„Manau, kad ta Vyriausybė, kuri šiandien prisiekė, yra motyvuota tęsti ir dirbti su Vyriausybės programa“, – sako premjerė Inga Ruginienė. Apie suformuotą naują koaliciją ir ministerijų mainus ji pasakoja LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.
– Ponia Ruginiene, šiandien prisiekėte, prisiekė visa Vyriausybė, tačiau vienas ministras nuo pat priesaikos dienos sulaukė protestų. Kultūros darbuotojai protestavo prie prezidentūros ir kituose Lietuvos miestuose. Jie sako, kad šis žmogus netinkamas būti ministru, bet ir jūs, ir prezidentas neįsiklausė į susirūpinimą. Vis tik kodėl?
– Tai tikrai skauda širdį dėl to, kad pradėjom nuo tokios natos. Vakar aš su kultūrininkais buvau susitikusi – turėjom labai atvirą pokalbį, gana ilgą, apie daug ką šnekėjom ir aš sąmoningai norėjau išgirsti iš jų lūkesčius – ne skaityti laiškus ar peticiją, bet susitikti akis į akį ir pasišnekėti.
– Ir ką išgirdot?
– Na, išgirdau vienintelį reikalavimą, kad koalicijos su „Nemuno aušra“ neturi būti. Bet pabandžiau irgi pasiūlyti tam tikrų net ne kompromisų, bet, mano požiūriu, labai svarbių sąlygų. Iš mano pusės buvo kalbėta ir apie darbo užmokestį, apie darbo sąlygas, apie kitus dalykus, tą pačią pagarbą kultūros sričiai ir darbuotojams, nes tikrai žinau, su kokiom problemom jie susiduria. Buvau išklausyta, bet reikalavimas nepasikeitė. Buvo aiškiai išdėstyta, kad jie ateina su vieninteliu reikalavimu – koalicijos su „Nemuno aušra“ negali būti.
– Atsiprašau, kad pertraukiu, bet ar, jūsų požiūriu, tokio kandidato pasiūlymas į kultūros ministro postą, tokio, kuris neturi nieko bendro su kultūros politika ir kultūros vadyba, prieš tai užsiėmė makaronų prekyba ir gamyba, tiesiog tikrai daugiau nieko neturi bendro, liudija pagarbą kultūros sričiai, ko prašė kultūros darbuotojai?
– Ne, mes prieš tai turėjom irgi dar konservatorių Vyriausybėje kultūros ministrą, kuris irgi nieko bendro su kultūra neturėjo. Tai tokių istorijų, patirčių tikrai buvo, bet protestų nebuvo dėl to. Na, dabar suprantu, kad visus jautrina pačios „Nemuno aušros“ buvimas koalicijoj.
Tai tą jau mes galėjome nujausti, kai pasirašėm koalicinę sutartį – tai tas pats naratyvas yra tiek vakar, tiek šiandien. Suprantu, bet ir iš kitos pusės lygiai taip pat suprantu, kad įvyko demokratinis procesas – Seimo rinkimai. Taip jau susiklostė, kad tam tikros partijos laimėjo tuos rinkimus ir pasiskirstė savo balsais Seime.
– Tai visos partijos, kurios parlamentinės, kažką laimėjo.
– Taip, tai vienareikšmiškai. Koalicijos dėlionės buvo ganėtinai ribotos ir mes, kai dėliojam koaliciją, mūsų pagrindinis tikslas buvo susiderėti ir susitarti dėl programinių nuostatų su tais, su kuo pakankamai lengviausiai ir susitarėm, sudarėm koaliciją. Tai koalicija yra tokia, kokia yra, ir jos palaikymas irgi yra nemažas ir tą irgi reikia pripažinti.
– Na, ne kultūros darbuotojų gretose.
