Prieš 30 metų tarnyba policijoje reiškė ne tik vėjo perpučiamas uniformas, po antro budėjimo plyštančius batų padus, automobilių ir kuro trūkumą, bet ir nuotykio troškimą, veržimąsi į įvykių vietas, jaunos valstybės piliečių entuziazmą. Šiandien tai keičiasi, tačiau Lietuvos policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas sako, kad dabartinė policija yra tvirta ir moderni – susitelkiama ne tik į fizinį pasirengimą, bet ir į emocinę policininkų būseną.
Lietuvos policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas LRT RADIJO laidoje „Pažinimai“ atskleidžia, jog uniformos dėvėjimas jam reiškia ne tik pasididžiavimą, bet ir atsakomybę, ypač kai viešojoje erdvėje jį, kaip pareigūną, pastebi aplinkiniai.
„Man tai yra didžiulė atsakomybė, nes kai esi su uniforma, žmonės atkreipia dėmesį, nužiūri, įvertina, kaip atrodai – ar uniforma ir bendra išvaizda tvarkinga, kokia fizinė būklė ir kiti panašūs dalykai. Tai įpareigoja būti pasitempusiam, nes tu atstovauji ne sau kaip asmeniui, o didžiulei organizacijai – daugiau nei 7 tūkst. policijos pareigūnų“, – teigia generalinis komisaras.
Nuo studijų statybų mokykloje iki policijos pareigūno
A. Paulauskas pripažįsta, jog niekada nesvajojo būti policininku – 1991 m. aukštesniojoje statybos mokykloje įgijo statybininko išsilavinimą, o jaunystėje ir pats kartu su bendraamžiais kartais peržengdavo įstatymo ribas. Tačiau galiausiai susidomėjo policijos pareigūno profesija, kuri jį lydėjo 30 metų.
„Buvau vienas iš tų futbolo aistruolių, kurie įstatymo ribas kartais peržengdavo, problemų milicininkams sukeldavo. Bet kai baigiau statybos mokyklą, buvo blokados metas, ekonomika stovėjo [vietoje], nebuvo daug darbų. Nežinojau, ką veikti toliau. Tačiau vienam bičiuliui policininkui pradėjus pasakoti apie tarnybos niuansus, man pasirodė visai įdomu ir sugalvojau pabandyti“, – prisimena pašnekovas.
Generalinis komisaras atskleidžia, jog tapti policijos pareigūnu pastūmėjo ir polinkis į nuotykius. Anot jo, tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės renkasi tokią profesiją, o tuo metu, kai pradėjo dirbti patruliu, motyvacijos veikti buvo daug.
„Tai tas azartas, berniokiškas noras veikti. <...> Pamenu, tais laikais mes nenusėdėdavome – tik gaunamas iškvietimas ir patruliai tarpusavyje pešasi, konkuruoja, kas važiuos. Gaila, šiandien to pasigendame, bet tikrai taip buvo“, – sako A. Paulauskas.
Jis pasakoja, kad motyvaciją gerai dirbti pareigūno darbą skatino pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų laikotarpiu atgimusios patriotinės nuotaikos ir pareigos jausmas.
„Tada buvo Lietuvos valstybės aušra, pirmieji nepriklausomybės metai, kai jautei, kad atlieki didelę misiją, nes nusikalstamumas tuo metu buvo labai įsikerojęs ir kėlė grėsmę valstybės pamatams. Galbūt didesnis indėlis buvo vyresnių mano kolegų. Aš, kaip eilinis patrulis, mažai kuo prisidėjau, bet mintis, jog dėviu valstybės simbolius ant savo uniformos ir atlieku prasmingą darbą, labai motyvavo“, – prisiminimais dalinasi generalinis komisaras.
Vis dėlto, A. Paulauskas pripažįsta – ne kartą norėjosi pasukti kitu keliu paliekant policijos pareigūno profesiją užnugaryje, tačiau darbo prasmės suvokimas paskatino pasilikti tarnyboje.
