„Kai nesi etatinis LRT darbuotojas, bent jau formaliai atimi galimybę iš etatinių LRT priešų sakyti, kad jūsų žmonės turi nuomonę“, – apie išėjimą iš LRT sako Rita Miliūtė. LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ žurnalistė kalba apie šių laikų žiniasklaidos ydas, grėsmes žurnalistikai, politikų nenorą atsakinėti į nepatogius klausimus ir įvardija, kodėl negalėtų gerbti žmonių, kuriems trukdo Seime kabanti Ukrainos vėliava.
„Negaliu gerbti žmonių, kuriems trukdo Ukrainos vėliavos“
LRT RADIJO laidoje „Pas Nemirą“ žurnalistė R. Miliūtė teigia, kad parama užpultai, karo draskomai šaliai turėtų būti nekvestionuojamas dalykas, todėl sunku suvokti, kodėl kai kuriems politikams ir apskritai asmenims kliūva Ukrainos vėliavos Lietuvos institucijose ir viešose vietose.
„Tie visi aiškinimai, kad palaikau Ukrainą, bet ar ne per daug Ukrainos vėliavų Lietuvoje, – šlykštus melas ir apsimetimas, nes jei palaikai, tai Ukrainos vėliavų nėra per daug. Jei supranti, kad Ukraina saugo mus nuo kito Rusijos fronto atidarymo, Ukrainos vėliavų nėra per daug. Jei tą supranti, puikiai žinai, kokia kaina ji saugo mus nuo antro Rusijos fronto atidarymo“, – sako žurnalistė.
R. Miliūtė teigia negalinti prie žmonių, reikalaujančių mūsų parlamente nuimti Ukrainos vėliavas, pavardės pridėti „gerbiamas“.
„Skundžiamės, kad buvo triukšminga naktis, negalėjome išsimiegoti, nes naktį Ukrainoje labai kaukė sirenos. Nesiskundžiame, bet konstatuojame faktą. <...> Kai tos sirenos kaukia naktį, ne tik kaukia, bet ir praneša, kad ateina mirtis ir ji ateina, žmonės užmušami. Kaimyną ką tik užmušė raketa, bet kitą dieną turi eiti į darbą, jei tavo darbovietė veikianti. Taip jie gyvena. <...> [Dėl to] negaliu gerbti žmonių, kurie sako, kad jiems trukdo Ukrainos vėliavos“, – pabrėžia pašnekovė.
Ji sako nesuprantanti ir tų žmonių, kurie, gyvendami santykinai saugiose šalyse, kalba, kad pavargo nuo karo Ukrainoje.
„Nuo ko pavargote? Nuo to, kad televizorių įjungėte arba radiją? Pavargote girdėti, kad kažkur žmonės kenčia? Tai padėkite jiems, kad mažiau kentėtų. Tada reikia kovoti su tais vietiniais, kurie tiesiogiai arba maskuodamiesi skleidžia paramą agresoriui. Ukrainiečiai tikrai turi nuo ko būti pavargę žymiai labiau, bet kitaip nei mes neturi pasirinkimo“, – pažymi R. Miliūtė.
Solidžios ir bulvarinės žiniasklaidos negalima suplakti į vieną
Pašnekovė pasakoja, kad jau 5 klasėje svarstė apie žurnalistės karjerą, o pirmajame laikraštyje pradėjo dirbti dar besimokydama mokykloje. Dabar ji – viena labiausiai vertinamų žurnalisčių Lietuvoje. Vis dėlto, ji neslepia: karjerą žiniasklaidoje pradėjo spaudoje, bet tikrasis pripažinimas atėjo tik pradėjus dirbti televizijoje.
„Yra paprastas paaiškinimas: televizija padaro tave matomą. Nors tai paradoksalu, dabar esu matoma žymiai daugiau negu bet kada, kai nedirbau televizijoje, bet mane atpažįsta iš balso“, – sako R. Miliūtė.
Anot jos, žurnalistikoje svarbu nubrėžti dvi ribas: pirmąją tarp solidžios ir bulvarinės žiniasklaidos, o antrąją – tarp žurnalistikos ir propagandos. Pirmu atveju, R. Miliūtės teigimu, bulvarinė žiniasklaida turi tokią pačią teisę egzistuoti kaip nebulvarinė solidžioji, bet jos neturi būti suplaktos į vieną.
„Niekas kitas nėra kaltas, kad solidi dalis tokia nebegali vadintis, nes iš tikrųjų dabar galima kartu sudėti biudžeto procentų gynybai temą ir tai, kodėl šunų išmatos pasidaro baltos. Rimtai mačiau tokią antraštę. Užvakar, grįždama iš Ukrainos, žviegiau balsu, nes šalia buvo [tekstas] rimta tema <...>. Kažkaip juk galima grupuoti. Ir kai man aiškina, kad jums bepigu, negalvojate, kaip mums reikia išsilaikyti, nu ne. Įkūrėme nedidelį „YouTube“ kanalėlį ir tas kanalėlis išsilaiko be šunų išmatų <...>. Tai puikus pavyzdys ir mes nesame vieni tokie“, – sako žurnalistė.
