Dešimtojo dešimtmečio žiniasklaidoje buvo įprasta, kad politines ir ekonomines prognozes teikia astrologai, o tuo metu gyventojai pasikliaudavo ne policija ir medikais, o ekstrasensais. Asmeninę būrėją turėjo net prezidentas Rolandas Paksas. „Nuolatinio streso ir nerimo būsenos žmonės griebiasi bet ko, kas jiems padeda geriau paaiškinti pasaulį“, – tinklalaidėje „Buvo nebėra“ pasakojo sąmokslo teorijų ekspertas, VILNIUS TECH tyrėjas, religijotyrininkas Alfredas Buiko.
Kašpirovskio karštligė
Ezoterikos plitimas Lietuvoje prasidėjo jau vėlyvuoju sovietmečiu. Pavyzdžiui, viename LRT archyvuose išlikusiame įraše iš 1987 metų gydytojai aiškina, kad gyventojai per televiziją žiūri garsaus to meto hipnotizuotojo Anatolijaus Kašpirovskio seansus ir po to abejoja, ar gydytojai gali taip padėti. Žmonės tikėjo, kad po seansų sumažėjo randai, patamsėjo žilstantys plaukai, gyja skrandžio opos.
„Jie įeina į kabinetą ir klausia: „Daktare, o jūs mokate kaip Kašpirovskis?“ – pasakoja medikė.
Pasak A. Buiko, ezoterikos ištakos yra dar ankstesnės – Sovietų Sąjunga skatino, pavyzdžiui, leidinių apie ateivius publikavimą, nes ateistinėje visuomenėje tai turėjo tapti atsvara religijai. A. Kašpirovskis gali būti vadinamas tam tikra religine figūra. Tokiems asmenims Vakarų visuomenė turėjo atsparumą, o Sovietų Sąjungoje jo nebuvo.
Kita vertus, įvairios dvasinės praktikos, Rytų religijų studijavimas Sovietų Sąjungoje taip pat buvo savotiškas būdas išsilaisvinti.
„Sovietų Sąjunga nebuvo visuomenė, kuri iš savo narių pageidavo kritinio mąstymo (...). Žmonės buvo mokomi, kad jei televizijoje ką nors sako, tai yra tiesa. Ir staiga ėmė rodyti bet ką“, – apie A. Kašpirovskio fenomeną pasakoja religijotyrininkas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo, kai atsirado laisva žiniasklaida, tačiau dar nebuvo interneto, susidomėjimas mistika įgavo naujų spalvų. Pasipylė publikacijos ir knygos apie ateivius, mistinius reiškinius, vyko renginiai ir paskaitos, sulaukę anaiptol ne kelių žmonių dėmesio, pavyzdžiui, 1993 metais Lietuvoje lankėsi italas Giorgio Bongiovanni, tvirtinęs, kad ant jo delnų atsivėrė stigmos. Apskritai mistikais dažniausiai skelbdavosi gyvenimą pakeičiančias patirtis išgyvenę žmonės.
Vis tik A. Buiko svarsto, kad anksčiau įvairūs keistuoliai rodėsi viešai, o dabar jie tiesiog persikėlė į socialinius tinklus ir vis dar traukia žmonių dėmesį.
„Anksčiau reikėdavo sumokėti už viešinimą (...), dabar to nebereikia, galima turėti tinklalaidę“, – sako jis.
Ekstrasensas vietoje policininko ir prezidento patarėjo
Ezoterika dešimtajame dešimtmetyje buvo ne tik pramoga, bet neretai ir paskutinis vilties šiaudas, pavyzdžiui, ieškant kaltųjų, kai teisėsauga rodėsi bejėgė. 1995 metais Panevėžio rajone dirbo ekstrasensas, kuris ieškojo dingusių žmonių – buvo tvirtinama, kad jis per dešimtmetį išsprendė pusantro šimto tokių atvejų.
„Mes dėkingi ekstrasensui. Aš tikrai tik juo tikėjau. Po to viskas juk pasitvirtino“, – aiškina žurnalistų kalbinama moteris.
Pats ekstrasensas, paklaustas apie santykius su policija, tvirtina, kad ji esą yra valdoma piktosios dvasios. A. Buiko aiškina, kad tokia situacija normali ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kai valstybei buvo sunku išlaikyti prievartos monopolį, vešėjo smurtas ir nusikaltimai, o policija nedirbo skaidriai.