„Buvo momentų, kai atrodė, jog darbas policijoje kaba ant plauko. Tačiau likimas sudėliojo taip, kad dar esu čia ir šiandien aš buvimą policijos pareigūnu vertinu kaip didžiulę dovaną. Suvokiau, jog jei palikčiau tarnybą, man būtų labai liūdna, trūktų to, ką šiandien darau, todėl net po įvairių dvejonių nusprendžiau tarnauti toliau“, – pasakoja jis.
Policija nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje
1990-aisiais, kai Lietuva tapo nepriklausoma, o policijos struktūra dar tik kūrėsi, egzistavo didelis resursų trūkumas bei prastas pareigūnų aprūpinimas – trūko automobilių, kuro, uniformos buvo perpučiamos vėjo, o batai plyšdavo vos po antro budėjimo, prisimena A. Paulauskas.
„Aš pamenu, kai dirbau apylinkės, kuri buvo labai nutolusi nuo komisariato, inspektoriumi – kartą kreipiausi į vadovus su prašymu suteikti automobilį darbui, nesgi pėsčiomis ar autobusu neprivažinėsiu. Tuo labiau kai gavau pavedimą atvežti į teismą vieną gyventoją. Tai kaip aš jį atvešiu, jei reikia autobusu važiuoti 12–13 km iki vietos, o tada taip pat atgabenti žmogų į teismą?“ – prisiminimais dalinasi pašnekovas.
„Tada man nusišypsojo laimė – tėvelis padovanojo nuosavą žiguliuką, kurį pradėjau naudoti tarnybai. Kai pasakiau vadovui, jog benzinas kainuoja, man priskyrė seną milicininko motociklą. Bet jis net neužsivesdavo, o aš neturėjau vadinamosios A kategorijos. Tai man nurodė nurašyti benziną motociklui ir naudoti jį nuosavam žiguliukui. Nuo tada taip ir darydavau“, – priduria A. Paulauskas.
Jis pasakoja ir apie pareigūnų sveikatos svarbą bei iš sovietinės sistemos paveldėtą žalingą tvarką jauniems policijos pareigūnams anksti palikti pareigas. Anot generalinio komisaro, tai pamažu keičiasi – dabar yra daugiau vyresnių policininkų, kurie labiau rūpinasi savo sveikata bei sveiku gyvenimo būdu, kad galėtų tarnauti ilgiau.
„Tarybiniu laikotarpiu dažnas milicininko palydovas būdavo alkoholis, vyravo nesveikas gyvenimo būdas. Dažnu atveju maždaug 45-erių metų vyrai jau būdavo nebetinkami tarnybai, nes jie save patys taip nusivarydavo. Bet situacija keičiasi – pareigūnų amžiaus atžvilgiu policija šiandien tampa brandesnė kaip organizacija. Smagu, kad patyrę pareigūnai prisižiūri, sportuoja, palaiko sveiką gyvenimo būdą, kad galėtų ilgiau išbūti rikiuotėje“, – pastebi pašnekovas.
Policininkai mato tai, ko kiti nepastebi – taip pat ir tamsiąją visuomenės pusę
A. Paulauskas tikina, jog policijos pareigūno darbas išugdo akylumą ir įžvalgumą. Jo teigimu, policininkai pastebi tai, ko kiti dažniausiai nemato, o pareigos jausmas ir darbo režimas neretai įsijungia net ir poilsio bei laisvalaikio metu.
„Buvau viename koncerte – puikus atlikėjas, publika, gera nuotaika. Ir aš matau, kad prieš mane stovi visiškai girta britų porelė. Tą akimirką man koncertas baigėsi – aš ėmiau dirbti. Nedirbau tiesioginio policininko darbo, bet man jau buvo neramu, kad jie gali pargriūti, susistumdyti. Reikėjo stebėti, kad nekiltų konfliktas. Apsaugos nematyti, o žmonės tiesiog nekreipė dėmesio. Jiems tai buvo ne jų reikalas, bet aš negalėjau visko taip paleisti“, – pasakoja generalinis komisaras.
