Vilniuje oficialiai inauguruota Vokietijos 45-oji šarvuotoji brigada „Lietuva“. Vokietijos kariuomenės vadas Carstenas Breueris kalbėdamas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ sakė, kad turime Europos saugumu rūpintis dabar, o ne tada, kai baigsis karas Ukrainoje. Su tuo sutiko ir Lietuvos kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras, pabrėždamas augančias grėsmes ir būtinybę Lietuvai turėti atsakomojo smūgio galimybę.
– Visų pirma, ačiū, kad esate čia. Tai ne tik įžanginė frazė, bet ir frazė, kurią išryškino ir Vokietijos ambasadorius Lietuvoje, kalbėdamas apie Lietuvos gyventojų reakcijas gatvėje priėjus prie Vokietijos karių. Kokių jūs atgarsių girdite iš čia dislokuotų karių?
C. Breueris: Ruošdamasis kelionei į Lietuvą pamačiau viešojo transporto nuotraukas – Lietuva, širdis, Vokietija. Tai tapo dar vienu įrodymu, kad ryšys tarp mūsų valstybių yra ir kad žmonės čia laukia. Tą patį galiu pasakyti ir aš. Dvejus metus sunkiai dirbome, rengėmės, įtikinėjome žmones, aiškinome, dėl ko visa tai. Pamenu, buvome čia iškart po to, kai [gynybos – LRT.lt] ministras Borisas Pistoriusas priėmė sprendimą – mačiau Lietuvos karių akyse dėkingumą ir tai buvo emocinga. Manau, laikas tam tinkamas, siunčiame žinią ir esu dėkingas Lietuvos žmonėms.
R. Vaikšnoras: Mes, lietuviai, labai didžiuojamės, kad turime čia Vokietijos karių, kad Vokietijos politikai, tauta nusprendė atvykti į Lietuvą. 2017 m. priėmus sprendimą atsiųsti NATO priešakinių pajėgų grupę – jai vadovavo Vokietija – žengtas pirmas žingsnis. Visuomenei tai jau pažįstama. Ką šiandien švenčiame? Tai, kad Vokietija ryžosi dar didesniam žingsniui, nors žinau, generole, kaip tai sudėtinga jūsų tautai, bet tai reiškia didesnį saugumą ir mūsų tautai. Žmonės, labai gerai suvokdami geopolitinę situaciją, kuri vis dar yra labai nenuspėjama, nerimauja, todėl vokiečių kariai, gatvėse matomos uniformos suteikia saugumo jausmą.
– Jeigu galėtume apibendrinti tai, kas jau nuveikta siekiant brigadai įsikurti Lietuvoje, kokie didžiausi iššūkiai laukia ateityje? Ar visgi sunkiausi darbai jau įgyvendinti?
C. Breueris: Kliūčių visada yra visur. Kai dalyvauji tokio dydžio projekte, kai reikia sukurti brigadą nuo nulio už Vokietijos ribų, kyla įvairių iššūkių, kurių negali nuspėti. Tačiau mes sukūrėme planą ir viskas vyksta kaip planuota. Žinome, ką turime padaryti. Kariai yra čia, tuo pat metu yra pasirengusių karių Vokietijoje, kurie taip pat yra brigados dalis. Kai tik visa infrastruktūra bus parengta, galėsime atsiųsti visus likusius brigados karius. Viskas klostosi puikiai.
R. Vaikšnoras: Sunku buvo viską sinchronizuoti ir koordinuoti. Kaip generolas Carstenas ką tik minėjo, jau atlikta daug nematomo darbo ir jis tęsiasi. Planas solidus ir įgyvendinamas. Tikimės, kad brigada įsikurs 2027-aisiais, tačiau tai iš mūsų reikalauja ryžto atlikti namų darbus. Augantis gynybos biudžetas tikrai padėtų mums kai kuriuos procesus paspartinti. Visos procedūros ir procesai dabar vyksta taikos meto sąlygomis. Nesu tas, kuris gali procesus paspartinti, tačiau Krašto apsaugos ministerija daug dirba siekdama įtikinti privatų sektorių ateiti su pasiūlymais, savo galimybėmis ir viską įgyvendinti laiku.
C. Breueris: Visada sulaukiu klausimo apie laiką – kada būsime pasirengę ir kada viskas turi įvykti. Vyriausiasis NATO pajėgų Europoje vadas generolas Christopheris G. Cavolis kartą manęs paklausė: „Carstenai, bus įkurta nauja brigada – ar tai reiškia, kad operacinis pasirengimas kai kur gali smukti?“ Atsakiau: „Ne, nes mes turime čia priešakinių pajėgų grupę ir ji prisiima atsakomybę iki tos akimirkos, kai brigada visiškai įsikurs.“
– Keletą kartų užsiminėte apie laiką. Jo reikia naujai infrastruktūrai kurti, kariuomenių pajėgumams stiprinti ir karo Ukrainoje pamokoms išmokti, pasirengti Rusijai. Ar laikas jau pradėjo bėgti greičiau, kai matome kalbas apie taikos derybas, kitokią Jungtinių Valstijų laikyseną?