– Taip, girdžiu tą lūkestį. Ir dėl to ir vakar buvo mano aiškus bei tvirtas pažadas, kad reikalausiu, kad ministras turėtų kuo daugiau susitikimų ir pokalbių su kultūros bendruomene. Jeigu reikės, ir aš galėsiu tą daryti. Nematau tam problemų ir reikalausiu, kad vis dėlto darbais mes įrodytume, kad atėjome su tokia Vyriausybės sudėtim stiprinti kultūros sektoriaus ir kad tos baimės, kurios dabar tvyro ore, kuo greičiau išsisklaidytų. Šiandien ženklas tas, kad galbūt mažai buvo bendrauta su bendruomene ir tą reikia daryti daugiau.
– Bet premjere, jūs kalbėjot, kad norėsite daugiau susitikimų, galbūt pagelbėsite kultūros ministrui, tačiau net ir šiandien Seime klausiamas apie savo pirmuosius darbus ministras pasakė „komandą suformuosiu“ ir pabėgo toliau nuo žurnalistų klausimų. Tai vis tiek atrodo, jeigu jūs norite kalbėti su juo apie pirmuosius darbus, gal jis nuo jūsų nepabėga, bet neatrodo, kad jis juos žino.
– Man atrodo, kad tai yra klaidingas įspūdis. Jūs supraskite vieną dalyką, kad per pastarąsias paras ministrui iš tikrųjų teko gana sudėtingas laikotarpis. Pati praėjau tokį laikotarpį, dar net ilgesnį laiką – kelias savaites, tikrai galiu įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus.
– O kuo jis sudėtingas, atsiprašau? Ateini, prisistatai prezidentui, prezidento patarėjams ir dar ateini į spaudos konferenciją, kurioje tavęs paklausia paprasčiausių dalykų, ką tu darysi?
– Todėl, kad tas viešumas, kuris net ir su asmeniniais dalykais, tai kartais būna žmonėm netikėtas. Matyt, prie naujos realybės reikia priprasti. Bet aš pati su kultūros ministru buvau susitikusi, mes kalbėjome apie daugybę temų ir tuos sąlyčio taškus tikrai radome. Tikrai čia ateinu ne tam, kad ginčiausi ir sakyčiau, kad tai yra idealus ir nuostabus žmogus.
Visą laiką duodu žmonėms šansą parodyti, kad taip yra, bet lygiai taip pat sakiau, ir čia netaikoma vien tik kultūros ministrui, o visiems ministrams taikoma, jeigu matysiu, kad žmogui tikrai yra nepakeliama našta šitoje pozicijoje, jeigu žmogus staiga dirba ne pagal sąžinę, bet pagal kitus kriterijus, tai tikrai nematau problemos teikti prezidentui raštą dėl vieno ar kito ministro atstatydinimo. Tikiuosi, kad to žingsnio nereikės imtis, bet aš manau, kad ta Vyriausybė, kuri šiandien prisiekė, yra motyvuota tęsti ir dirbti su Vyriausybės programa. Tiesiog leiskime tai daryti.
– Jūs esate dar sakiusi, kad savo komandoje norite matyti protingesnius už save. Tai klausimas, ar šitas žmogus, tapęs ministru, yra laikomas jūsų protingesniu už jus? Nes ministrai yra irgi jūsų komanda.
– Tai pirmiausia kalbėdama apie tai kalbėjau apie savo artimiausią komandą – patarėjų komandą, nes tai yra labai svarbu, tai bus artimiausi žmonės.
– Tai ne ministrus? Ministrai gali būti kvailesni?
– Nei kvailesni, nei nekvailesni. Ministrai turi ateiti su noru ir su pasiryžimu dirbti. Ir aš, kaip vadovas, to reikalausiu. Aš nevertinu kvailesnis nekvailesnis, bet yra užduotys sudėliotos ir tas užduotis ministrai turės padaryti. Ir jeigu kas nesusitvarkys su tom užduotim, tuomet atitinkamai ir aš reaguosiu. Tai čia nėra grožio konkursas pagal tai myliu nemyliu ir patinka nepatinka. Yra darbas ir tą darbą reikės atlikti.
