Rusijai užpuolus Ukrainą, baimė atėjo ir į Lietuvą – kai kurie ėmė galvoti apie išvykimą iš šalies. JAV gimęs ir gyvenęs Andrius Miliūnas – atvirkščiai, suskubo greičiau kraustytis į Lietuvą. Šiandien A. Miliūnas paliko savo verslą ir visą laiką skiria padėdamas Ukrainai. „Žinoma, galima bėgti kažkur kitur, bet tada už tai niekada sau neatleisčiau“, – LRT.lt sako Andrius.
Su A. Miliūnu susipažinome Lietuvoje žuvusių JAV karių pagerbimo ceremonijoje. Katedros aikštėje sutiktas Andrius iš minios išsiskyrė ryškia apranga bei plevėsuojančia dvipuse Lietuvos ir JAV vėliava.
Kitą kartą susitikome Užupyje – per tą laiką A. Miliūnas spėjo nuvežti paramos nuo Rusijos besiginančiai Ukrainai.
„Jau keturios mano šeimos kartos bėga nuo rusų“, – LRT.lt pasakoja Andrius.
Visą gyvenimą praleidęs JAV, lietuvis pripažįsta jaučiantis pareigą karo atveju ginti Lietuvą – tokias vertybes įskiepijo šeima, lituanistinė mokykla ir skautų stovyklos.
„Aš, kaip vyras, turintis galimybę kažkaip prisidėti ir apginti savo šeimą ir mylimus, privalau tai daryti“, – sako A. Miliūnas.
– Minėjote, kad ši žiema Lietuvoje jums buvo pirmoji. Kaip ji praėjo?
– Truputį sunku. Kaip Lietuvoje vadina, vargina cepelininis dangus, jaučiau spaudimą susirasti draugų, pažįstamų (šypsosi). Visą gyvenimą praleidau Amerikoje, ten artimiausi draugai, draugės, šeima, o čia, Lietuvoje, reikia viską pradėti iš naujo.
Kartu labai pajutau stiprų palaikymą iš visų lietuvių, kuriuos esu sutikęs – jei reikia pagalbos, visi rūpinasi, bando padėti. Man šiek tiek liūdna dėl Amerikos, nes jaučiu, kad ten visuomenė griūna. O čia, Lietuvoje, tikrai jaučiu, kad kaimynai dar daugiau rūpinasi vieni kitais. Tai sutampa su mano vertybėmis.
Čia, Lietuvoje, tikrai jaučiu, kad kaimynai dar daugiau rūpinasi vieni kitais. Tai sutampa su mano vertybėmis.
Lietuvoje dar jaučiasi stipresnis ryšys su gamta, kaip žmonės rūpinasi Ukraina. Norisi būti čia ir prisidėti prie tokios energijos. Tai sutampa su mano vertybėmis.
– Pakalbėkime apie jūsų gyvenimą Amerikoje – kaip ten atsidūrėte jūs ir jūsų šeima?
– Mano mama gimė JAV. Mano seneliai 1944 metais pabėgo iš Lietuvos, daugelį metų gyveno Vokietijoje, kol gavo leidimą keltis į Ameriką. Taigi mano mama gimė JAV, jos vyresnė sesuo – Vokietijoje, o vyriausias brolis – dar Lietuvoje. Daugelis mūsų šeimos kartų bėga nuo rusų.
Iš tėvo pusės proseneliai bėgo į Škotiją, kad į armiją nepatektų. Vėliau sugrįžo į Lietuvą, o tėvas 1981 metais pabėgo iš Lietuvos, gavo leidimą dirbti Lenkijoje, iš jos nukeliavo į JAV ir ten gavo political asylum [politinį prieglobstį]. Ten jis sutiko mano mamą. Jau keturios mano šeimos kartos bėga nuo rusų, dėl to man labai rūpi ši tema, tai, kas darosi Ukrainoje. Tas žmonių skausmas...
Mūsų vaikystė nebuvo visada lengva. Ameriką daugelis laiko svajonių šalimi, mano, kaip ten viskas gerai, bet...
– O kaip jūsų vaikystė ir jūsų šeimos gyvenimas atrodė Amerikoje?
– Užaugome Detroito apylinkėse. Detroitas yra labai didelis miestas, jame gyvena 3 milijonai žmonių, praktiškai visa Lietuva. Lankiau lituanistinę mokyklą. Ten yra Dievo apvaizdos parapija, kurioje kiekvieną šeštadienį vykdavo šokiai, gramatikos pamokos, dainos – viskas, kas susiję su lietuvybe.
