Vilnija arba Vilniaus kraštas – Lietuvos sostinės pašonėje esantis regionas. Tačiau apie jį vis dar žinome nedaug. O nežinojimas kursto ne tik įtarumą, bet ir priešiškumą. Viešojoje erdvėje neretai galime išgirsti stereotipizuojančių, o kartais ir įžeidžiančių pasisakymų apie Vilniaus krašto gyventojus, jų požiūrį į Lietuvos valstybę. Ar tikrai viskam nuspalvinti pakanka tik juodos arba baltos spalvos, rašoma Vilniaus universiteto pranešime žiniasklaidai.
Apie tai – pokalbis su Vilniaus universiteto (VU) mokslininkėmis Igne Rasickaite, Rūta Vyšniauskaite ir prof. Violeta Davoliūte, kurios atliko mokslinį tyrimą apie visuomeninės istorijos praktikas Vilniaus krašte.
Pasak tarptautinį projektą „Facing the Past: Public History for Stronger Europe“ (liet. „Atsigręžti į praeitį: visuomeninė istorija vardan stipresnės Europos“) (EUROPAST) atlikusių mokslininkių, neigiamas požiūris į Vilnijos gyventojus sustiprėjo, prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje. Vis tik, norint geriau pažinti šį regioną ir „integruoti“ jį į mūsų savivoką, būtina geriau suprasti jo išskirtinę istoriją, kultūrą ir etnolingvistinį paveldą.
– Trumpai papasakokite, kaip apskritai kilo šio projekto idėja?
V. Davoliūtė: Idėją pirmiausia įkvėpė supratimas, kaip Europoje skirtingai matomi, interpretuojami kai kurie „kertiniai“ istoriniai įvykiai. Dėl to stinga supratimo, tarpusavio susikalbėjimo. Pastebėjau, kad įvairiose Europos valstybėse naudojamos skirtingos istorijos komunikavimo visuomenei, piliečių įgalinimo ir įtraukos praktikos. Pagalvojau, kad būtų įdomu pasigilinti į tą istorijos „demokratizavimo“ lauką – tai ir nuvedė mane link „visuomeninės istorijos“ ir jos tyrimų Lietuvoje.
Todėl 2021 m. subūriau VU kolegų komandą ir kartu pritraukėme tarptautinius partnerius iš Lundo universiteto Švedijoje, Liuksemburgo Šiuolaikinės istorijos ir skaitmeninės humanitarikos centro ir Vokietijos Leibnico Šiuolaikinės istorijos tyrimų instituto.
Nusprendėme tyrinėti sudėtingą ir daug diskusijų keliantį Vilniaus krašto (Vilnijos) atvejį, t. y. pasigilinti į vietos istorijos praktikas šiame regione. O tų praktikų, kaip parodė tyrimas, yra daug ir įdomių.
Pasirinkome Vilniją todėl, kad dėl savo daugiataučio pobūdžio ir sudėtingos praeities ji dažnai lieka „baltąja dėme“. Taip jau sutapo, kad kaip tik 2022 m. prasidėjo agresija Ukrainoje ir projekto idėja – atsigręžti į sudėtingą praeitį ir stiprinti istorijos demokratiškumo tradicijas pasitelkiant visuomeninę istoriją – tapo dar aktualesnė.
– Visuomeninė istorija – terminas, kuris daugeliui gali skambėti neįprastai. Kaip paprastai paaiškintumėte, kas tai yra ir kodėl ji svarbi?
R. Vyšniauskaitė: Moksliniu požiūriu būtų galima sakyti, kad tai yra disciplina, kuri tyrinėja, kaip įvairiais, visuomenei atvirais būdais galima kurti žinias apie praeitį. Iš kitos pusės, tai yra ir praktikos laukas, nes mes visur aplink matome tą visuomeninę istoriją, tik kai kurie būdai yra tradiciniai, kaip, pavyzdžiui, istorijos ar kraštotyros muziejai, bet yra ir įvairūs nauji būdai – filmai, inscenizacijos, net populiariosios istorijos knygos ar meno projektai.
