Prieštaringasis Vincas Krėvė: kaip politinės ambicijos jautrų kūrėją atvedė sovietų glėbin

Vincas Krėvė-Mickevičius – iškiliausias rašytojas ar kolaborantas, o gal tinkami abu apibūdinimai? Kodėl savo kūriniuose Lietuvą taip aukštinęs kūrėjas istorinėje kryžkelėje tapo marionetinės Liaudies vyriausybės nariu? „Svarbiausi dokumentai, naikinantys Lietuvos nepriklausomybę, yra pasirašyti ir V. Krėvės. Visi kaltiname Justą Paleckį, tačiau šalia buvo jo pavaduotojas V. Krėvė. Tai yra nepateisinami dalykai“, – teigė istorikas Mindaugas Tamošaitis.

LRT.lt kalbintas istorikas M. Tamošaitis ir muziejininkė Miglė Baltrukevičienė atkreipia dėmesį į sudėtingą nesėkmingai politikon bandžiusio pasukti rašytojo asmenybę. Ambicingas, o kartais ir kerštingas, tačiau tuo pat metu jautrus – toks buvo V. Krėvė. Kontrastų žmogus, kuriame vienu metu kovėsi dvi skirtingos asmenybės pusės.

V. Krėvės veiklą nuo 1940 metų istorikas vadina kolaboracija ir pabrėžia, kad vėliau Vakaruose saugiai įsikūręs rašytojas savo kaltės neįžvelgė, o priešingai – ieškojo pasiteisinimų ir kūrė sau naudingus mitus. LRT.lt kalbinta M. Baltrukevičienė sako, kad vien faktas, jog V. Krėvės nebuvo tarp Stalino saulę vežusių intelektualų, iliustruoja jo politinę poziciją. M. Tamošaitis teigia, kad į Maskvą rašytojas nevažiavo dėl paprastesnės priežasties – jis buvo Liaudies vyriausybės, o ne Liaudies seimo, kurio delegacija ir parvežė Stalino saulę, narys.

M. Tamošaitis taip pat sako, kad nors V. Krėvės veiksmus sovietų okupacijos akivaizdoje kartais bandoma pateisinti, jo vaidmuo – ne menkesnis už be didesnių ginčų kolaborantu vadinamo Justo Paleckio. V. Krėvė, padedamas vertėjo, liudijo ir komunistų agresijai tirti JAV įkurtame Kersteno komitete. Istorikas LRT.lt pasakojo, kad išklausę jo liudijimus lietuviai diplomatai net sugalvojo posakį „Liudija kaip Krėvė“, kuris reiškė, kad žmogus meluoja.

Vincas Krėvė – tarp gėrio ir blogio

LRT.lt istorikas Mindaugas Tamošaitis pabrėžė, kad kalbant apie Vincą Krėvę-Mickevičių pirmiausia reikėtų atskirti skirtingus jo gyvenimo laikotarpius. Vienaip galėtume vertinti jo veiklą gyvenant Baku ar tarpukariu grįžus į Lietuvą, o dar kitaip – sovietų okupacijos metu. 1882 metais Subartonyse gimęs rašytojas kelerius metus studijavo kunigų seminarijoje, tačiau, tėvų nusivylimui, kunigu netapo. Vėliau mokėsi Kyjivo universitete, o 1909 metais persikėlė gyventi į Baku, Azerbaidžaną, kur praleido daugiau kaip dešimtmetį.

„Natūralu, kad gyvendamas užsienyje Lietuvą jis idealizavo. V. Krėvė buvo romantikas, savo kūriniuose liaupsinęs Lietuvą, jos istoriją. 1920 metais grįžęs jis susidūrė su visai kitokia realybe ir nusivylė. Atsirado intrigų, konkurencija. Iš pradžių aukštinęs praeitį jis sugrįžo į dabartį, kuri jam atrodė prastai. Maždaug 1935 metais ar vėliau jau galima matyti, kad V. Krėvė kuria noveles, kuriose kritikuoja esamą padėtį, deda ją iš šuns dienas, pasijuokia iš Antano Smetonos ir kitų“, – sako istorikas.

Bandant suprasti V. Krėvės politinius sprendimus, verta žvilgtelėti į sudėtingą politikon pasukusio rašytojo asmenybę. Istorikas M. Tamošaitis vaizdingą portretą pateikia knygoje „Lietuvių Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija. Rašytojo tragedija politikoje“. Galima pastebėti, kad sudėtingą, temperamentingą charakterį ir ambicijas V. Krėvė paveldėjo iš savo tėvo, o jautrioji jo pusė – švelniosios motinos įspaudas.

