Europos Sąjungos institucijos kaip vieną iš vaikų saugumą internete užtikrinančių priemonių svarsto „pokalbių kontrolę“. Tai yra reglamentas dėl vaikų seksualinio išnaudojimo prevencijos internete, neformaliai vadinamas „Chat Control“. Šią iniciatyvą prieš trejus metus pateikė Europos Komisija, o jos esmė – įpareigoti visas skaitmeninės komunikacijos platformas tikrinti vartotojų privačias žinutes, nuotraukas ir duomenis, ieškant žinomo vaikus išnaudojančio turinio.
Tai galiotų ir užšifruotoms programoms, tokioms kaip „WhatsApp“ ar „Signal“. Balsavimas Europos Parlamente numatytas spalio mėnesį, nors vis dar kyla ginčų, ar dėl vaikų saugumo galima aukoti privatumą.
Ekspertė: tokios priemonės labiau rizikingos nei naudingos
Kibernetinio saugumo specialistė Agnė Turskienė teigia, kad „pokalbių kontrolės“ reglamento įvedimas nėra saugiausias būdas spręsti problemą. Anot jos, šifravimas ir kriptografija saugūs arba visiems, arba niekam – tarpinio varianto nėra, todėl masinio sekimo priemonių įvedimas gali būti netgi pavojingas.
„Jeigu mes įvedame tas vadinamąsias galines duris, tai atsiranda skylė ir labai didelis pažeidžiamumas, kuriuo gali pasinaudoti ne tik teisėsauga kilniais tikslais, bet ir kibernetiniai nusikaltėliai ar priešiškos valstybės. Tai nėra pirmi kartai, kai valstybės jau bandė įvesti tokius reikalavimus technologijų įmonėms daryti išimtis būtent šifravimui. Buvo ir JAV, Australijos, Indijos atvejų, bet, deja, nė vienas iš šių bandymų nebuvo sėkmingas, nes tada paaiškėdavo, kad tokios priemonės duoda daugiau rizikų nei naudos. (...) Technologiškai toks pokalbių skenavimas yra neįmanomas be privatumo pažeidimo“, – aiškina specialistė.
Pasak jos, skenavimas, siekiant užkardyti vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagą, nėra naujovė – šiuo metu jis pasitelkiamas nešifruotose programėlėse, socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, platformose „Instagram“ ar „Facebook“.
„Skenuojamas visas turinys ir jis naudojant dirbtinio intelekto (DI) algoritmus sulyginamas su vaikų seksualinio išnaudojimo baze. Jeigu randamas atitikmuo su ta duomenų baze, jis automatiškai perduodamas teisėsaugos institucijai tikrinti“, – pasakoja A. Turskienė.
Kita vertus, kaip pabrėžia kibernetinio saugumo specialistė, šifruotose pokalbių programėlėse, tokiose kaip „WhatsApp“ ar „Signal“, turinį gali matyti tik siuntėjas ir gavėjas be jokio išorinio tarpininko. Tokio šifravimo pažeisti kol kas neįmanoma, todėl teisėsauga negali matyti tų programėlių turinio ir sekti, kas vyksta vaikų privačiame gyvenime.
Anot A. Turskienės, neretai pasitaiko ir atvejų, kai nusikalstama veika yra supainiojama su asmeniniais susirašinėjimais.
„Dažnai būna netikėtų situacijų, kai, pavyzdžiui, mama siunčia savo apnuoginto vaiko nuotrauką tėčiui ir toks turinys automatiškai nuskenuojamas. Kadangi tai yra apnuoginto vaiko nuotrauka, randamas atitikmuo ir nežinome, kad tokios nuotraukos jau automatiškai nusiunčiamos teisėsaugai. Bet jeigu yra šifravimas, to padaryti tiesiog nepavyksta“, – akcentuoja kibernetinio saugumo specialistė.
Seimo narys: reglamentą galima patobulinti
Viešojoje erdvėje neretai diskutuojama, kad „pokalbių kontrolės“ idėja gali būti vertinama kritiškai ir dėl galimo Lietuvos Konstitucijos pažeidimo.
Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis sako, jog anksčiau, formuojant Lietuvos poziciją šiuo klausimu, reglamentas sulaukė palaikymo, tačiau kartu galima įžvelgti ir įvairių rizikos elementų.
