Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius nemano, kad mainymasis ministerijomis išspręstų problemas. Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos Seime seniūnė Ligita Girskienė tvirtina, jog mažumos Vyriausybės nebijoma, nes ateita konstruktyviai dirbti.
„Dienos temoje“ – Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas M. Sinkevičius ir Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos Seime seniūnė L. Girskienė.
– Pone Sinkevičiau, žinau, kad šiandien lankėtės prezidentūroje. Tai ar kartu su premjere?
M. Sinkevičius: Ne, tikrai ne.
– Tai gal išduosite, su kuo buvote susitikęs? Ar su prezidentu, ar jo patarėjais?
M. Sinkevičius: Su Vidaus politikos grupe kalbėjome, Regionų forumas penktadienį, tai aptarėme tam tikrus klausimus.
– Ar politinę situaciją aptarėte, koalicijos reikalus?
M. Sinkevičius: Visą laiką su patarėjais galima pakalbėt plačiau, nei tik apie penktadienį [vyksiančio] Regionų forumo temas.
– Pone Sinkevičiau, jūs šiandien pradėjote kelti idėjas dėl tolesnės koalicijos sudėties, taip pat jūs sakote, kad „aušriečių“ keliamas politinis triukšmas pradeda atsibosti. Ką reiškia tokios jūsų užuominos?
M. Sinkevičius: Na, kad reiktų gal šiek tiek nuosaikiau elgtis ir nuimti koją nuo gazo pedalo, šiek tiek, kaip sakyti, [pataikyti] į bendrą foną. Žinote, orkestre reikia susiklausymo, negalima kažkam su lėkštėmis nuolat mušti, kai kiti kažkaip bando sistemiškai, metodiškai atlikti melodiją. Tai lyg ir mes konstatuojame, kad mes norime tvarkingai, nuosekliai dirbti be triukšmo, be visuomenės skaidymo, be kažkokių nereikalingų emocijų, be poliarizacijos. O akivaizdu, kad kartais mūsų kolega labai charakteringai, kaip sakyti, parodo savo charakterį, savo tokią nuolatinę tam tikrą retoriką, kuri įaudrina visuomenę, ir mes kartais taip pastatomi į poziciją, kai turime reaguoti, paaiškinti, apginti, normalizuoti, ir mums tai kartais kainuoja daug jėgų. Mes lyg ir būdami didžiausi kalbame ne apie save, o kalbame apie partnerį ir kalbame nuolat.
– Kalbame apie „Nemuno aušrą“. Prezidentas šiandien vaizdingai pasakė, kad nenori būti vaikų darželio auklėtojas. Suprantu, ir jums tas vaidmuo nepatinka, nes galime pajuokauti, kad Lietuvoje vaikų darželio auklėtojų atlyginimai maži ir tas darbas labai atsakingas.
M. Sinkevičius: Tai aš tikiuosi, kad prezidentas, pasakydamas, kad nenori būti auklėtoju, nelaiko mus vaikais, mes tokiais nesijaučiame. Tačiau akivaizdu, kad tarp vaikų darželiuose, kaip sakant, situacija kartais įtempta, reikia stiprios psichinės sveikatos dirbti tokioje aplinkoje. Tai mes tikrai irgi nenorime būt nei auklėtojai, nei auklėjamieji. Mes norime pagarbos ir sau, ir visuomenei, ir norime susiklausymo, normalaus darbo trejus metus. Padirbome su šia Vyriausybe savaitę, bet jau tas nuovargis atrodo toks, kad pusę metų darbuojamės.
– Bet kas toliau? Aš suprantu, kad šeštadienį ketinate imtis ir tam tikrų sprendimų, jeigu jų prireiks?
M. Sinkevičius: Tai yra įmanomi skirtingi scenarijai. Vienas yra, žinoma, status quo išlaikymas, bet kažin, ar tai nuims aistras, nes emocijos užkilusios, pilietinė visuomenė, kultūros žmonės bruzda ir, matyt, neplanuoja atsitraukti. Tada klausimas dėl ministerijos, tą irgi turime spręsti, ar vis tik pabandome iš naujo ir pasitikime „Nemuno aušra“ avansu dar kartą, ar mes vis tik perimame šią ministeriją į savo rankas, kokiu būdu, dėl ko persiderame ar deramės. Gali iškilti ir konceptualių klausimų, nes koalicijos taryba turi įgaliojimus pagal mūsų partijos statutą priimti sprendimus dėl koalicijų sudarymo, išardymo ir panašiai.
