Palangos oro uoste pirmadienio popietę pasitinktas į Lietuvą po kelionės Ramiuoju vandenynu ir akistatos su taifūnu grįžęs keliautojas Aurimas Mockus. Oro uoste keliautoją sutiko bendražygiai iš Lietuvos šaulių sąjungos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų, artimieji, kelionę stebėjusieji ir palaikiusieji.
Keliautojas neslėpė, kad jį nudžiugino tai, kiek daug žmonių, bendraminčių ir bičiulių jį pasitiko Palangos oro uoste, nustebino ir greta oro uosto ištiesta ilga Lietuvos trispalvė, kurią keliautojas labai gerai matė per lėktuvo iliuminatorių.
„Visų pasiilgau be galo. Labai didelis palaikymas, už kurį esu tikrai labai dėkingas visiems. Žmogiškai sunku išreikšti viską žodžiais. Turi truputį viskas susigulėti, kad sugebėtum pasakyti tai, ką jauti. Apart to, kad jaučiuosi gyvas nelabai daugiau pavyksta ir išreikšti“, – netrukus po to, kai nusileido lėktuvas žurnalistams sakė A. Mockus.
Jis taip pat teigė suprantantis, kad po šio išbandymo jam kiekviena diena – lyg gimtadienis.
„Daviau sau pažadą, kad gyvenime nieko nekeisiu. Darysiu taip, kaip dariau, naudosiuosi kiekvienu man gyvenimo duotu šansu, neatsisakysiu jokių man iškeliamų iššūkių. Turbūt dievas turi man planą ir dėl to turbūt mane saugo jau ne pirmą kartą. Ačiū ir jam. Ačiū visiems, kurie meldėsi reikiamu momentu. Suprantu, kad 4 kategorijos taifūną išgyventi – didesnis iššūkis nei perplaukti Ramųjį vandenyną“, – kalbėjo A. Mockus.
„Aišku, pačiam blogiausiam yra sunku pasiruošti. Bet, kaip sakau, kol vanduo lūpų nesemia, tu supranti, kad dar esi gyvas ir gali kabintis į gyvenimą. Ir tą daryti verta, nes žinai, kad ir sunki diena, po jos ateina kita, kuri būna šviesi. <...> Po kiekvieno juodo gyvenimo tarpsnio būna baltas dėl kurio verta gyventi“, – gausiam būriui susirinkusiųjų sakė A. Mockus.
Keliautojas pripažino, vis dar labai skaudu galvoti apie „Kuršį“, kurį, deja, teko palikti taifūno epicentre. Jo likimas – nežinomas.
„Gaila, kad „Kuršis“ liko vandenyne, vis dar sapnuojasi, buvo jau keletą kartų grįžęs sapnuose. <...> Laikas turbūt parodys, kartais būna stebuklų, kai valtis grįžta ir po 9 metų. Aš suprantu, šansų vis mažėja, bet, kaip bebūtų „Kuršio“ simbolis tampa tarsi išgyvenimo simboliu“, – sakė keliautojas.
Jis dar kartą dėkojo tiems, kurie tikėjo juo, idėja ir galimybe įveikti Ramųjį vandenyną. Be to, susirinkusiems atskleidė, kad po šios kelionės yra gimusi idėja apie visą kelionę, išgyvenimus ir akistata su taifūnu išleisti knygą.
Keliautojas konstatuoja, kad jam pavyko perplaukti Ramųjį vandenyną. Bus bandoma įteisinti šį faktą.
„Galiu pasakyti vieną vienintelį faktą, kad Ramusis vandenynas tikrai perplauktas. Jis baigiasi tiek Naująja Kaledonija. Aišku, buvo ten iššūkių nemažai. Aišku, kiekvieną kartą, kai iššūkiai užklupdavo, atrodydavo, kad nebegali būti sunkiau, bet kai save pagauni ant tų emocijų, galvoji: „Palauk, gali būti“. Žinai, kad yra ribos, kur gali būti dar sunkiau ir dar sunkiau, bet iki tokios ribos sau kartelės nekėliau, kad reikės ir tai ištverti. Galbūt net gerai, kad tikrai nežinojau, kas manęs laukia, nes 12 valandų iki tol, kai pasiekiau blogiausią kelionės tašką, nutrūko ryšys. Galiu pasakyti, kad baimės nebuvo. Buvo galbūt nerimo dėl šeimos“, – sakė A. Mockus.
Po pasitikimo Palangos oro uoste A. Mockus išvyko į Klaipėdą, kur 18 val. numatomas jo pasitikimas prie pirmajam Lietuvoje auto-moto klubui „M.S.C. Memelland“ ir keliautojui Antanui Poškai skirto paminklo, kurio atsiradimo iniciatorius prieš kelerius metus ir buvo pats A. Mockus.
Į sutikimo renginį mieste atvykę gyventojai norėjo fotografuotis su keliautoju, reiškė jam palaikymą, spaudė ranką.
A. Mockų sveikino ir Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus. Jis A. Mockui įteikė miesto ir Lietuvos vėliavas, o A. Mockus miesto merui – iš valties išgelbėtą Klaipėdos vėliavą. Keliautojas juokavo, kad vėliava smarkiai apiplyšo ne dėl jo kaltės, o tai padarė daugiau nei 200 km/h greitį siekęs vėjas audros metu.
Žmona: „Laikiausi ramiai“
A. Mockaus žmona Sonata Mockuvienė neslėpė, kad sunkiausiomis dienomis buvo daug emocijų ir nerimo.
„Kai buvo tas pranešimas, kad dingo visas ryšys, nėra galimybės susisiekti ir kad jis paspaudė, su komanda tarėmės, kas galėjo tokio nutikti. <...> Kol negavau žinių iš gelbėjimo tarnybos, kad jis gyvas, tikrai nerimo buvo“, – sakė S. Mockuvienė.
