„Kap yra grybų, tai visi moka grybauc, o kap nėra, tai cia jau menas“, – LRT.lt pasakojo Marcinkonyse su vyru Kęstučiu gyvenanti Angelė Liuolienė. Daugiau kaip 50 metų trunkančios santuokos receptas, sako moteris, paprastas – meilė. Pašnekovai atskleidė kelias dzūkiškas paslaptis, kurios galbūt pravers grybautojams, ir papasakojo, iš kur kilo šypseną atvykėliams keliantis Meškos Šiknos pavadinimas. Žvilgtelėjęs, kaip mikliai žemėtus voveraičių kotelius pjausto žmona, K. Liuolia nusijuokia, kad jie, tikri dzūkai, voveraičių nė nelaiko „ščyrais“ grybais.
„Nešiu gal parduoti, kad ir pigiai moka, kų cia gamysi. Cia mano vyrukas, mes dzviese gyvenam“, – tvarkydama lepeškų (taip dzūkai vadina voveraites) kibiriuką svečius pasitinka marcinkoniškė Angelė Liuolienė.
„Kap yra grybų, tai visi moka grybauc, o kap nėra, tai cia jau menas“, – pasakoja senjorė, o paklausta, ar žino geriausias grybavimo vietas, priduria: „Visų nežinosi. Žinokit, jau ir vietos paskeitį, aš užaugau pas dziedukus netoli Meškos Šiknos [šalia Marcinkonių esanti aukštapelkė – LRT.lt], jei žinot tokį raistėlį, tai tį aidavau su tetu. Buvo grybų lovos, o kap ištekėjau, atejom gyvenc šitan namukan. Jau važiuodavom grybauc in Lynežerį, in raistus.“
Žvilgtelėjęs, kaip mikliai žemėtus voveraičių kotelius pjausto žmona, Kęstutis Liuolia nusijuokia, kad jie, tikri dzūkai, voveraičių nė nelaiko „ščyrais“ grybais.
„Dzūkai grybais vadzina cik baravykų. Ankščiau kazlėkus visi šungrybiais vadzino“, – patvirtina Angelė, o Kęstutis prisimena smagią vaikystę smėlėtuose Marcinkonių apylinkių miškuose: „Mažas, gal 6 metų su tėvuku ėjau, buvo pylna kazlėkų. Aš tik grėbiu grėbiu, o jis prašo: „Neimk, čia ne grybai.“ Ir išmetė visus. Bet gardūs kazlėkai švieži, sriuba labai skani, ir marinuoti skanūs. <...> Daugiausia baravykus rinkdavom, in Čepkelių raistus važiuodavom. Būdavo, pakelia tėvukas, kol tamsu, suneša vežiman ir važiuojam dar miegodami. Kap nuvažiuodavom in raistus, ir vežimų parsivežam [grybų], dabar jau visai nėra, baravykų jau nelabai atsimenam.“
Visas mergas vežiodavo, vieną kartą ir mane pavežė, taip ir įsimylėjom.
A. Liuolienė
Pašnekovai sako, kad grybų ir uogų Dzūkijos miškuose bėgant metams tik mažėja, retėja ir juos renkančiųjų gretos: „Bet kad dar jau cyngi aic, grybauc jau nėra kam, bet ir tų grybų nėr.“
„Kokiais 2020 metais link Grūdos lepeškavau. Prisrinkau, atsimenu, kuprinaitį, viedrelį. Sunku jau aic, skambinu, kad parvežt. Inėjau tokian miškelin, kur pylna baravykų. Dar maišiukų turėjau, prisrinkau. Atvažiavo jisai ton vieton, dar prisrinko. Tep augo, o dabar jau vienetai“, – apibendrino A. Liuolienė.
Ilgos santuokos paslaptis – meilė
K. Liuolia Marcinkonyse praleido visą gyvenimą, netoliese užaugo ir Angelė.
„9 mėnesių atsidūriau pas dziedukus netoli Meškos Šiknos, tį ir užaugau. Iki 20 metų. Vidurinę čia baigiau mokyklą 1971 metais, o 1973 metais ištekėjau už šito pono“, – švelniai žvelgdama vyro pusėn šypteli pašnekovė.
Paklaustas apie pažintį su žmona, Kęstutis pasakoja, kad sesuo mokėsi su Angele, buvo draugaitės, tad ryšys, virtęs tvirta santuoka, užsimezgė natūraliai. Senjoras prisimena, kaip būsimą žmoną jaunystėje lydėdavo namo.