„Pagrindinė problema, kurią aš matau, yra ta, kad dabartinio turinio jis veikiausiai net ir nepasiektų savo tikslų. (...) Kalbame apie privatumą, apie kovą su vaikų seksualiniu išnaudojimu. Yra ir ekonominis aspektas, kaip šitas reglamentas atsirado: iš esmės yra atskiros kompanijos, kurios teikia DI produktus, leidžiančius atpažinti vaizdus su vaikų prievarta, juos fiksuoja ir praneša. Didžiosios kompanijos naudoja šiuos produktus kaip tam tikrą buferį nuo teisinės atsakomybės, jei jų platformos yra naudojamos dalintis tokiais vaizdais“, – komentuoja Žmogaus teisių komiteto pirmininkas.
Jo teigimu, bandymas mažinti susirašinėjimo laisvę ir siekis įvesti masinio sekimo priemones kertasi su Lietuvos Konstitucija, todėl reglamentą reikėtų pakoreguoti taip, kad jis taikytųsi į didesnę riziką keliančias platformas – tamsųjį internetą, o ne asmeninius susirašinėjimus, kur vaikų seksualinio išnaudojimo rizika yra mažesnė.
„Intencija nėra tokia bloga ir aš nemanau, kad tai yra tiesioginis (...) prieštaravimas – tiek privatumui, tiek vaikų apsaugai. Tiesiog yra būdas ir metodas, kaip šitie dalykai yra įgyvendinami, ir manau, kad tikslinis teisės aktas, nukreiptas į rizikingas vietas, padėtų labiau, nes asmeninis susirašinėjimas tarp dviejų žmonių, kurie šiaip susirašinėja, nėra ta vieta, kur yra didžiausia rizika. Didžiausia rizika yra būtent tose tamsesnėse interneto vietose, kur žmonės atlieka šiuos nusikaltimus“, – sako L. Šedvydis.
„Vaikų prievartos vaizdais rečiau dalinamasi masinės komunikacijos platformose. Mes kalbame apie tamsųjį internetą ir panašias vietas. Ir to neteisingo atpažinimo procentai yra labai dideli. (...) Didžioji dalis [atvejų] buvo asmeninis susirašinėjimas, kuris neturėjo kriminalinio turinio“, – pabrėžia jis.
Pasak Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko, susiduriama ir su „tam tikro ES skaitmeninio suvereniteto trūkumu“.
„Nemaža dalis tyrimų dėl šitų vaizdų atsiduria ne mūsų jurisdikcijoje ir tų didžiųjų platformų, ar tai būtų „Facebook“, ar „Instagram“, namai visgi nėra Europa ir mes tampame priklausomi nuo to, kaip tyrimą atliks kur nors kitoje Atlanto pusėje. Man atrodo, čia irgi yra atskira problema, apie kurią būtina kalbėti“, – pažymi L. Šedvydis.
Problemą išspręsti galėtų amžiaus tikrinimas internete ir švietimas
Kalbėdama apie galimas priemones vaikų seksualinio išnaudojimo internete problemai spręsti, kibernetinio saugumo specialistė A. Turskienė išskiria visuotinį amžiaus tikrinimą. Pasak jos, greitu metu tikriausiai visi privalės įrodyti savo tapatybę ir amžių naršydami internete.
„Pagrindinė problema yra ta, jog iš socialinių tinklų vaikai pervedami į tas šifruotas programėles, kur ir vyksta nusikalstama veika. Jeigu tose programėlėse, kurios yra taip šifruojamos, reikėtų tvirtinti amžių arba tėvai reglamentais būtų daugiau įgalinami stebėti visą situaciją, manau, tai padėtų veiksmingai spręsti problemą“, – siūlo specialistė.
Anot kibernetinio saugumo ekspertės, norint išspręsti problemą, reikia pradėti ne nuo viršaus – reglamento ar masinio sekimo priemonių įvedimo, o nuo švietimo, skatinant vaikus saugiau elgtis internetinėje erdvėje.
„Jeigu vaikai žinotų, kad dėdė siūlo telefoną dovanų mainais į seksualinio pobūdžio nuotraukas, o tai vyksta gana dažnai, jeigu jie žinotų, jog tokių rizikų egzistuoja, žymiai atsargiau vertintų situaciją. Ir nepamirškime pačių tėvų vaidmens“, – pabrėžia A. Turskienė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, jog masinių sekimo priemonių įvedimas yra nedemokratiškas ir paneigia Europos Sąjungos vertybes.
„Netgi Rusija ir Kinija nedrįsta sau to leisti, nors jos jau draudžia virtualų privatų tinklą (VPN), blokuoja daugelį platformų. Netgi ten valdžia nėra nustačiusi reikalavimo, kad pasaulinės pokalbių programos masiškai skenuotų privačias žinutes. Tai šiuo atveju Europa tampa pirmaujanti ne technologijų, ne žmogaus laisvės, bet būtent skaitmeninės diktatūros srityje“, – sako ekspertė.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ įraše.