O sekmadienį – į bažnyčią. Buvau ir klapčiukas daugelį metų, buvau labai giliai į dvasinius dalykus pasinėręs.
Tėvai mus su broliu nuveždavo į Nidą ir palikdavo su močiute. Ten taip saugu, gamta... Tai mėgstamiausia mano vieta pasaulyje.
O vasaros būdavo tokios – viena vasara būdavo leidžiama Amerikoje, kur važiuodavau į skautų, ateitininkų stovyklas. Tikrai labai daug gerų prisiminimų. O kita vasara būdavo leidžiama Lietuvoje. Tėvai mus su broliu nuveždavo į Nidą ir palikdavo su močiute. Ten taip saugu, gamta... Tai mėgstamiausia mano vieta pasaulyje.
– Nida?
– Taip, Nida. Be klausimų. Negaliu sakyti, kad dabar Nida tokia pati, kokia buvo vaikystėje. Buvo valgykla, trys restoranai... Dabar ji jau kitokia. Bet kartu būdamas tokio amžiaus nesupratau, kokia čia yra išskirtinė vieta. Daug kas Lietuvoje net neturėjo leidimo jos aplankyti. Dabar į Nidą važiuoja ir vokiečiai, ir lietuviai, važiuoja žmonės iš daugelio šalių ir gali pasidžiaugti ta erdve.
Taip pat skaitykite
– Jums tos vaikystės vasaros praleistos Nidoje buvo smagios?
– Oh my god! [o mano dieve] (juokiasi). Tikrai nuo pat vaikystės visi mano geriausi prisiminimai buvo Nidoje. Kiekvieną rytą močiutė keldavosi šeštą valandą ir basa su pusbroliu eidavo maudytis jūroje.
Esu labai palaimintas, kad turėjau panašaus amžiaus pusbrolį ir visą jo chebrą, nebuvau vienišas. Mums Nida tikrai buvo rojus. Tai yra unikali vieta, o tai, kad mes, lietuviai, ją turime, esame apdovanoti.
– Vėliau jūsų gyvenimas tęsėsi Amerikoje, į Lietuvą grįždavote dažnai, bet gyvenimas vyko ten. JAV baigėte ir universitetą...
– Taip, taip. Daugelį metų gyvenau Vašingtone. Ir Floridoje, Mičigane pabuvau, bet vėliau septynerius metus krausčiausi į Lietuvą. Kelionės būdavo tokios, kad su trimis bagažais keliauju į Lietuvą ir su vienu grįžtu. Seniai supratau, kad širdis traukia į Lietuvą. Viskas, kas susiję su kelerių pastarųjų metų politiniais įvykiais, patvirtina, kad mano širdis čia.
– Kodėl čia? Kai kurie, Ukrainoje prasidėjus karui, galvojo apie išvykimą iš Lietuvos, nes kažkur kitur yra saugiau. Jūs kaip tik tuo metu grįžote į Lietuvą.
– Nu ką, reikia. Mes per visas skautų stovyklas dainavome „grįšime, grįšime ten, kur teka Nemunėlis ir Neris“. Viena mėgstamiausių mano giesmių. Įkalta į protą, kad privalu grįžti į mūsų protėvių žemę. Kai atsirado tokia galimybė, kai brolis ir kiti yra Lietuvoje, jaučiau, kad privalau.
Esu jau seniai supratęs, kad karas atvyks čia, į Lietuvą. Na ką, turėsiu kažkaip atsisakyti savo priesaikų, nes mano šeima ir mano mylima šalis yra svarbiau.
Esu pacifistas. Kaip budistas, negaliu žudyti, dėl to dabar turiu galimybę prisidėti prie Ukrainos pergalės savais būdais. Esu jau seniai supratęs, kad karas atvyks čia, į Lietuvą. Na ką, turėsiu kažkaip atsisakyti savo priesaikų, nes mano šeima ir mano mylima šalis yra svarbiau. Sunkūs sprendimai, bet if not me, then who? [jei ne aš, kas?]
Turime, privalome kažkaip gyventi pagal tas vertybes, atsistoti ir pasakyti, kad nesutinkame su tuo, turime galimybę kažką pakeisti. Karo nepakeisiu, bet tikrai galiu pakeisti kelių žmonių patirtį. Nenoriu per daug kalbėti apie religiją, bet Korane rašoma, kad išgelbėti vieną gyvybę yra tas pats, kas išgelbėti visą pasaulį. (...) Jei galiu kažkaip prisidėti, privalau.
– Pereisime prie jūsų veiklos ir pagalbos Ukrainai, bet dar noriu paklausti apie jūsų sprendimą grįžti į Lietuvą. Ar jums tai buvo sunkus sprendimas, kai visas gyvenimas yra JAV? Lietuvoje – taip, leidžiamos vasaros, artimieji, bet visas gyvenimas – darbas, draugai – juk ne čia.