„Lyg būtų tarp gėrio ir blogio. Vieną kartą viena pusė laimi, kitą – kita. Jis galėjo ir pinigų paaukoti, bet ir būti kerštingas. Iš tėvo paveldėjo garbės siekimą, iš mamos – gailestingumą. Žodžiu, labai prieštaringa asmenybė. Apie save jis buvo labai geros nuomonės, labai save vertino ir turėjo politinių ambicijų, norą vadovauti, išsiskirti, būti pirmas. Prie to galėjo prisidėti ir kompleksas dėl mažo ūgio“, – kalbėjo M. Tamošaitis.

Minėtoje knygoje istorikas pasidalija iškalbinga V. Krėvės meilės istorija. Dėl mažo ūgio rašytojas merginų numylėtiniu netapo. Gyvendamas Baku jis įsimylėjo jaunesnę žydų kilmės merginą Rebeką Karak. Ko tik nedarė V. Krėvė, siekdamas užkariauti jos širdį. Pasakojama, kad kaukazietišku papročiu net grasino jai ginklu ar pats nusišauti, kad tik ji sutiktų tekėti.

Audringu charakteriu V. Krėvė sužibėjo ir politikoje. Istoriko teigimu, santykis su A. Smetona, iš pradžių laikytu draugu, o vėliau bene didžiausiu priešu, – geriausias pavyzdys.

M. Tamošaitis LRT.lt pasakojo, kad gyvendamas Baku V. Krėvė priklausė eserų partijai, o grįžęs į Lietuvą prisijungė prie dešiniųjų – tapo Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininku, tačiau susipyko su A. Smetona bei jo aplinka, todėl pašalintas iš partijos tapo bene didžiausiu valdžios kritiku. Istoriko teigimu, nesutarimus lėmė politinės ambicijos.

„Įvedus autoritarinį valdymą, V. Krėvė tapo kritiku ir darė viską, kad tik pakenktų valdžiai, A. Smetonai. Neapykanta privedė prie blogų dalykų“, – kalbėjo M. Tamošaitis.

Istorikas mano, kad autoritarinis A. Smetonos režimas paskatino ne vieną ano meto inteligentą draugų ieškoti tarp būsimų okupantų. „Galbūt ir Justas Paleckis nebūtų iškilęs, taip pat ir V. Krėvė bei daugelis kitų, jeigu ne Smetonos diktatūra. Žmonės negalėjo aktyviai reikštis, todėl tapo opozicija, pradėjo ieškoti kitokių kanalų, o tai suartino su komunistais, sovietų pasiuntinybe“, – kalbėjo jis.

Pasak istoriko, V. Krėvė buvo kairiųjų pažiūrų, neigiamai vertino tuos, kuriems rūpėjo turtą kaupti. Jis pats nors uždirbo gerai, tačiau gyveno kukliai, pinigus noriai aukodavo, o būstą – nuomojosi, pasakojo pašnekovas. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad kairuoliškos idėjos anuomet buvo populiarios, Sovietų Sąjunga nelaikyta priešu, o vadinta draugiška šalimi. Dalis tikėjosi, kad sovietai padėtų apsiginti nuo Vokietijoje kilusios nacizmo bangos.

Patikėjo Stalino pažadais

„1929 metais buvo įkurta Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti, V. Krėvė tapo jos pirmininku, lankydavosi sovietų pasiuntinybėje. Sovietų pareigūnai aiškiai matė nuotaikas ir jas išnaudojo. Man pavyko nustatyti, kad tie žmonės, kurie iškilo 1940 metais, artimai bendravo jau anksčiau. Dabar sakoma, koks niekšas buvo J. Paleckis, o V. Krėvė – visai kitoks, tačiau jie artimai bendraudavo ir vienas kitą puikiai pažinojo“, – pabrėžė istorikas M. Tamošaitis.

Problema ta, tęsė pašnekovas, kad V. Krėvė patikėjo ir susižavėjo Stalino žadamomis reformomis. Tuo metu jau vykdytos represijos buvo slepiamos, o žymusis rašytojas, lankydamasis Sovietų Sąjungoje, žavėjosi aukšta šalies kultūra. Viso paveikslo ir tikrosios pokyčių kainos jis nežinojo, nes ir Lietuvos spaudoje informacijos trūko.

