Po beveik pusmečio plaukimo per Ramųjį vandenyną ir akistatos su taifūnu Koralų jūroje Australijos kariniu laivu Sidnėjų pasiekęs ir ten išsilaipinęs keliautojas Aurimas Mockus šią savo kelionę vadina išgyvenimo kelione. Patekęs į patį stichijos epicentrą apie tris paras klaipėdietis bandė atsilaikyti neįtikėtinomis sąlygomis – valtį „Kuršis“ talžė keliolikos metrų bangos ir smarkus vėjas, o pačiam A. Mockui teko kęsti skausmą, troškulį ir alkį. Vis dėlto vos išlipęs į krantą ir puolęs žmonai į glėbį, keliautojais tvirtina davęs sau pažadą mokėti džiaugtis kiekviena akimirka.
Praėjusių metų spalio viduryje A. Mockus San Diege pradėjo savo kelionę irkline valtimi per Ramųjį vandenyną. Jis siekė skleisti žinią, kad Lietuva palaiko nuo Rusijos besiginančią Ukrainą.
12 tūkst. kilometrų atstumą klaipėdietis ketino įveikti per 6–8 mėnesius, tačiau kelionė buvo sklandi ir A. Mockus demonstravo itin greitą tempą, tad jau įpusėjus kelią buvo aišku, kad tikslą pavyks pasiekti iš viso per pusmetį.
Deja, vasario pabaigoje ryšys su keliautoju nutrūko ir netrukus paaiškėjo, kad A. Mockus pateko į itin stiprų cikloną. Jo valtį kelias paras talžė ir vartė keliolikos metrų aukščio bangos bei vėjas. Valčiai smarkiai pasvirus, A. Mockus suprato, kad kelionės tęsti nebegalės, ir nusprendė aktyvuoti pagalbos mygtuką.
Kovo 3 d. Karališkasis Australijos karinis jūrų laivynas išgelbėjo lietuvį iš Koralų jūroje jį užklupusio taifūno.
Penktadienio naktį Lietuvos laiku klaipėdietis keliautojas A. Mockus išsilaipino Sidnėjuje. Netrukus internetą apskriejo širdį virpinantys vaizdai, kai iš karinio laivo išlipęs A. Mockus puola savo žmonai Sonatai Mockuvienei į glėbį.
„Aš turbūt esu apdovanotas Dievo dar ir tuo, kad turiu nuostabią žmoną. Žmoną Sonatą, kuri, manau, mažiausiai jautė stresą. Kaip ji sako: „Aš tikėjau, kad viskas bus gerai, nes tu esi kaip katinas, kuris turi daug gyvybių, tik nežinau, kurią tu čia eilinį kartą išnaudojai.“ Aišku, buvo neramu, nes jai paskambino naktį, jos kontaktus nurodžiau ir gelbėjimosi tarnyboms, prašiau, kad susisiektų, nes aš jau kelias dienas neturėjau ryšio ir tikrai visi jaudinosi“, – ankstų penktadienio rytą, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai išsilaipino Sidnėjuje, išskirtiniame interviu LRT sakė A. Mockus.
S. Mockuvienė vyrui pasakojo, kad, sulaukusi pagalbos tarnybų skambučio ir informacijos, visų pirma pagalvojo apie tai, ką tuo metu teko išgyventi jos antrajai pusei.
„Sako: „Aš galvojau, ką tu dabar turi jausti, jeigu paspaudei signalą. Žinant tave…“ Aš ir tada juokavau, kad nežinau, kas man turėtų nutikti – ranką, koją nukąsti, kad nenuplaukčiau. Bet čia situacija visai kita, tu supranti, kad su 45 laipsniais pasvirusia valtimi nieko nepadarysi“, – kalbėjo keliautojas.
Išlipęs į krantą pašnekovas sakė besijaučiantis lyg sapne, o po patirtų išgyvenimų ketina džiaugtis visomis gyvenimo smulkmenomis.
„Aš dar gyvenu kaip sapne. Kiekvieną dieną vis išgyvenu kaip sapne. Nemeluoju. Dar vakar pagalvoju, kad kiekvieną dieną tiek gerų įspūdžių, nors, atrodo, netekau brangaus turto, palikau valtį su savo asmeniniais daiktais, viskuo. Bet dar kol kas manęs nepričiumpa tas jausmas. Žinau, galbūt tai ateis vėliau. Bet tas išgyvenimo jausmas… Daviau sau pažadą, kai atrodo, kad buvau ant to slenksčio, mėgautis kiekviena akimirka gyvenime. Mėgausiuosi kiekviena akimirka gyvenime. Stengsiuosi daryti taip, kad iš kiekvienos akimirkos būtų kažkas gero“, – išskirtiniame interviu LRT sakė A. Mockus.
Lemiamos dienos išsunkė jėgas
Patekusį į taifūno gniaužtus „Kuršį“ stichija vis vartė. A. Mockus suskaičiavo, kad per kelias paras, iki buvo išgelbėtas, valtis vertėsi tris dešimtis kartų. Buvo ir tokių momentų, kai „Kuršis“ iškart apsiversdavo kelissyk.