Kai kurie žurnalistai nebeskiria žurnalistikos nuo dezinformacijos ir propagandos platinimo
Pasak jos, solidžios ir prasmingos žurnalistikos pavyzdžių, nors sparčiai įsigali bulvarinė žiniasklaida, yra ir šiandien.
„Anksčiau krisdavo ministrai. Dabar ir premjerai krinta, kai žurnalistai pasidomi, <...> [Tiriamosios žurnalistikos centras] „Siena“, Šarūnas Černiauskas su Andriumi Tapinu. Žodžiu, yra kuo sekti. Visur gali atsirasti dalykų, kurie nepatiks, bet tavo orumo niekas neapsaugos, jei pats neapsaugosi“, – teigia R. Miliūtė.
Anot jos, dabar viena didžiausių grėsmių žurnalistikai yra tai, kad kai kurie žurnalistai neskiria savo darbo nuo dezinformacijos bei propagandos platinimo ir skleidimo.
„Kartais galvoju, kas atsitinka žmonėms, kurie, atrodo, buvo labai darbštūs ir gabūs, bet staiga pasijuto neįvertinti. Jiems kažkas blogai, jei dabar reikia aiškinti, kad 35 metus čia [Lietuvoje] nieko nevyko, viskas blogai ir panašiai. Žodžiu, ta mūsų valstybė jau tiek išvogta, kad pagal tai, kiek vogta, seniai neturėtų būti nei durų, nei langų, bet kažkaip ji stovi ir jiems dėl to klausimų nekyla“, – pastebi pašnekovė.
Politikai vis dažniau vengia akistatos su žurnalistais
R. Miliūtė taip pat atkreipia dėmesį, kad anksčiau ir politikai atsakingiau žiūrėjo į bendravimą su žiniasklaida, dabar vis dažniau renkasi neatsakinėti į nepatogius, tačiau svarbius klausimus, atsisako dalyvauti nepatinkančių žurnalistų laidose.
„Dabar, kai įsikūrė „Redakcijos“ kanalas, kvietėme ateiti prezidentą <...>. Nesakė, kad neateis. Jo atstovai sakė, kad jis labai norėtų, bet neturi laiko. Neturi laiko jau dvejus metus. Netgi juokiamės ir prašome kolegos Igno Kinčino, kad parašytų: gal [prezidentas] galėtų ateiti 2027 m. rugsėjį, gal turės laiko tada“, – prisimena žurnalistė.
Anot jos, politikų nepasitenkinimas kritiškus ir nepatogius klausimus užduodančiais žurnalistais nėra naujas reiškinys, tačiau anksčiau, net ir jausdami antipatiją, politikai retai atsisakydavo su jais bendrauti ar dalyvauti jų laidose.
„Žurnalisto priedermė informacinėse ir kritinėse laidose užduoti nebūtinai malonius klausimus, nes reikia sužinoti nebūtinai malonius dalykus, bet tuos, kurie svarbūs visos šalies gyvenimui. Būdavo, kad nepatinki, bet niekada, kad pasakytų: „Nu jau pas šitą neisiu.“ Jie suprasdavo, kad tai darbas ir nėra taip, kad asmeniškai mėgčiau ar nemėgčiau Nausėdos, Nausėdienės ar Karbauskio su ne Karbauskiene. Kalbinu, <...> nes tai mano darbas“, – pabrėžia R. Miliūtė.
Išėjimas iš LRT: „Atėmiau galimybę iš etatinių LRT priešų kaltinti mane nuomonės turėjimu“
Žurnalistės teigimu, politikų tendencija vengti jiems nepalankių žurnalistų ir nepatogių klausimų ypač išryškėjo 2016–2020 m., kai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) turėjo daugumą Seime.
„Būtent su LVŽS daugumos kadencija tai labai išryškėjo – leista sau pasakyti ne, nes jie neva neetiški. Ar esame neetiški, ar esame etiški, sprendžia institucijos <...>, kai neturi pažeidimo, bet tau dar ir visuomenė aiškina, kad esi neetiška, tai tiesiog melas“, – teigia pašnekovė.
Laidoje paliesta ir R. Miliūtės išėjimo iš LRT tema. Žurnalistė teigia, kad tai nulėmė kelios priežastys: viena iš jų – paramos Ukrainai telkimas, taip pat galimybė laisviau reikšti savo nuomonę ir atimti teisę iš LRT priešų kaltinti pozicijos turėjimu.
„Kai nesi etatinis LRT darbuotojas, bent jau formaliai atimi galimybę iš etatinių LRT priešų sakyti, kad jūsų žmonės turi nuomonę. Nors turiu atskirą nuomonę ir dėl žurnalistų nuomonės. Neįsivaizduoju žurnalisto, kuris neturi nuomonės, nes kaip galima jos neturėti? Arba esi durnas, arba tau nerūpi, arba tu ne žurnalistas“, – įsitikinusi ji.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Pas Nemirą“ įraše.