„Dėl propagandos žmogus nelabai galėjo susidaryti tikrą įspūdį, o Lietuvos oficialūs santykiai su Sovietų Sąjunga tuo metu buvo geri. Didžiausiu priešu laikyta Vilniaus kraštą atėmusi Lenkija, taip pat nacistinė Vokietija“, – kalbėjo jis.

M. Tamošaitis atkreipė dėmesį, kad net ir Sovietų Sąjungai 1939-aisiais grąžinus Vilnių ir į Lietuvą įvedus karius, kurį laiką gyvenimas tekėjo įprasta vaga, neramumai prasidėjo tik 1940 metų vasarą.

Istorikas: kalbos apie atsistatydinimą – mitas

LRT.lt kalbintas istorikas M. Tamošaitis sako, kad V. Krėvės veikla nuo 1940 metų – kolaboracija. 1940 metų birželį marionetinėje Liaudies vyriausybėje V. Krėvė užėmė ministro pirmininko Justo Paleckio pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro kėdes.

Visi kaltiname J. Paleckį, tačiau šalia buvo jo pavaduotojas V. Krėvė. Tai yra nepateisinami dalykai.

M. Tamošaitis

„Skaitant jo paties prisiminimus gali atrodyti, kad jis viską darė norėdamas gelbėti šalį, bet pažiūrėjus į darbus matome prieštaringą veiklą. Deklaruojami vieni dalykai, o realybė – kitokia. Svarbiausi dokumentai, naikinantys Lietuvos nepriklausomybę, yra pasirašyti ir V. Krėvės parašai. Visi kaltiname J. Paleckį, tačiau šalia buvo jo pavaduotojas V. Krėvė. Tai yra nepateisinami dalykai“, – LRT.lt pasakojo istorikas.

Pasak pašnekovo, pats V. Krėvė vėliau, gyvendamas išeivijoje, paskleidė mitą, neva 1940 metų liepą grįžęs iš Maskvos bandė atsistatydinti, tačiau prašymas atmestas, o jis pats išleistas atostogauti. M. Tamošaičio teigimu, tai netiesa, nes politiku tapęs rašytojas toliau dalyvavo posėdžiuose ir su J. Paleckiu pasirašė Lietuvos stojimo į SSRS deklaraciją.

Kodėl V. Krėvės vardas nemirgėjo tarp intelektualų, kurie 1940 metų vasarą vyko į Maskvą Stalino saulės parvežti? Atsakymas paprastas, paaiškino istorikas: V. Krėvė, priešingai negu kiti prieštaringai vertinami veikėjai, nebuvo Liaudies seimo narys.

Ieškoti draugų tarp okupantų skatino neapykanta Smetonai ir valdžios siekis

M. Tamošaitis svarstė, kad V. Krėvę į Liaudies vyriausybę atvedė valdžios siekis ir neapykanta A. Smetonos valdžiai – savybės, kurias sovietai sėkmingai išnaudojo. Okupacijos pradžioje norėta nuraminti visuomenę, o gerai žinomi intelektualai tam puikiai tiko.

„Mano supratimu, kadangi karas jau buvo prasidėjęs, jis galvojo, kad Sovietų Sąjunga gali išgelbėti nuo nacių. Lietuvą jis įsivaizdavo kaip iš dalies nepriklausomą satelitinę valstybę. Jis tikėjo Sovietų Sąjunga. Dar 1939 metais su J. Paleckiu lankydamiesi sovietų pasiuntinybėje Nikolajaus Pozdniakovo [SSRS įgaliotasis pasiuntinys Lietuvoje] klausė, ar eis sovietai į Lietuvą, ar neis. Pozdniakovas pažiūrėjo ir pasakė negalintis atsakyti, nors tuo metu jau buvo pasiruošta okupacijai“, – kalbėjo M. Tamošaitis.

Liaudies vyriausybei darbą baigus, V. Krėvė iš didžiosios politikos atsitraukė, dirbo kultūros srityje, 1941 tapo LTSR mokslų akademijos prezidentu. Iš politikos, pasakojo istorikas, jis visiškai nepasitraukė, tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu, tačiau jo vaidmuo šiuo laikotarpiu nebuvo reikšmingas. M. Tamošaitis svarstė, kad šiuo laikotarpiu blaškęsis V. Krėvė režimui nebebuvo naudingas, be to, jam numatytą darbą jau buvo atlikęs, tad tapo nereikalingas.

Istorikas LRT.lt pasakojo, kad sovietų represijos palietė ir paties rašytojo šeimą.