– Na, taip, mano verslas JAV neblogai sekėsi. Dabar jau devynis mėnesius praktiškai gyvenu iš santaupų. Taip, palikti visą patogumą... Ten lengvai su tuo susitvarkiau, o Lietuvoje versle viskas vyksta šiek tiek kitaip nei Amerikoje. Kol pripranti, kol susirandi savo vietą, sunku.
Bet esu nusiteikęs, kad tai, kas mūsų neužmuša, padaro mus stipresnius. Turiu galimybių kelti Lietuvą, kelti save, savo aplinką. Reikia tam pasiryžti.
– Sunkios buvo ir pirmosios dienos, pirmosios savaitės, sugrįžus į Lietuvą?
– Buvo.
– Kas buvo sunkiausia?
– Prisirišimas prie daiktų (šypsosi). Kiek atsivežiau rūbų ir kitų daiktų, bet viskas dar buvo Amerikoje. Man 39 metai, esu susirinkęs ir meno, visokių dalykų, kurie man artimi. Atvažiavus į Lietuvą, vėl reikia viską pradėti iš naujo.
Karo nepakeisiu, bet tikrai galiu pakeisti kelių žmonių patirtį.
Tačiau kartu suprantu, kad daiktai neneša laimės. Šeima, visuomenė, bendradarbiavimas atliekant kokį nors didesnį tikslą – va, kas neša laimę. Tai suprantu.
– Žinau, kad vasaras praleisdavote Lietuvoje, bet vis tiek – daug kas išskiria amerikiečių atvirumą, svetingumą ir sako, kad lietuviai uždari, kad sunku tai peržengti. Ar jūs, atvykęs į Lietuvą, tai pajautėte?
– Jūs nesate pirma, kuri manęs to klausia. Amerikoje eidami šaligatviu žmonės daug dažniau pasisveikins, nusišypsos, paklaus, kaip sekasi, bet lįsti į gilesnes temas ten daug sunkiau. Žmonės šiek tiek bijo, ką pasakysi, kaip mąstysi.
Lietuvoje šiek tiek sunkiau sulaukti pirmosios šypsenos, bet, kai pradėsi su žmogumi kalbėti, jis iš karto savo širdį atvers, lįs į gilesnes temas. Manau, dėl visų sovietmečio sunkumų žmonės atsargesni, bet gilus ryšys atsiranda daug greičiau.
Čia žmonės nenori gaišinti laiko kalbėdami apie orą, žmonės nori sukurti gilesnius ryšius. Aš tai jaučiu ir matau, suprantu, kodėl mano brolis čia jau daugelį metų gyvena. Va, kas mane traukia. Tie paviršutiniškumai – kas iš jų išeina?
– Jums ir gamta svarbi, ryšys su gamta...
– Labai.
– Kai tarėmės dėl pokalbio, prašėte, kad susitiktume ne biure, nebūtume kur nors užsidarę, bet susitiktume kažkur gamtoje. Atradote tai Lietuvoje?
– Taip, aš gyvenu senelių bute Antakalnyje. Manęs kiti klausia – nenorėtum gyventi Senamiestyje? Taip, Užupyje labai faina, Senamiestis fainas, bet man prabanga gyventi 100 metrų nuo miško, kur galiu išeiti pasivaikščioti, o per 15 minučių troleibusu atvažiuoti iki Katedros...
Aš gyvenime nesu turėjęs gero viešojo transporto. Pirmą mėnesį atvažiavęs dar dažnai šaukdavau pavežėjus, kol pripratau, o šiandien jau labai retai.
– Kiti vilniečiai nesutiktų – kiek skundų girdime dėl viešojo transporto...
– Pabūkite kur nors Detroite porą metų (juokiasi).
– Pradedi vertinti tai, ką turi?
– Taip, taip. Turiu pažįstamų ir draugų daktarų Vilniuje, kurie vien troleibusais varo.
– Tikriausiai jūsų pagrindinė veikla gyvenant Lietuvoje yra vykimas į Ukrainą, ten praleidžiate labai daug laiko.
– Nuo spalio mėnesio atsirado galimybių vykti į Ukrainą – važiuoju ne kaip turistas, man čia ne hype`as [nuotykiai]. Buvau kartą fronte, apvažiavau, buvo toks tikslas. Bet dabar mes pravažiuojame sieną, turime, kas padeda nuvežti paramą į tikslą.