R. Vaikšnoras: Labai gerai žinome, ko tikėtis. Dabar laikas itin svarbus. Kai kalbame apie taikos derybas, susitarimus, labai norime, kad viskas baigtųsi Ukrainos sąlygomis. Akivaizdu, jeigu tai baigsis rusų sąlygomis, kils grėsmė. Diplomatai, politikai dabar turi labai stipriai veikti, bet ir turime padėti Ukrainai kaip tik galime. Kai kurie sparčiau vykstantys darbai remiasi grėsmių vertinimu. 5–6 proc. bendrojo vidaus produkto gynybai – tai nieko naujo. Mes tik trumpiname terminus ir norime sustiprinti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas ankščiau, nei planuota prieš karą Ukrainoje.
C. Breueris: Neturėtume to matyti kaip atskirų sričių. Tai – skirtingos monetos pusės. Negalime pirmiausia laukti, kol paaiškės karo Ukrainoje baigtis, ir tada svarstyti apie visos Europos saugumą. Ukrainos saugumas yra ir Europos saugumas. Tai, kas dabar vyksta, paremta šia mintimi, kariuomenių parengimas ir tai, kaip regime ateitį.
Minėjote JAV, kaip tik kartu su generolu praėjusią savaitę dalyvavome NATO susitikime. Man viskas labai aišku – negirdėjau nė žodžio apie tai, kad Jungtinės Valstijos trauksis. Priešingai – mačiau glaudų bendradarbiavimą tarp visų NATO narių, tarp jų – ir Jungtinių Valstijų. Reikia suprasti, kad Jungtinės Valstijos turi kitą užduotį ir tikslą. Jos nesitraukia iš Europos, tačiau stiprina savo pajėgas Ramiojo vandenyno regione, todėl mes – europiečiai – turime prisiimti daugiau atsakomybės. Privalome sustiprėti.
– Žinodami Jungtinių Valstijų technologijų svarbą, jų vadinamuosius įgalintojus, ar žinote būdą, kaip galima veikti be jų, jeigu to prireiktų?
C. Breueris: Man svarbiausia ne tai, kaip veikti be jų. Man svarbiausia, kaip galėtume kariauti patys, kaip apsigintume, kaip naudotume savo turimus įgalintojus. Nėra taip, kad staiga nukertama viskas. Veikiau sklandžiai persiorientuojama. Štai čia turime dirbti. Tam reikia ir atsakomybės, ir daugiau lėšų. Įgalintojus reikia kurti ir vystyti. Abejonių nėra.
R. Vaikšnoras: Jungtinės Valstijos į viską žvelgia 360 laipsnių kampu. Ne vien į Europą, todėl visiškai sutinku, kad turime imtis atsakomybės, daugiau priemonių, bet tai užtrunka. Europos gynybos pramonė privalo neatsilikti, atitikti keliamus reikalavimus, o kai kurios technikos paklausa yra labai didelė. Hipotetiškai kalbant, net jeigu Jungtinės Valstijos nukreips dėmesį į Ramųjį vandenyną, tikiuosi, jie liks Europoje, Lietuvoje. Kol kas nėra jokių ženklų, kad jie trauktųsi. Bet turime galvoti apie tai, kad privalome prisiimti atsakomybę.
– Generole R. Vaikšnorai, ne kartą esate sakęs, kad jeigu kiltų karas su Rusija, Lietuvos kariuomenė turėtų galvoti ne tik apie gynybą, bet ir apie puolimą. Neseniai ir Estijoje pabrėžta mintis, kad jų strateginis gylis ne Estijoje, bet Rusijoje. Vokietijai tokios mintys gali sugrąžinti Antrojo pasaulinio karo laikų prisiminimų. Ar Vokietija ir NATO pasiryžusi, jei to prireiktų, daryti tai, kas būtina?
R. Vaikšnoras: Kartais tam, kad situacija būtų deeskaluota, turi eskaluoti. Žinoma, tai politinis sprendimas suduoti smūgį priešo teritorijai. Negalime sakyti, kad būtent Rusijai ar kam nors kitam. Bet Lietuva privalo turėti įrankių ir galimybių suduoti smūgį. Ir ypač tada, kai žinome, kad priešas ketina eskaluoti. Tam turi būti viena specifinė sąlyga – karo paskelbimas. Neketiname imtis prevencinių smūgių, kaip, pavyzdžiui, Rusija gali pagal savo karinę doktriną. Jie pirmiausia turi įžengti į mūsų teritoriją. O aš savo įrankių dėžėje privalau turėti įrankių, kuriais atsakyčiau ir viską galėtume užbaigti kaip įmanoma greičiau – antrasis ešelonas, strateginiai objektai galėtų būti taikiniai. Teisėti taikiniai. Štai kodėl apie tai diskutuojame. Mes vis brėžiame naujas raudonas linijas, bet vieną dieną reikės sustoti. Tokia retorika yra ir atgrasymas, ir mūsų ryžtas – mes tą padarysime, o ne visada atsitraukinėsime. Vieną dieną privalėsime smogti atgal.
C. Breueris: Jūs minėjote Antrąjį pasaulinį karą, o aš paminėsiu laiką, kai pradėjau tarnybą 1984-aisiais. Tai buvo prieš suvienijant Vokietiją ir Šaltojo karo pabaiga. Stovėjau pasienyje su savo „Gepardu“, priešlėktuviniu tanku, tiesiai priešais rusų pajėgas. Manau, akivaizdu, kad šiandien giname kiekvieną NATO centimetrą. Be jokių abejonių. Turime aiškią NATO strategiją ir veiksime pagal ją. Pasitikiu sąjungininkais, visi kartu esame prisiėmę atsakomybę.