„1941 metų birželį prasidėjus trėmimams, jis, tuo metu deputatas, nuėjo į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, kur buvo tremiama jo sesuo su vyru. V. Krėvė nieko negalėjo padaryti. Ten buvęs saugumietis liepė jam pasitraukti, kad ir paties neišvežtų. Jis rodo deputato pažymėjimą, kuris nieko nereiškė. Tai tikriausiai padėjo suprasti, kad niekas su tavimi nesiskaito, kad esi marionetė ir reikia kažką daryti“, – sakė pašnekovas.

„Liudija kaip Krėvė“: savo kaltės niekad nepripažino

Antrojo pasaulinio karo metais V. Krėvė liko Lietuvoje, gestapo pareigūnai jį buvo suėmę, dėl vaidmens sovietų okupacijos laiku rašytojas turėjo rimtų problemų. 1942 metų rugpjūčio 30 dieną Kauno radiofone jis ir buvę Liaudies seimo nariai paskelbė žymųjį atsišaukimą, kuriame sovietų valdžią išdėjo į šuns dienas. M. Tamošaitis abejoja, kad šis rašytojo žingsnis buvo nuoširdus, veikiau nulemtas sudėtingų politinių aplinkybių ir noro apsisaugoti.

1944 metais V. Krėvė vis tik nusprendė su šeima pasitraukti į Vakarus. Tai, svarstė LRT.lt pašnekovas, galėjo lemti baimė, kad sugrįžęs sovietų režimas sieks atkeršyti jo išsižadėjusiam rašytojui. Kurį laiką praleidęs Austrijoje, 1947 metais V. Krėvė išvyko į JAV, kur iki pat savo mirties, 1954-ųjų, ir gyveno, nors dėmesio dėl savo vaidmens okupacijos dienomis neišvengė.

Melavo ne tiek apie įvykius, o apie savo veiklą. Jis bandė savo veiksmus pateisinti.

M. Tamošaitis

„Ypač Povilas Žadeikis, tuometinis Lietuvos pasiuntinys JAV, labai skatins V. Krėvę rašyti atsiminimus. Jis tai norės, tai nenorės rašyti, o atsiminimai bus priimti labai kontroversiškai. V. Krėvė vienaip kalbėjo, kitaip rašė, o svarbiausia – sovietų agresijos niekur nepasmerkė“, – sakė istorikas.

V. Krėvė, padedamas vertėjo, liudijo ir komunistų agresijai tirti įkurtame Kersteno komitete. Istorikas LRT.lt pasakojo, kad išklausę jo liudijimus lietuviai diplomatai net sugalvojo posakį „Liudija kaip Krėvė“, kuris reiškė, kad žmogus meluoja.

„[Melavo] ne tiek apie įvykius, o apie savo veiklą. Jis bandė savo veiksmus pateisinti. V. Krėvei mirus, diplomatai net nenorėjo eiti į laidotuves, tačiau tuo metu Lietuvoje apie tai nebuvo žinoma, paaiškėjo tik maždaug po 60 metų“, – kalbėjo jis.

M. Tamošaitis LRT.lt pasakojo, kad V. Krėvė niekad taip ir nepripažino klydęs, o ieškojo būdų pasiteisinti.

„Kūryba ir kūrėjas negali būti išskiriami“

Vilniuje veikiančio Profesorių namo muziejininkė Miglė Baltrukevičienė pabrėžia, kad bandyti atskirti dvi V. Krėvės puses – politinę ir literatūrinę veiklą, – nereikėtų, tačiau net jeigu būtų laikomasi nuomonės, kad jis buvo kolaborantas, tai nesumenkina literatūroje įspausto pėdsako.

„Kaip yra sakiusi literatūros profesorė Viktorija Daujotytė, jokiais atvejais kūryba ir kūrėjas negali būti išskiriami. Mes negalime tyrinėti Vinco Mickevičiaus nesuvokdami, kad tai yra Krėvė, kad tai yra didis menininkas, tačiau kūrėjas nenustoja dalyvauti jokiose asmeninio gyvenimo peripetijose“, – kalbėjo ji.

Pašnekovės teigimu, muziejus siekia visuomenei pristatyti ne kurią nors vieną sudėtingos istorinės asmenybės pusę, o išsamų vaizdą.

„Mes kalbame apie V. Krėvę, apie visą jo gyvenimą, tiek vaikystę, tiek kūrybą neišskiriant politinės veiklos. Mūsų uždavinys yra ne tiek vertinti, nes nesame istorijos mokslininkai, o pristatyti jį objektyviai“, – teigė ji.