Anot pašnekovės, lemtingomis dienomis jai teko atsakyti ir į nemažai sunerimusių artimųjų bei bičiulių skambučių.
„Daug nerimo iš visų pažįstamų. Man reikėjo krautis lagaminus tą paskutinę dieną, o telefonas netyla. Tuomet pasakiau, kad viskas – neatsiliepinėju. Aš pakankamai stabiliai, ramiai laikiausi, nes reikėjo daug darbų atlikti iki tol, o kiti skambino su visokiomis nuotaikomis. Skambina, į ragelį verkia. Kiti galbūt jautriau sureagavo į tą žinią, kad yra ieškomas ir nėra jokių žinių“, – prisiminė keliautojo žmona.
Paklausta, ar po šios kelionės išgyvenimų neprieštarautų ir išleistų vyrą į kitus iššūkius, moteris nusijuokė ir akcentavo, kad A. Mockus pats sprendžia, į kokias keliones dar leisis ateityje.
„Toks jausmas, kad kažkas galėtų jį išleisti arba neišleisti… Jis yra toks. Iki šiol niekas jo nesulaikė. Nei aš, nei mama, nei kas kitas, tai nemanau, kad kažkas ir toliau sulaikys“, – kalbėjo S. Mockuvienė.
Mockaus mama: „Su juo kartu plaukiau“
Pirmadienį į Palangos oro uostą pasitikti keliautojo atvyko ir A. Mockaus mama Veronika Mockuvienė. Moteris sakė visą kelionę mintimis buvusi kartu su sūnumi.
„Su juo kartu plaukiau visą tą kelionę. O tas dienas, aišku, sunku net žodžiais pasakyti. <...> Smagu, kad jis toks drąsus, bet, aišku, šeimai jis yra iššūkis“, – paklausta apie tas paras, kai paaiškėjo, kad ryšys su A. Mockumi nutrūko, kalbėjo V. Mockuvienė.
Paklausta, ką pasakė sūnui, kai po gelbėjimo operacijos jau galėjo pasikalbėti su juo, V. Mockuvienė teigė ištarusi sūnui, kad šis gimė su marškinėliais.
„Sakiau, gimei, sūnau, su marškinukais. Tau davė aukščiausiasis antrą gyvybę. Kiekvieną dieną reikia dėkoti tiek tau, tiek man, tiek visai šeimai“, – pirmąjį pokalbį po lemtingų parų prisiminė V. Mockuvienė.
Ji taip pat pastebėjo, kad A. Mockus nuo pat vaikystės buvo išskirtinis žmogus.
„Jis nuo vaikystės toks. Jis toks ir aš turiu jį priimti tokį, koks jis yra“, – sakė keliautojo mama.
Pusmetį trukusi kelionė ir netikėta jos pabaiga
LRT.lt jau skelbė, kad A. Mockus kelionę irkline valtimi „Kuršis“ per Ramųjį vandenyną pradėjo praėjusių spalį San Diege.
Šia kelione klaipėdietis siekė skleisti žinią, kad Lietuva palaiko nuo Rusijos besiginančią Ukrainą.
Taip pat skaitykite
12 tūkst. kilometrų atstumą klaipėdietis ketino įveikti per 6–8 mėnesius, tačiau kelionė buvo sklandi ir A. Mockus demonstravo itin greitą tempą, tad jau prieš pat didžiąsias metų šventes įpusėjus kelią buvo aišku, kad tikslą pavyks pasiekti iš viso per pusmetį.
Finišuoti keliautojas ketino Australijoje – Brisbane.
Deja, vasario pabaigoje ryšys su keliautoju nutrūko ir netrukus paaiškėjo, kad A. Mockus pateko į itin stiprų cikloną.
Jo valtį kelias paras talžė ir vartė keliolikos metrų aukščio bangos bei vėjas. Valčiai smarkiai pasvirus, A. Mockus suprato, kad kelionės tęsti nebegalės, ir nusprendė aktyvuoti pagalbos mygtuką.
Kurį laiką nebuvo aišku nei kokios būklės yra pats A. Mockus, nei valtis „Kuršis“ ir ar keliautojui pavyks atsilaikyti iki jį pasieks gelbėtojai.
Kovo 3 d. Karališkasis Australijos karinis jūrų laivynas išgelbėjo lietuvį iš Koralų jūroje jį užklupusio taifūno Alfredas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo istoriškai stiprus.
Dėl labai blogų oro sąlygų karinis laivas, išgelbėjęs lietuvį, nusprendė plaukti ne į Brisbaną, o į Sidnėjų.
Kovo 7 d. naktį Lietuvos laiku klaipėdietis keliautojas A. Mockus išsilaipino Sidnėjuje. Netrukus internetą apskriejo širdį virpinantys vaizdai, kai iš karinio laivo išlipęs A. Mockus puola savo žmonai Sonatai Mockuvienei į glėbį.
Nors keliautoją išgelbėti pavyko, apie pusmetį namus A. Mockui atstojusi valtis „Kuršis“ liko Koralų jūroje. Pavyko išsaugoti tik valties irklus ir ant jos buvusias Klaipėdos ir Lietuvos vėliavėles, o pačios valties likimas liko nežinomas.
Vyras tuomet teigė tikintis, kad „Kuršį“ išgelbėti dar gali pavykti.
Netrukus po to, kai išlipo į krantą, išskirtinį interviu LRT davęs A. Mockus sakė besijaučiantis lyg sapne, o po patirti išgyvenimai jį įkvėpė džiaugtis visomis gyvenimo smulkmenomis.