– Kodėl pasirinkote būtent šį regioną ir kuo jis ypatingas istorijos bei atminties kontekste?
V. Davoliūtė: Rytų Lietuva svarbi Lietuvos valstybei ir visam regionui tuo, kad čia ypač stipriai persipina daugybė komplikuotų istorinių patirčių, įtraukiant ir susijusias su nepasitikėjimu atkurta Lietuvos valstybe. Šiam regionui neretai klijuojami neigiami stereotipai – atsilikusio, nelojalaus. Tačiau iš tiesų labai mažai žinome, kaip patys vietos gyventojai suvokia, interpretuoja, įprasmina savo istoriją ir ką čia iš tiesų galima aptikti. Manau, būtina geriau pažinti šį kraštą ne vien tam, kad visuomenei būtų atskleistas Rytų Lietuvos daugiakultūriškumas ir istorinių patirčių ypatingumas, bet ir sutvirtintas pažinimas, pasitikėjimas. Norėjome kvestionuoti atsilikusio ar nelojalaus regiono stereotipus.
R. Vyšniauskaitė: Vilniaus kraštas – teritorija, kuri ne kartą ir net ne kelis kartus buvo atitekusi tai vienai, tai kitai valstybei – Rusijos imperijai, Litbelui, Lenkijos respublikai, Lietuvos respublikai, Sovietų Sąjungai ir vėl Lietuvos respublikai. Istorikas Tomas Balkelis viename neseniai publikuotame straipsnyje yra puikiai aprašęs tokios valstybių sienų kaitos pasekmes Vilniaus krašto gyventojams. Pavyzdžiui, Vilniaus krašte, kaip ir kitur Lietuvoje, buvo labai daug štetlų (miestelių, kuriuose daugumą gyventojų sudarė žydai – aut.past.). Štai, kad ir Eišiškės, kuriose beveik visa žydų bendruomenė buvo išžudyta. Maža to, Eišiškėse gyveno ir tuo metu didžiausia romų bendruomenė Lietuvoje, bet jų praktiškai nebeliko, nes juk Antrojo pasaulinio karo metu vyko ir romų genocidas.
Tai svarbūs Vilniaus krašto elementai. Tačiau Lietuvos visuomenė iš tiesų kol kas pakankamai nežino apie jį, nes tyrimų, besigilinančių į šį lauką, yra palyginti nedaug. Vilniaus kraštas išlieka tarsi nematomas. Žinome kai kuriuos faktus, bet dažnai nesuvokiame šios vietos istorijos gylio ir kompleksiškumo.
I. Rasickaitė: Iš pažiūros visuomenėje yra labai daug įsitikinimo, kad Vilniaus kraštas yra išskirtinai vien tik lenkiškas. Ir šitas įsitikinimas lemia, jog tiek krašte gyvenančių romų, tiek kitų bendruomenių istorija keliauja į užmarštį. Problemų, „kampų“, kuriais būtų galima šitą regioną tirti ir priartinti prie visuomenės, yra begalės, tačiau tyrėjų, norinčių tai daryti – vis dar nedaug.
– Kaip manote, ar Vilniaus krašto muziejai ir kitos atminties institucijos pakankamai atspindi regiono daugiakultūriškumą ir sudėtingą istoriją?
I. Rasickaitė: Tyrimo metu aplankėme 13 įvairių – kraštotyros, istorijos, memorialinių – muziejų ir dvarų bei 9 mokyklos muziejus, kurie taip pat yra labai įdomi erdvė ne tik krašto savivokai, bet ir moksliniams tyrimams. Atlikome interviu su ten dirbančiais muziejininkais, direktoriais, atstovais, lankėmės etninėse krašto bendruomenėse. Kiekvienas atvejis yra unikalus. Istorijos pasakojimas juose labai priklauso ir nuo finansų, ir nuo to, kas muziejuje dirba, kas vadovauja, ar tai yra padalinys ir kitų panašių aplinkybių.