Suprantu, kad labiausiai prisidėti prie Ukrainos kovos galiu pakraudamas paramą ir nuveždamas ją į Lucką, Lvivą... Jie ten patys viską išsivežios.
Man labai nesmagu matyti, kaip pastaruoju metu lietuvių fondai vienas su kitu ginčijasi, bando savo vardą iškelti. Kai mes, lietuviai, tarpusavyje ginčijamės, laimi vien rusai. Mums reikia kažkaip susivienyti. Ne visada turime vienas su kitu sutikti, bet nereikėtų viešinti to pykčio ar ginčų.
– Man atrodo, jūs savyje turite labai stiprų suvokimą, kad Rusija yra priešas. Čia tikriausiai ir šeimos patirtys prisideda.
– Taip, žinai, gal ne visi sutiks, bet manau, kad visi žmonės savo širdyje yra geri, bet juos kažkas pastumia į vieną ar kitą pusę. Manau, yra tikrai labai daug gerų rusų. Smerkti visą Rusiją gal negerai, bet kartu nekyla klausimų, kad tai, kam Putinas atstovauja, prieštarauja visoms mano vertybėms.
Kai reikia žiūrėti, kaip vaikai miršta, kai bombarduojami autobusai, vaikų darželiai... Tai yra žvėrys.
Kai reikia žiūrėti, kaip vaikai miršta, kai bombarduojami autobusai, vaikų darželiai... Tai yra žvėrys. Mes, kaip atsakingi žmonijos nariai, turime atsistoti, kažką padaryti, padėti. Galų gale visas šis dalykas atsiras Lietuvoje, tada tikrai bus košmaras.
– Jūs jaučiate tokią atsakomybę kažkaip prisidėti, kad to nebūtų?
– Taip, aš žinau, kad daugeliu atvejų esu gyvenimo apdovanotas, patyręs labai daug ir malonumų, meno, kultūros. Jaučiu, kad mes, tie labiau apdovanoti, subrendę, privalome prisidėti. Dabar Lietuvoje yra aukso amžius. Kas turi galimybę kažkaip prisidėti, privalo tai daryti.
– Lietuvoje kai kurie galvoja, kur karo atveju bėgtų, slėptųsi... Jūs grįžote iš Amerikos, sakote, kad ir karo atveju matote save čia kažką darantį. Kodėl? Iš kur ta motyvacija – iš šeimos ateina tas neteisybės jausmas?
– Reikia savo šeimą ir mylimus žmones ginti. Jau dabar dukterėčia Lietuvoje yra. Žinai, brolis su žmona, pusseserės, pusbroliai su vaikais. Aš, kaip vyras, turintis galimybę kažkaip prisidėti ir apginti savo šeimą ir mylimus, privalau tai daryti. Žinoma, galima bėgti kažkur kitur, bet tada už tai niekada sau neatleisčiau.
Dabar galima be ginklų kažkaip prisidėti, duok dieve, viskas pasibaigs ir karas čia neatvyks. Bet taip, ruošiuosi stoti į Šaulių sąjungą, žinai, noriu kaip medikas apsišviesti. Čia mano specialybė, nebijau kraujo, nebijau žaizdų, galėčiau tokiu būdu prisidėti. Jau daugelį metų valdau dronus, moku valdyti įvairius dronus.
Galėčiau žudyti. Bet manau, kad kartu galiu padaryti labai daug gero ne žudydamas, o įvairiais kitais būdais. Visi mes turime galimybę net vienam žmogui pakeisti gyvenimą. Karo nė vienas nepakeisime, bet jei visi kartu rankas sudėję prisidėsime, tikrai galime padaryti skirtumą.
– Kokią paramą vežate į Ukrainą?
– Mašinas, miltus, padangas, kaukes, rūbus, tinklus... Ko tik nevežame. Dabar labai didelis tinklų trūkumas. Yra galimybių žmonėms prisidėti pinant tinklus. Man labai smagu buvo matyti, kai skautai Lukiškių aikštėje suorganizavo tinklų pynimą, susirinko Lietuvos studentai. Prie tinklo nebuvo nė vienos laisvos vietos.
Žvakes galima gaminti. Prisikėlimo bazilika Kaune bet kada priims savanorius, kurie nori prisidėti. Yra labai daug vietų, kai žmonės gali asmeniškai, ne vien pinigais prisidėti ir kažką padaryti.
Pradėjome dirbti su Lietuvos muitine, ji padovanojo jau septynias mašinas, kurios buvo suimtos. Reikia jas taisyti. Už pusantro tūkstančio eurų mes penkias mašinas nuvešime. Yra tiek daug pavyzdžių, kai medikai, paprasti žmonės su tokiomis baisiomis mašinomis važiuoja, kiekviena mašina – nesvarbu, ar karinė, ar ne – gali padaryti didelį skirtumą.