„Jie žino, kad galios institucijos persipynusios su organizuotu nusikalstamumu. Manau, kad tokia pati problema šiandien yra Rusijoje“, – teigia pašnekovas.
Tačiau ezoterika valstybei iššūkius metė ir aukščiausiuose sluoksniuose. 2003 metais prezidentu tapus Rolandui Paksui žiniasklaida naršė Lenos Lolišvili asmenybę. Ji buvo asmeninė prezidento aiškiaregė, kuriai per inauguracijos iškilmes Vilniaus arkikatedroje bazilikoje buvo paskirta vieta priekyje, prie kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus ir pirmosios ponios. R. Paksas tvirtino, kad aiškiaregė padėjo jam pasveikti ir „įžiebė viltį gyvenime“.
„Mano šeimos ir Lenos Lolišvili santykiai yra asmeniniai ir neturi jokios įtakos valstybiniams sprendimams“, – tuo metu prezidentūroje aiškinosi valstybės vadovas.
Politiniai oponentai aiškiaregę siejo su Rusija. Pavyzdžiui, ji yra tvirtinusi, kad Lietuva neturėtų stoti į NATO.
„Net jei L. Lolišvili nebuvo susijusi su Rusijos saugumu, tai buvo tarp Rusijos elito išplitusios posttiesos, postskepticizmo, įtikėjimo įvairiomis dvasinėmis praktikomis išraiška“, – mano A. Buiko. Tiesa, asmeninę aiškiaregę yra turėję ir kiti politikai, pavyzdžiui, Ronaldas Reaganas, dvasingumo vedlio pareigybė yra JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijoje.
„Žmonės griebiasi bet ko“
Pasak A. Buiko, susidomėjimas ezoterika priblėso maždaug 2000 metais, kai visuomenė ir politinė santvarka tapo stabilesnė. Sutinkant naują tūkstantmetį kilo nerimas dėl galimos pasaulio pabaigos – kai kas manė, kad sutriks kompiuterių veikla, kai kas net laukė ateivių. Net ir Lietuvos Vyriausybė ragino pasiruošti žvakių, vandens, maisto atsargų, nerimauta dėl atominės elektrinės veikimo.
„Nuolatinio streso, nerimo, neaiškumo būsenos žmonės griebiasi bet ko, kas jiems padeda geriau paaiškinti pasaulį“, – sako sąmokslo teorijų ekspertas. Jis pridūrė, kad nereikėtų manyti, jog sąmokslo teorijų šiandien yra mažiau.
Kauno technologijos universiteto tyrimas rodo, kad maždaug 40 proc. gyventojų Lietuvoje tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis, priklausomai nuo jų teiginių. Pavyzdžiui, maždaug 70 proc. apklaustųjų sutinka, kad politika yra „lėlių teatras, kuriame viskas tampoma už virvučių“, kad Lietuvą valdo politiniai klanai. O antisemitine teorija, kad Izraelis netiesiogiai veikia Lietuvos užsienio politiką, tiki iki 15 proc. lietuvių.
„Tikrai lietuviškos sąmokslo teorijos yra dvi: viena, kad Vytautas Landsbergis yra kagėbistas, arba žydas (...), kita – kad Rolandą Paksą sunaikino Lietuvos globalistai tam, kad užimtų Lietuvos teritoriją“, – sako A. Buiko.
Pastarąja sąmokslo teorija yra pasidalijęs net amerikiečių milijardierius Elonas Muskas.
Nors daug informacijos ir sąmokslo teorijų tebekeliauja į Lietuvą iš užsienio, kai kas buvo ir vietiniai kūriniai. Pavyzdžiui, Lietuvoje tebeklestinčios sąmokslo teorijos apie žydus egzistuoja dar nuo Rusijos imperijos laikų. 2004 metais nutiko rezonansinė istorija, kai dienraščio „Respublika“ redaktorius Vitas Tomkus buvo nubaustas dėl sąmokslo teorijų apie žydus platinimo ir neapykantos skleidimo, nesantaikos kurstymo, tai įvyko skelbiant R. Pakso apkaltą.
„Šis atvejis susijęs su tuo, kad antisemitizmas Lietuvoje tampa nekošerinis. Žmonės mato antisemitizmą, kaip ir, beje, tyčiojimąsi iš seksualinių mažumų, kaip problemą. Iki tol to nematome ne dėl to, kad jo nėra, bet dėl to, kad tai yra norma“, – sako A. Buiko.