Valties triume net ir prisirišusiam irkluotojui tai yra nemenkas fizinis iššūkis, nes tenka atlaikyti smūgius, ant žmogaus krentančius daiktus ir pan. A. Mockui tokiomis sąlygomis dar vis tekdavo semti į valtį patenkantį vandenį.
„Viskas buvo chaotiška nuo tos akimirkos, kai man viskas blogai pradėjo klostytis… Buvo tokių tarpų, kai, atrodo, tau Dievas atsiunčia tai, ko tau reikia. Kai atrodo, kad neišeina jau net seilių nuryti, atsiranda vanduo. Kajutėje viskas po tiek persivertimų kaip centrifugoje – visi daiktai į vieną vietą susimuša, čiužinio ištraukti neišėjo, nes jis kiaurai šlapias. Žinojau, kad kažkur turėjo būti vaistų nuo sumušimų. Nieko nerandi. O čia guli, kažką jauti po savimi, ištrauki – žiūri, kremas galvai. Galvą pasitepi. Po kurio laiko jauti lyg servetėlę, neturi jėgų, išsitrauki, o ten – vaistai akims, o man akys buvo užpūliavusios nuo drėgmės, nuo visko. Sakau, Dievas atsiunčia tokius dalykus. <...> Gėriau vadinamąsias geriamąsias lašines. Tik gavau vandens, gavau ir tų lašinių – po ranka tiesiog pasitaikė. Įdomiai. Kai kurie dalykai ėjo vis blogyn, o kai kurie dalykai, atrodo, neleido išeiti iš pasaulio“, – prisiminimais apie lemiamas paras kone ciklono epicentre dalijosi A. Mockus.
Maisto keliautojui išsitraukti pavyko tik trečiąją gelbėjimo operacijos dieną.
Per beveik 150 parų, kurias praleido plaukdamas per Ramųjį vandenyną, keliautojas neteko svorio, tačiau kelios paskutinės ir sunkiausios paros pareikalavo maksimalių energijos ir jėgų resursų, tad klaipėdietis atrodo smarkiai sulysęs.
„Atrodo, ir taip buvau svorio numetęs, bet per tas tris su trupučiu paros, kol vyko ta baisiausia dalis iki išgelbėjimo… Išlipęs pasižiūrėjau. Atrodo, kad mane iš kokio konclagerio paėmė. Dabar keturias paras mane penėjo ant to laivo tiesiogine šio žodžio prasme, nes be galo geras maistas. Kiekvieną kartą grįžtu, pasižiūriu į pilvą ir dar ne, dar nesimato, dar galiu kimšti. Anksčiau galvodavau: ar tau tikrai reikia to batonėlio, ar gali jį suvalgyti, o dabar imu ir nė negalvoju. <...> Atsisveikinimui virėjas dar prikrovė sausainių, šokoladų. Sakau atvirai, ten tokie geri žmonės. Neturiu kaip pasakyti. Jie dirba kaip šveicariškas mechanizmas ir yra kaip didelė šeima“, – sakė A. Mockus.
Jautė, kad pagalbos gali ir nesulaukti
Paklaustas, kada buvo momentas, kai suprato, kad be pagalbos išsiversti ir tęsti kelionės nepavyks, A. Mockus teigė, kad tuo metu, kai valtis, prisipildžius kairėje pusėje esantiems balastiniams rezervuarams, pasviro 45 laipsnių kampu, o bangos chaotiškai talžė be paliovos, tapo aišku, kad pateko į didelę bėda. Tuomet „Kuršis“ ir pasiuntė pagalbos prašymo signalą.
Iki tol valčiai plaukiant ciklono epicentre ir pučiant 58 mazgų vėjui A. Mockus dar fiksavo vaizdus lauke ir nė neplanavo baigti kelionės, tačiau vėliau vėjas vis stiprėjo ir oro sąlygos buvo negailestingos.
Žinia, tokiose situacijose yra gelbėjama tik žmogaus gyvybė, bet ne turtas, tad „Kuršis“ buvo paliktas dreifuoti Koralų jūroje. Vis dėlto keliautojas įsitikinęs, kad valtį galima prikelti gyvenimui ir prireikus ji galėtų pakartoti žygį per Ramųjį vandenyną.
„Kai gauni tiek vėjo, kai visas sukrypsti, visus daiktus, viską sumeta į vieną vieną… Paskui pradėjo plūsti vanduo ir iš kitų vietų, kur tikrai neturėjo. Bet supratau, iš kur: kai tave pradeda vartyti, nudaužia kokią anteną, atsiranda korpuse skylutė, per tą vadinamą sumuštinį vanduo kažkur turi nueiti, o tu esi viduje pasidaręs kokius laikiklius ir pan. ir per tuos laikiklius pradeda sunktis vanduo. Yra ne viena skylutė, o keliasdešimt, prietaisų skydelyje yra šimtai tų skylučių“, – aiškino A. Mockus.
