo ir redakcijose, tai buvo ryškus kontrastas su kitų valstybių redakcijomis, kur jauniems žurnalistams tekdavo ne tokios aukštos pareigos. D. Jastramskis tai sieja ne su tuo, kad atsirado naujos kartos žurnalistika, o su tuo, kad darbdaviai siekė sutaupyti. Be to, dauguma žurnalistų dirbo už minimalią algą ir gaudavo honorarą, dar ilgai neapmokestintą socialinio draudimo įmokomis.
„Viena iš priežasčių, kodėl iš tos sistemos išeidavo žmonės, jie buvo neapdrausti socialiai“, – sako D. Jastramskis.
Nacionalinio transliuotojo bėdos
Anot D. Jastramskio, nepriklausomybės pradžioje Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija buvo finansuojamas santykinai menkiausiai Europos Sąjungoje, o dabartinis jo finansavimo modelis atsirado jau šiame amžiuje. Tačiau LRT anksčiau uždirbdavo ir iš reklamos.
Viename 1995 metų reportaže skundžiamasi, kad „Labo ryto“ vedėjas tegaus šimto litų atlyginimą, vakaro žinių – pusantro, o Zbigniewą Brzezinskį tiesioginiame eteryje kalbinusi „Panoramos“ komentatorė – 99 litus. Žurnalistai tuomet įspėjo, kad gali streikuoti.
„Yra liudijimų, kad vienas iš vadovų ateidavo į Seimą ir jam sakydavo: „Išimk tą laidą, pridėsime pinigų.“ Į kitą frakciją nueidavo, sakydavo, kad „tu palik tą laidą, mes irgi pridėsime“. Tokioje aplinkoje gyveno LRT“, – pasakoja D. Jastramskis.