– Tai kitaip tariant, galite parodyti duris „Nemuno aušrai“, sakyti: „Ačiū, bet mums kartu toliau ne pakeliui“?
M. Sinkevičius: Teoriškai taip, galbūt nebus tokių radikalizmų, bet aš manau, kad turėsime atvirą, nuoširdžią diskusiją, nes prieš mėnesį ar prieš pusantro atrodė viskas gal šiek tiek gražiau, o natūroje kartais ne visai viskas pavyksta.
– Ponia Girskiene, kreipiuosi į jus, irgi esate koalicijos partneriai. Kaip jūs siūlote iš šios politinės krizės išeiti, kai neturime kultūros ministro ir kai kultūros bendruomenė toliau nenusileidžia, „Nemuno aušros“ nenori Kultūros ministerijoje?
L. Girskienė: Na, aš visgi būčiau linkusi raginti koalicijos partnerius koncentruotis į darbą, nes Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga tikrai atsakingai svarstė kvietimą jungtis į valdančiąją daugumą, aptarė, prognozavo ir nusiteikė viskam. Žodžiu, mes norime tikrai dirbti ir įgyvendinti savo programines nuostatas, dėl kurių esam susitarę ir jau pateikę skaičius biudžetui, ir į įvairias programas [pateikę] savo nuostatas. Tai aš manau, kad Lietuvai šiuo metu tikrai reikia stabilumo, vienybės, nes už vartų vyksta karas ir geopolitinė situacija yra nerami. Tai, kas šiuo metu vyksta mūsų šalies viduje, iš tikrųjų jau užsitęsė visi procesai ir nieko džiuginančio nežada. Jeigu mes toliau tęsime tą bendravimą tokiu tonu... Toną reikia švelninti, reikia ieškoti kompromisų. Manau, kad atėjo laikas tai padaryti nedelsiant.
– Pone Sinkevičiau, tačiau premjerė kalba kiek kitaip nei jūs. Jūs sakote, kad reikėtų pakalbėti, galbūt ir tą ministeriją atsiimti, kiek suprantu, į socialdemokratų rankas, ką, beje, pasiūlė ir Vytenis Povilas Andriukaitis, jūsų garbės pirmininkas. Bet premjerė sako, kad nemato galimybių nei „Nemuno aušrai“ išeiti iš koalicijos, nei vėl susikeisti ministerijomis.
M. Sinkevičius: Aš manau, kad tas susikeitimo variantas turbūt užkurtų keitimosi procesą ir, matyt, besikeistume kaip tais kamuoliukais. Yra toks pratimas – 3 kamuoliukai ir vis kaitaliojame, mėtome. Tai mes gavome net ir turbūt tokias prevencines žinutes. Sveikatos sektorius pasakė: „Neduok Dieve, mums kažką pasiūlysite iš „Nemuno aušros“, mes irgi protestuosime.“
– Ir kultūros bendruomenė nenusileis.
M. Sinkevičius: Ir ji nenusileis. Jeigu pavyks, paimsime dar kitus sektorius, ar švietimiečius, ar Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Tai čia tas mainymasis nemanau, kad išspręstų problemas. Manau, kad reikia susitarti, kaip ta ministerija galėtų atrasti vadovą, tinkamą visuomenei, kultūros bendruomenei, kuris nealergizuotų, nelemtų papildomų kažkokių destrukcinių, masinių mitingų, visuomenės skaldymo. Tai čia yra turbūt pagrindinis uždavinys. Na, ir antrinis uždavinys – vis tik nuėmus tas emocijas, gal jas šiek tiek atšaldys ruduo, bet norėtųsi tikrai kalbėti apie darbus. Dabar pasižiūrėkime tą visą lauką, apie ką mes šnekame, – ne apie biudžetą, ne apie sprendimus, o kultūrą, situaciją, koaliciją, „Nemuno aušrą“.
– Pone Sinkevičiau, paminėjote, kad reikia to ministro, lyderio, kuris nuimtų įtampą. Tai ar galiausiai pasiūlė „Nemuno aušra“ tą pavardę, ar pasakė? Nes šiandien jūsų kolegė Rasa Budbergytė pradėjo abejoti, sako, išvis nežinoma, ar jis [Remigijus Žemaitaitis] turi tą pavardę, nes jis buvo sakęs, kad pasakė premjerei, premjerė sakė tokios pavardės neišgirdusi.