Paskutinį kartą nuvežėme 400 kilogramų miltų, iš kurių močiutės kariams į frontą gamino sausainius. Vėliau matome vaizdo įrašus, kaip mūsų siųstus daiktus kariai priima fronte. (...) Labai daug paramos pristatome tiesiogiai lietuviams, kurie kovoja legione.
– Per tą laiką tikriausiai užsimezga ir draugystės. Galbūt galėtumėte pasidalinti labiausiai įsiminusiais susitikimais su žmonėmis? Tikriausiai ir Ukrainoje žmonės laukia tos paramos, ją vertina.
– Taip, tai labai svarbu. Labai svarbu. Sunku, nes viską labai sunku planuoti. (...) Kiekvieną kartą būna problemų, visi tai daro iš savo asmeninių pinigų. (...) Kaip apsidžiaugia ukrainiečiai, kiek ten laimės ir šypsenų būna, kai pasirodome.
Tikrai žmones džiugina, kai jie žino, kad ir lietuviai, latviai, estai, suomiai rūpinasi, įvairios Europos šalys, kuriose visi supranta, ką reiškia rusų grėsmė. Nepaisydami asmeninio pavojaus, žmonės vis tiek prisideda, važiuoja.
– O jūs pats važiuodamas nejaučiate tos baimės, apie kurią kalbate? Atsakomybės jausmas stipresnis?
– Atsakomybės jausmas tikrai stipresnis. Didžiausia baimė yra, kad šeima rūpinasi. Žinai, kažkaip baimė didesnė, kad karas ateis į Lietuvą. Kas bebūtų dabar, kiekvienas žingsnis atitolina tą grėsmę sau, savo šeimai, mylimiems žmonėms.
Kas bebūtų dabar, kiekvienas žingsnis atitolina tą grėsmę sau, savo šeimai, mylimiems žmonėms.
Žinai, važiuojant į Chersoną ar Krupjanską, tikrai grėsmės jausmas šiek tiek jaučiasi. Nesinori būti turistu. Daug kas važiuoja tik apsidairyti, pasifotkinti. Nesinori būti tarp jų.
– Nes yra ir to – ne paslaptis, kad yra juodojo turizmo.
– Taip, taip. Yra žmonių, kurie iš viso to daro verslą, užsidirbinėja. Visa Lietuva nekaip atrodo, kai lietuviai taip daro. Ne mano reikalas juos smerkti, jų karma jiems priklauso.
– Jūs pats dėl pagalbos Ukrainai ir savo verslus, darbą susistabdėte.
– Taip, taip. Kai prasidėjo karas, mes iš Amerikos suorganizavome konteinerį paramos, mūsų budistų bendruomenė 20 tonų nusiuntė, bandėme padėti. (...) Yra labai daug galimybių, kaip prisidėti.
– Galbūt atvykęs į Lietuvą pajautėte tą skirtumą, kaip lietuviai ir amerikiečiai žiūri į karą Ukrainoje?
– Taip. Kai kėliausi į Lietuvą, mano vaikystės draugai mane perspėjo – ar tu tikras, juk čia šiek tiek pavojinga. Jie nesuprato, kad jau buvau įsivėlęs į tai. Bet taip, čia tikrai jaučiasi didesnė grėsmė.
Amerikoje turiu nemažai respublikonų ir demokratų draugų, tarp mūsų vyko labai rimtos diskusijos apie šį karą. Galų gale, kai kuriomis temomis nebegalime diskutuoti, nes suprantu, kad vien tik pyktis kyla.
– O čia arčiau viskas.
– Čia viskas arčiau. Žinai, keturios valandos iki Varšuvos, trys valandos iki Ukrainos sienos. Dienos metu jau gali būti Kyjive.
– Tada negali būti abejingas. Toliau vėl planuojate važiuoti į Ukrainą ir, kaip suprantu, ateitį matote Lietuvoje?
– Taip, taip. Važiuosime, darysime, jau atsirado JAV fondų, kurie mato mūsų daromą darbą, pradeda dovanoti pinigų.
– Taip galite būti tiltas tarp JAV ir Lietuvos.
– Yra labai daug Amerikos lietuvių, kurie nori prisidėti, rūpinasi. (...) Dievas žino – pasibaigs karas, duok dieve, greičiau, ir Ukraina turės tiek išminties apie dronus, karinę techniką, gynybą nuo Rusijos... Jie bus tokie allies [sąjungininkai]. Štai kokių žmonių mums reikia šalia.