Kalbantis su muziejuose dirbančiais žmonėmis Vilniaus krašto perspektyva atsiveria iš daugybės kampų. Aišku, buvo atvejų, kai ta perspektyva neatsivėrė visai. Panašu, kad kai kuriais atvejais yra tam tikrų trinčių tarp muziejų ir bendruomenių krašto istorijos vizijų.
R. Vyšniauskaitė: Buvo ir visiškai netikėtų atradimų – pavyzdžiui, kaimiškose vietovėse, senos mokyklos pastate įsikūrusių muziejų, kuriuose dirbantys žmonės veda edukacinius užsiėmimus net penkiomis kalbomis. To nesitikėjome. Bet būtent tai ir atskleidžia šio regiono išskirtinumą bei savitumą.
Kalbant apie sudėtingus istorinius laikotarpius, pavyzdžiui, Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą, romų genocidą, susidaro įspūdis, kad labiau linkstama neakcentuoti šių įvykių ir pristatyti „pozityvią“ krašto raidos istoriją. Vis dėlto kategoriškų apibendrinimų daryti nesinori – reikia papildomų tyrimų, nes paaiškinti kai kurių įvykių nutylėjimą kol kas yra sunkoka. Gal tai tiesiog išteklių klausimas? Gal muziejuose dirbantys žmonės tiesiog neturi prieigos prie archyvinės medžiagos arba ryšių su ekspertais?
I. Rasickaitė: Yra ir tam tikrų dvejonių ar baimių, su kuriomis susiduria muziejų personalas. Pavyzdžiui, kviečiau į Vilnių vienos bendruomenės atstovę papasakoti apie savo bendruomenę, bet ji lyg ir išsigando – čia didelis miestas ir gal kažkas keistai žiūrės. Pasirodo, tokie dalykai irgi daro įtaką.
– Kokį poveikį šis projektas turi Lietuvos istorijos tyrimams bei visuomenės domėjimuisi jais?
V. Davoliūtė: Kaip minėjau, siekėme kvestionuoti viešumoje nuolat matomus stereotipus apie Vilniaus kraštą, įskaitant ir „dvigubo lojalumo“ stereotipą – parodyti, kad iš tiesų čia yra daug daugiau įvairovės nei dažnai įsivaizduojama. Kalbėjomės su įvairiais žmonėmis: atminties ir istorijos institucijų darbuotojais, bendruomenių atstovais, vadinamaisiais atminties aktyvistais ir kitais tyrėjais.
Didžiausia pridėtinė vertė, kad surinkti duomenys yra atviri duomenys, juos gali panaudoti kiti mokslininkai. Tikimės, kad šio regiono tyrimų tik daugės, o kartu atsiras ir įdomių lyginamųjų studijų su panašiu atveju Lietuvoje – pavyzdžiui, Klaipėdos kraštu ar net kitose Europos valstybėse, pavyzdžiui, vadinamąja viršutine Silezija ar Triestu. Projektas taip pat padėjo sukurti tinklaveikos erdvę, kur mokslininkai galėtų tiesiogiai kalbėtis su istorijos praktikais, atminties aktyvistais, politikais ir sprendimų priėmėjais. Tokių erdvių Lietuvoje kol kas trūksta.
R. Vyšniauskaitė: Tikimės, kad tyrimas paskatins mokslininkų domėjimąsi šiuo kraštu, čia formuojama atminties politika ir jos įtaka dabarties sprendimams. Be to, tai ne tik leidžia mums populiarinti Vilniaus kraštą kaip unikalų regioną, bet suteikia galimybę lyginti jį su „paribio“ regionais kitose valstybėse.