„Labai slaunas bernas buvo Marcinkonių, motociklų turėjo, visas mergas vežiodavo, vieną kartą ir mane pavežė, taip ir įsimylėjom“, – papasakojo Angelė. Paklausta, o kokia yra daugiau kaip 50 metų trunkančios sėkmingos santuokos paslaptis, pašnekovė atsako nesudvejojusi: „Meilė didelė. Mano – pirmoji. Jo nebuvau pirmoji meilė, jis buvo senas bernas jau, kai įsimylėjo.“
Pašnekovė LRT.lt sakė anuomet svajojusi persikelti gyventi į miestą – Druskininkus, bet mylimos Dzūkijos niekad nenorėjusi palikti.
„Jį labai žemės ūkio darbai traukė, be žemės jis negali“, – pasakojo Angelė. Ir dabar, sako, Kęstutis prižiūri kiekvieną sodybos kampelį. Vasarą vieni, žiemą – kiti darbai, bet veiksmo kaime niekad netrūksta.
„Krapštos po biškį dziedukas, o aš kryžiažodžius sprendžiu ir dainuot einu, pas drauges, pasivaikščiot į mišką. Tvarkomės, valgyt darom, puodus plaunam. O 16 val. jau temsta, žiūriu „Panoramą“ ir miegot. Žiemos būna liūdnos“, – kalbėjo ji, paklausta, kuo užsiima trumpomis žiemos dienomis.
A. Liuolienė ne tik dainuoja vietos ansamblyje, bet ir garsėja kaip puiki pasakorė. LRT.lt ji pasakojo besiruošianti rudenį vyksiančiam pasakorių konkursui.
Sunki vaikystė ir dzūkiška grybavimo paslaptis
Šiandien senjorų Liuolių dienos Marcinkonyse bėga ramiai, bet vaikystė, prisimena Kęstutis, buvo labai sunki. „Po karo net duonos nebuvo, nieko nebuvo. 32 hektarus žemės tėvai turėjo, viską atėmė kolūkis. Arklį, plūgus – viską. Norėjo keliskart tremt, bet tik tėvuką ištrėmė prie Pasvalio. Dziedukas sirgo labai, tai mūs nevežė. Vienųkart buvo atvažiavį su padvadom, kitųkart mašina. Dziedukas guli lovoj, sako, kaip mes jį vešim, mirs kelionėj. Tai tėvuką vieną išvežė. Po metų, 1953-iaisiais, jis parvažiavo, bet numirė greitai“, – pokariu prabėgusią vaikystę prisiminė pašnekovas.
Kap ištekėjau už šito pono, turėjau dvi sukneles, paltą ir batelius.
A. Liuolienė
Kiek jaunesnės Angelės vaikystė jau buvo ramesnė.
„Pas dziedukus augau, mylėjo mane labai, gal ir palepino. Šeimoj augo dar keturi vaikai, aš antra pagal amžių. Valgyt turėjom, bet pasrėdzyc neturėjom daug, ne tep, kap aš mergaites jau kai auginau savo. Jos jau tikrai buvo pasrėdį, o aš, kap ištekėjau už šito pono, turėjau dvi sukneles, paltą ir batelius. Paskui pradėjom gyvent ir prasgyvenom. Dabar jau neblogai gyvenam, bet kad pasenom, daug problemų su sveikata. Bet nieko, dar grybaunam ir dziaugiamės“, – kalbėjo A. Liuolienė.
Grybai ir uogos – vietos gyventojų vasaros kasdienybė. Pašnekovė papasakojo, kaip vaikystėje, išėjusi į mišką su teta, liūdėjo neradusi nė vieno grybo, o ši, pagailėjusi mergaitės, atskleidė dzūkišką paslaptį: „Sako, tu pagiedok giesmelį: „Grybai grybai, iškišk galvų, duosiu duonos kavalkaicį.“ Ir vaikštai, randzi tų grybų, vadinasi, veikia“, – juokėsi moteris.
Vaikystėje, pasakojo ji, tėtis surinktas voveraites sukraudavo į didelį lagaminą ir parduoti veždavo net į Kauną: „Ne kokion kuprinėn, o čemodanan, jos tada nesusitrina. O lepeškų gi būdavo Jėzau kiek. Dabar jau reikia žinoc vietas, kur auga. O anksčiau lepeškų būdavo kap pripylta.“
Miškuose mažėja ir uogų, sako dzūkai. Anksčiau jie rinkdavo ir mėlynes, ir spalgenas – taip dzūkai vadina spanguoles. Dabar sako, kad „beveik neuogauna, ba nugarų sopa – grybauc langviau“.