M. Sinkevičius: Aš žinau tik tiek, kad yra ketinimų kitą savaitę pasiūlyti, bent taip R. Žemaitaitis teigia, kad jis pasiūlys premjerei susitikti kitą savaitę su kandidatu, mes to kandidato ar kandidatės vardo, pavardės nežinome. Tai yra mistinis asmuo, gal jis laikomas po 9 užraktais, kad apie jį kaip įmanoma mažiau informacijos būtų išviešinta. Bet tikiuosi, kad tai, kaip sakyti, rimtas žmogus ir rimtas siūlymas, o ne kažkoks trolinimas, nes to trolinimo užtenka.
– Kokios nuotaikos partijoje? Štai krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė jau šiandien pasakė tiesiai, kad pradeda jausti koalicijos su „Nemuno aušra“ kainą. Kokia ta kaina ir kiek daug tokių nuotaikų, tokių kitokių nuomonių?
M. Sinkevičius: Na, tai aš manau, kad ta kaina politikams yra prarastas pasitikėjimas. Mano žiniomis, kitą savaitę turbūt atsiras naujausi sociologiniai tyrimai, kurie šį tą parodys ir jie nebus malonūs mums, tai [yra] kritęs pasitikėjimas. Bet, žinote, reitingai gali kristi ir kilti, tačiau mes negalime atsidurti tokioje situacijoje, kai nusivylimas mumis kaip centrine koalicijos ašimi bus toks, kad mes jau nebegalėsime ir nebesugebėsime net ir gerų darbų lavina atpirkti tos neigiamos konotacijos, kad „socialdemokratai, ai, čia žinome, supratome...“ Čia galima pasėti mintį apie socialdemokratus ir arba priklijuoti tam tikrą įvairią etiketę, nes ir jos yra sėkmingai ir ne visai sėkmingai klijuojamos, kurios mes nenusikratysime. Tai yra didžiulė kaina, nes mano, partijos pirmininko, atsakomybė yra, kad šita partija, kuri kitais metais švęs 130 metų jubiliejų, ir po manęs dar gyvuotų. Aš nenoriu uždarinėti mūsų organizacijos.
– Ponia Girskiene, jeigu tas jūsų linkėjimas susitarti neišsipildytų, ar matytumėte savo darbą kitokios sudėties koalicijoje?
L. Girskienė: Na, iš tikrųjų tai yra mūsų didžiųjų koalicijos partnerių sprendimas nuspręsti, su kuo būti koalicijoje, sprendimas dėl galbūt mažumos Vyriausybės. Mažumos Vyriausybės mes nebijome, nes atėjome konstruktyviai dirbti. Dar reaguojant į gerbiamojo M. Sinkevičiaus pasisakymą, visgi už „Nemuno aušrą“ balsavo apie 200 tūkst. Lietuvos piliečių. Turime gerbti tą jų valią. Protestuojanti bendruomenė taip pat turi suprasti ir nereikalauti iš mūsų politikų dalykų, kurių mes negalime įgyvendinti. Visgi „Nemuno aušra“ buvo išrinkta demokratinių rinkimų metu, jie turėjo rinkimų programą, dabar deleguoja savo žmones tą rinkimų programą įgyvendinti. Reikalavimas patraukti „Nemuno aušrą“ nuo politinių pozicijų, nuo ministerijų man atrodo neįgyvendinamas. Būkime konstruktyvūs, sėskime, ieškokime kažkokių sąlyčio taškų, bandykime įsiklausyti vieni į kitus. Tikrai nekelkime dar papildomos krizės prie viso to, ką mes turime. Laukia labai atsakingas laikotarpis, valstybės biudžeto tvirtinimas, dabar vyksta intensyvios diskusijos. Aš kviečiu tiek kultūros bendruomenę, tiek kitas bendruomenes kalbėtis su valdančiąja dauguma, su ministre pirmininke, su savo išrinktais politikais ieškoti ir koncentruotis į dalykus, kurie pagerintų mūsų gyvenimą, kurtų gerovės valstybę, kaip sako prezidentas. Prezidento indėlis į visą šitą krizę, kuri dabar yra įvykusi, mano vertinimu, taip pat gana didelis.
– Dėkui jums.