Kalbėdama apie V. Krėvės literatūrinius nuopelnus M. Baltrukevičienė pabrėžė, kad tai autorius, patenkantis į Lietuvių literatūros aukso fondą, jo kūriniai įtraukti į literatūros pamokų programą.

„V. Krėvė savo raštais sukūrė romantinę Lietuvos legendą. Rinkinį „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ kūrė kaip herojinį epą, vaizduodamas priešistorinius laikus ir pasitelkdamas folklorinę stilistiką. Jis buvo labai plataus spektro rašytojas, kaip dramaturgas įėjo ne tik į literatūros, bet ir į teatro istoriją. Jo drama „Skirgaila“ teatro scenoje pastatyta net keletą kartų“, – pasakojo ji.

Pasak muziejininkės, kaimiška proza – dar viena svarbi V. Krėvės kūrybos dalis.

„Apsakymų rinkinyje „Šiaudinėj pastogėj“ ar apysakoje „Raganius“ vaizduojami civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Gyvendamas Baku V. Krėvė labai susidomėjo rytietiška tematika, o šia tema parašyti kūriniai, pavyzdžiui, „Pratjekabuda“ ar „Rytų pasakos“, įėjo ne tik į lietuvių, bet ir azerbaidžaniečių literatūros istoriją. V. Krėvę galima matyti kaip tokį gyvą tiltą kultūrinei komunikacijai. Aišku, labai daug širdies įdėjo visą gyvenimą rašydamas biblinę apysaką „Dangaus ir žemės sūnūs“. Tai, kad knygynuose vis pasirodo perleisti V. Krėvės kūriniai, rodo, kad jo kūryba vis dar svarbi, aktuali ir skaitoma“, – LRT.lt sakė muziejininkė.

Kontrastų žmogus: vieniems patriotas, kitiems – išdavikas

M. Baltrukevičienė taip pat atkreipia dėmesį į sudėtingą V. Krėvės asmenybę: „Jis buvo kontrastų žmogus, turėjo tokio dzūkiško, iš motinos paveldėto jautrumo kitiems žmonėms. Profesorių name gyvenę jo kolegos ir studentai prisimena, kad jiedu su žmona mėgo bendrauti ir visuomet džiaugdavosi sulaukę svečių. Bendraudavo jie nuoširdžiai ir šiltai. Tačiau taip pat svarbu pabrėžti, kad, pavyzdžiui, jo kolega Vincas Mykolaitis-Putinas ar geriausias draugas Balys Sruoga ne kartą sakė, kad V. Krėvė pasižymi išskirtiniu, netgi vaikišku naivumu.“

Pašnekovės teigimu, iš tėvo Juozo V. Krėvė paveldėjo ambicingumą, mėgo pirmauti.

„Profesorius B. Sruoga prisiminė, kad pralaimėjęs šachmatų partiją Krėvė visą naktį negalėdavo užmigti, nes analizuodavo ėjimus, svarstydavo, ką turėjo daryti kitaip“, – kalbėjo ji.

Pasak jos, aiškaus sutarimo, ar V. Krėvę reikėtų laikyti kolaborantu, iki šiol nėra. Kontrastingos asmenybės ir vertinimai skirtingi, vieniems jis yra Lietuvos patriotas, o kitiems – išdavikas. Diskusijos prasidėjo dar rašytojui gyvam esant.

M. Baltrukevičienė sakė, kad 1939-aisiais Sovietų Sąjunga daliai atrodė kaip atsvara nacistinei Vokietijai ir nebuvo laikoma priešiška šalimi, o ir Vilniaus kraštą grąžino Lietuvai.

Didžiausia kliūtis V. Krėvės politiniame gyvenime buvo ne tai, kad jis turėjo siekių, o tai, kad ambicijos buvo per didelės.

M. Baltrukevičienė

„Sovietų Sąjunga skelbėsi esanti labai taiki valstybė, puikiai veikė propagandos aparatas, teroras buvo nutylimas, žaidžiamas toks dvigubas žaidimas. Intelektualai tapo viliojimo politikos taikiniu, siekta įtraukti inteligentiją į krašto sovietizacijos procesą taip, kad jie nesijaustų tame dalyvaujantys ir to nesuprastų. Praregėjimas įvyko tiktai po pirmųjų trėmimų. Yra žinoma, kad V. Krėvė vyko į Rusiją pas Molotovą ir kalbėjo apie situaciją, tačiau jis net pašiepė Krėvę sakydamas, kad Lietuvoje – jau Stalino saulė ir jokios Lietuvos nebėra. Grįžęs iš Rusijos jis pradėjo atsiskyrimo nuo Liaudies vyriausybės procesą“, – teigė M. Baltrukevičienė.