Anot jo, policijos pareigūnai ne tik sugeba atpažinti potencialias grėsmes dar prieš joms įvykstant, bet ir puikiai perpranta žmones.
„Gebame atpažinti tuos pačius narkotikų vartojimo požymius. Tai labai matosi, ypač kai jau esi turėjęs kontakto su žalingas medžiagas vartojusiais žmonėmis patirties. Todėl ir supranti, kad vienoje ar kitoje situacijoje žmogus gali pasielgti neadekvačiai. Tas žmonių stebėjimo įprotis ir įgūdis išliks iki gyvenimo pabaigos“, – pažymi A. Paulauskas.
Generalinis komisaras atskleidžia, jog pareigūnams tenka pamatyti tamsiąją žmonijos pusę, o profesijos pobūdis neleidžia išvengti nemalonių situacijų ar užduočių.
„Pareigūnams tenka pamatyti visuomenės dugną, tamsiąją žmonijos pusę ir pabėgti nuo to jie negali, turi tvarkytis. Tenka matyti ir kraują, ir neprižiūrėtus vaikus, spręsti konfliktus. Pavyzdžiui, nemalonu, jei numiręs žmogus savaitę ar dvi pragulėjo kažkokioje patalpoje, bet privalai eiti, viską aprašyti, įforminti. Tai mūsų darbo realybė, kurioje romantikos tikrai nėra“, – pabrėžia pašnekovas.
Psichologinis pasirengimas
Generalinis komisaras sako, kad ilgainiui policijos pareigūnai išvysto apsauginę reakciją į psichologinį stresą, todėl gali atrodyti, jog tampa ciniški ar net abejingi. Tačiau, pasak A. Paulausko, net jei darbo pobūdis reikalauja emocinio bei psichologinio tvirtumo, svarbu nebūti abejingiems visuomenės problemoms.
„Mes ilgainiui kažkiek tampame ciniški, pradedame baisių dalykų nesureikšminti. Tai tikrai labai sudėtinga. Tačiau aš labai gerai prisimenu, kai buvo kriminalizuotas smurtas artimojoje aplinkoje. Būdamas komisariato vadovas aš pareigūnams pasakiau, jog nuo šios datos gavę iškvietimus mes privalėsime pradėti bylas. Iš tikrųjų buvo sunku įtikinti pareigūnus, kad turime tai daryti. Ir šiandien dar reikia skiepyti, jog smurtas yra netoleruotinas, o mūsų darbas – jį nutraukti“, – pasakoja generalinis komisaras.
Vis dėlto, pašnekovas tikina, jog emocine bei psichologine policijos pareigūnų sveikata yra rūpinamasi – jie gali kreiptis į policijoje dirbančius psichologus. Tačiau pripažįsta, jog neretai policininkai su stresu tvarkosi netinkamais būdais.
„Ne visi policininkai randa būdų, kaip susitvarkyti su stresu darbe. Turime būrį psichologų, kuriems tikrai netrūksta darbo ir klientų. Bet, pripažinsiu, dalis mūsų bendruomenės stresą vis dar mažina vartodami alkoholį ar kitais panašiais būdais. Visgi esame ne iš Marso – mes tokie pat žmonės kaip ir likusi visuomenė“, – pažymi jis.
Pasakodamas apie savo būdus susidoroti su stresu bei psichologine įtampa A. Paulauskas atskleidžia, jog jam labiausiai padeda sportas. Savo pavyzdžiu jis stengiasi įkvėpti ir kolegas.
„Mano asmeninė meditacija – fizinis aktyvumas ir sportas. 6 val. ryto jau atvykstu į sporto klubą, kur praleidžiu apie valandą – man tai padeda išsikrauti, užsimiršti ir sumažinti stresą. Stengiuosi savo pavyzdžiu skleisti žinutę komandai, kad aktyvus gyvenimo būdas bei tikslo nusistatymas labai padeda, kad ir kaip sunku būtų“, – sako pašnekovas.