– Kai buvo įstrigusi visa ministrų kabineto dėlionė ir ėjote koalicijos partneriai visi pas prezidentą, ten buvo diskusijos dėl apsikeitimo, tikriausiai, ministerijomis ir panašiai, nes po to iš išėjo ši informacija. Ar tiesa, bent jau šaltiniai jūsų partijoje teigia, kad jūs kaip ir svarstėte atiduoti Sveikatos apsaugos ministeriją „Nemuno aušrai“, kuri būtų galėjusi siūlyti poną Raimondą Šukį, kurio kompetencija niekas neabejoja, bet būtent jūs užsispyrėte ir labai nenorėjote atiduoti būtent Sveikatos ministerijos ir dėl to teko Kultūros ministeriją atiduoti. Tada jau ir tas kandidatas pasirodė.
– Klaidingi jūsų šaltiniai.
– Tikrai ne.
– Tikrai taip, nes aš dalyvavau šiame procese ir tikrai žinau, kaip vyko ir tai nebuvo vien tik Sveikatos ministerija. Ant stalo gulėjo ir Vidaus reikalų ministerija, Susisiekimo. Iš tikrųjų pirmas turbūt noras iš „aušriečių“ buvo Susisiekimo ministerija, net ne Sveikatos. Bet aš pati esu kalbėjusiu su ponu Šukiu ir jis prisipažino, kad jo pozicija jį tenkina ir jis neketina eiti į jokią ministeriją. Tai dabar diskutuoti apie tai tikrai neverta.
– Tiesiog nebūtų buvę tokių problemų.
– Aš suprantu. Prieš darant bet kokius mainus, šie pokalbiai buvo pravesti. Tai nėra prasmės daryti mainų, jeigu žmogus neateis į tą poziciją, dėl kurios tu darai mainus. Tai būtų labai kvaila. Tai tas ir įvyko. Buvo valdyboje diskusija ir iš tikrųjų figūravo kelios ministerijos. Dauguma nusprendė, kad galėtų būti kultūra ir tikrai matėme, kad „Nemuno aušra“ galėtų pasiūlyti žmogų.
Nėra prasmės daryti mainų, jeigu vėl būtumėme su ta pačia problema, kai nėra ką pasiūlyti arba tas žmogus galbūt būtų netinkamas. Mano buvo pagrindinis tikslas ir užduotis kuo greičiau stabilizuoti padėtį ir užbaigti Vyriausybės formavimo procesą, nes mano kitas darbas, artimiausias darbas jau rytoj, su finansų ministru jau susitarėm, kad sėdam prie biudžeto.
Mes jau dalį darbo esame nudirbę, bet turime uždėti paskutinius taškus, nes vėliausiai spalio 17 dieną biudžetas turi nukeliauti į Seimą. Tai nematyti, kad svarbiausius darbus mes turime nudirbti čia ir dabar, tai iš tikrųjų būtų labai keista. Ir tam, kad mes pradėtume dirbti, tai kritiškai reikėjo to paskutinio žingsnio suformuoti Vyriausybę ir užbaigti politines batalijas. Mes pernelyg įsisukom į tai, kad kiekvienas pradėjo rodyti savo valdžią, kiekvienas norėjo pasirodyti šiame procese. Man tai yra nepriimtina.
– Ar aš teisingai suprantu, kai buvo tempiama guma formuojant Vyriausybę ir čia ponas Žemaitaitis įdėjo savo indėlį, Jūs ir prezidentas buvote įsprausti į kampą su terminais, tai jau iš principo būtumėte patvirtinę, kad ir bet ką?
– Ne, ir taip ir ne. Terminai tikrai buvo, bet buvo ir kitų išeičių. Tokių yra ir pagal Konstituciją, bet ne tai buvo variklis Vyriausybės formavime. Variklis buvo kuo greičiau užbaigti procesą, kuris buvo tikrai, na, ne pats gražiausias, ir pradėti dirbti.
– Labai jums dėkoju, premjere.