Tai, kad V. Krėvė nebuvo įtrauktas į marionetinio Liaudies seimo delegaciją, iš Maskvos vežusią Stalino saulę, rodo jo politinę poziciją, svarstė muziejininkė.

„Norint tinkamai įvertinti V. Krėvės asmenybę, reikia įvertinti visą jo politinę veiklą nuo gyvenimo Baku. 1952 metais laiške Mykolui Biržiškai jis teigė: „Ypač bijau politikų. Pabuvojau vieną kartą politiku ir taip apsišutinau, kad dabar tos politikos bijau kaip velnias kryžiaus“, – dalijosi pašnekovė.

Ji pritaria istorikams, kurie teigia, kad didžiausia kliūtis V. Krėvės politiniame gyvenime buvo ne tai, kad jis turėjo siekių, o tai, kad ambicijos buvo per didelės. Anot jos, dalis istorikų mano, kad rašytojas nesiekė Lietuvai pakenkti, buvo patriotiškų pažiūrų.

„1952 metais V. Krėvė yra teigęs: „Kai pradėjau kurti, man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tik nesužlugo, nenusileido, bet ir sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa teikė pagalbą. O kita ranka Lietuva iškovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą, senovinę Lietuvą ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą. Visuomet mano tikslas buvo dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos“, – kalbėjo muziejininkė.

Tarp dviejų ugnių: nacių grėsmė ir sovietų kerštas

Pasak jos, V. Krėvė suprato, kad nei po nacių, nei po sovietų jungu ramiai nebegalės gyventi, todėl iš Lietuvos pasitraukė.

„Jis nebūtų galėjęs išlikti nei prie vienos, nei prie kitos valdžios. Sovietinė valdžia uždraudė Krėvės kūrinius, jo šeimos nariai patyrė represijas: sesuo Monika Mickevičiūtė-Kazlauskienė su vyru buvo ištremta į Sibirą, abu mirė Permės srityje. Kita sesuo Veronika taip pat buvo ištremta. Jai pavyko grįžti, tačiau Sibire žuvo jos vyras ir vaikai. Reikia suprasti ir tai, kad V. Krėvės žmona buvo judėjų kilmės, tam, kad galėtų susituokti katalikų bažnyčioje, 1913 m. priėmusi krikštą ir tapusi Marija Ona. Tai kėlė pavojų, V. Krėvė klastojo dokumentus, žmoną pajaunino, jos kilmę pakeitė į azerų. V. Krėvė atsidūrė tarp dviejų ugnių.

Pabrėžtina, kad jis pašalintas iš Mokslų akademijos ir jo kūryba buvo uždrausta 1946 m., taigi, po to, kai nacių okupacijos metais buvo viešai pasisakęs prieš Sovietų Sąjungą ir jau pasitraukęs iš Lietuvos. Tačiau kyla klausimas: kodėl Krėvė, artėjant nacių okupacijai, su J. Paleckiu, M. Gedvilu, A. Venclova, P. Cvirka ir kitais (su kuriais bendravo būdamas Liaudies vyriausybėje), nepasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą? Greičiausiai tai irgi jo pozicijos atspindys. Pasirinkimas nesirinkti nė vienos pusės“, – kalbėjo muziejininkė.

Gyvendamas JAV rašytojas iš politikos pasitraukė, dėstė slavistiką Pensilvanijos universitete, spaudai rengė savo kūrinius, mokėsi anglų kalbos.

„Gyvendamas Amerikoje jis parašė apysaką „Pagunda“, turinčią akivaizdžių sąsajų su politiniais memuarais. Joje V. Krėvė aprašė Sovietų Sąjungoje naudotus verbavimo būdus ir bandymus įtikinti. Jis visada sakydavo, kad jo vienintelis tikslas buvo kiek tik įmanoma išsaugoti Lietuvos suverenumą“, – pasakojo M. Baltrukevičienė.

Kalbėdama apie memuarus pašnekovė pabrėžė, kad istorikai abejoja, ar juos galima laikyti istoriškai patikima informacija. Vis dėlto, svarstė ji, jau vien tai, kad V. Krėvė juos užrašė, rodo, kad jis bandė paaiškinti savo veiksmus ir prie jų privedusias politines aplinkybes.