„Ale uogelių būdavo, o dargi nėra, jos nyksta. Kas kaltas? Tos brauktuvės. Nuaini – viskas aptapyta jau, aina prieš laikų, pasislėpį“, – apie neatsakingus, Dzūkijos miškų negerbiančius uogų rinkėjus kalbėjo A. Liuolienė.
Besiklausant dzūkiško Liuolių pasakojimo pašnekovė prisimena, kad tebeturi tikrą lobį – pernai sudžiovintų baravykų stiklainėlį. Džiovintus baravykus Angelė žiemą deda į baravykų sriubą, kartais – kotletus, tik anūkai tokių nemėgsta.
„Anksčiau žaliuokės labai skanu būdavo, su lašiniais kepdavom, o dabar jų visai nėra“, – kalbėjo ji, o vyras pridūrė: „Kepdavom cielus, lašinį an grybo ir pečiun.“
Meškos Šikna ir „dzidziausias dzūkelio griekas“
A. Liuolienė LRT.lt atskleidė ir dar vieną dzūkišką paslaptį – paaiškino, iš kur kilo atvykėliams šypseną keliantis Meškos Šiknos pavadinimas.
„Kap man bobulė porino, tai viena moteriškė iš tos Gaidzių ulyčėlės žūro, kad prieš pat Kūcias pas jų kamaraitėj nėr spalgenų, o kokios Kūcios dzūkam be kisieliaus? Sako, nor kokių stiklinaitį – apsiavė kaliošaiciais, pančiakom vilnonėm ir, sako, „bėgsiu in tų raistėlį pasrinkc spalgenų“. Dabėga iki pakraščio, žūro, kad tį meška šiknų išvertus jau uogauna ranka spalgenas nuo kupstėlių. Išsigando, parlėkė atgal, paporino vienai susiedkai, kitai ir tep prilipo pavadzinimas – kap meškos šikna, tep meškos šikna“, – pasakojo A. Liuolienė.
Dzūkiškų istorijų pasakorė žino ne vieną. Pavyzdžiui, ar žinojote, kodėl šventą dieną negalima nei grybauti, nei uogauti?
„Paporysiu, kas nuciko Marcinkonių keliom moterom. Užsimanė pacian vidurvasarin ir dar šventų dzien – nedėlion – nuveit šiton Meškos Šiknon, raistėlin, girčių [girtuoklių] pasrinkc. Nuvejo, renka uogas, karšta, gailiai kvepia – galvas pradėjo sopėc jom. Viena moteriškė atsilankia apsidairyc, ar kas nor neataina daugiau, ir žūri, kad visai netoli jos ant kupstėlio stovi kokis bernaicis su raudonais čeverykaiciais, raudonu kepališaiciu. Šokinėja nuo kupstėlio an kupstėlio ir gieda: „Aš pas jumi visados, jūs pas mani niekados. Aš pas jumi visados, jūs pas mani niekados.“ Išsigando toj moteriškė, pradėjo rėkc, užgirdo ir kitos – visos bėgc viena paskui kitų, kad cik graiciau iš to raistėlio, kad cik tas ponaicis jom ko nor nepadaryt. Bėga uždusį, <...> žūro viena in kitų ir sako: „Va jum ir aic šventų dzien uogauc.“
Nuog to čėso Marcinkonių kraštan nigdi niekas nejo šventų dzien nei uogauc, nei grybauc, ba buvo dzidziulis griekas ir visi bijojo to ponaicio, kad nepakalatot. Atsimenu, kap man bobulė, amžinų atilsį, sakydavo: „Vaikeli, cik tu nigdi šventų dzienų nei pakraštėliais neik nei uogauc, nei grybauc, ba tas ponaicis kap nustvers už kalnieriaus, kap pakalatos.“ Ir iki šiol neinu, bet va nedėlion paėmiau ir sugriešinau – po mišių nuvažiavom su senuku už Grūdos cylto, jau internetan buvo pridėta, kad gauromecis žydi, norėjom pasrinkc šviežio.
Parsivežėm glėbelį – aną pavėsinėn padzioviau an staltiesės. Su viedreliu mažiuku ainu, sakau, dar pažiūrėsiu savo vietelėse lepeškaitės, paslankiau ir netyčia šakelė va kap bakšterėjo akin, dar lašinu vaistukus“, – pasakojo Marcinkonyse su vyru gyvenanti Angelė.
Paklausta, ar jaunimas dar kalba dzūkiškai, pašnekovė pasakojo, kad dukros dar galėtų, o anūkai šią savitą kalbą jau nelabai moka.
Ar atvykėliai, klausydamiesi pašnekovės pasakojimų, ką nors supranta? A. Liuolienė tik nusijuokia ir sako: „Kad labai langva.“