Keliautojas sakė šiuo metu pastebintis nemažai klaidintų bandymų komentuoti jo situaciją ar daryti išvadas dėl neva netinkamo valties paruošimo.
„Korpusas atlaikė 100 proc. ir dar atlaikytų. Korpusas – be galo stiprus. Jeigu atlaikė beveik 200 km/h greitį, tai, patikėkite, atlaikytų ir dar. Korpusas – be jokių problemų, neskaitant to, kur kažką nurovė ir pradėjo vanduo bėgti po truputį. O kur sakoma, kad kažkas sulūžę, suskilę – ne, ten tiesiog buvo diržas, kuris visą laiką buvo uždėtas ant to rago, nes ten telefoną tvirtindavausi. Niekas neįskilo. Net ir plaustas, išsiskleisdamas trečią parą, kuris man daugiausia rūpesčių pridarė ir grėsmės, išsiskleidė normaliai ir nieko nepažeidė, nieko nesugebėjo išlaužti. Jis tiesiog užstrigo, nes labai netinkamu laiku išsiskleidė po eilinio persivertimo“, – patikino A. Mockus.
Trečią parą „Kuršį“ talžant itin stipriai stichijai išsiskleidęs plaustas tapo tarsi valties burė, kuri ėmė kelti dar didesnį pavojų, nes vėjas ėmė dar smarkiau nešti valtį. Tuomet, neslepia A. Mockus, buvo kilę minčių, ar pavyks atsilaikyti daugiau nei parą iki atplaukiant pagalbai. Tuo metu buvo planuojama, kad gelbėtojai keliautoją pasieks po poros parų.
„Tada jau siunčiau signalus, kad nežinau, ar atlaikysiu daugiau nei parą. Trečiai parai prasidedant galvojau, kad tik po dviejų parų bus laivas, bet kai pasakiau, kad greičiausiai tiek neišlaikysiu, jeigu bus persivertimas, dar vakare gavau atsakymą, kad per parą [pasieks pagalba]. Jie keitė kursą per pačią audrą“, – kritinį kelionės momentą prisiminė A. Mockus.
Svarbios neperskaitytos nerimo žinutės
Koralų jūroje siaučiant Alfredui, kuris maišė vandenį su dangumi, išgyventi visomis išgalėmis stengęsis A. Mockus laukė pagalbos, tačiau nežinojo, kur tiksliai yra jo atskubantis Karališkojo Australijos karinio jūrų laivyno laivas. Laivo jis nematė net jam visai priartėjus.
„Aš tik žinojau, kad jis šalia sukinėjasi. Jie mane sugebėjo pamatyti tik dvi jūrmylės iki manęs, nes bangos tą dieną buvo 6–7 m. Nors ir atrodė tą dieną, kai mane gelbėjo, kad viskas nurimo. Vėjas siekė apie 25 ar 35 mazgus. Čia, vadinasi, nurimęs. Man atrodė, kad jau nebepučia, kad sustojo. Dar prašė manęs iš lėktuvo, kas koordinavo tą situaciją, pasižiūrėti, kaip vertinu situaciją, ar matau dideles bangas, nes paskutinę parą ypač kažkas virš galvos kabėjo. Sakiau, kad lyg sumažėjo. Bet paskutinę parą dar 4 kartus buvau perverstas“, – apie paskutinius momentus iki išgelbėjimo pasakojo A. Mockus.
Keliautojas sakė, kad tuo metu, kai aktyvavo pagalbos signalą, nė pats nežinojo, kad yra visai greta ketvirtos kategorijos taifūno epicentro, mat jau daugiau nei parą neturėjo interneto ryšio.
Tris paras iki tol nebuvo pasirodžiusi saulė, tad akumuliatoriai išsikrovė ir nebuvo galimybės jų įkrauti.
Kol dar galėjo, keliautojas per „Garmino“ įrenginį mėgino vis atnaujinti informaciją apie vietą, kurioje tuo metu yra, nes vylėsi taip bent kiek sumažinti nerimą artimiesiems.
„Aš galvojau, kad mano komanda matys, kad judu. Taip ir pavyko man daryti kurį laiką, kol jis veikė. Buvau atsinaujinęs ir orų prognozę, pamačiau, kad vėjas dar labiau stiprėja iki 58 ar 68 mazgų, vietoj, kaip man sakė, 48 mazgų. [Kai maniau, kad pikas], buvau išėjęs, dar pasifilmavau, išsiunčiau žinutę, sakiau: „Kaip gerai „Kuršis“ stovi, kaip gerai, kad balastą pasisunkinau centrinį.“ <...> Bet paskui viskas taip kardinaliai pasikeitė, dar labiau pradėjo pūsti. Kai jau pradėjo semti šoninius balastus, kurie turėjo būti tušti, tada visa situacija ir komplikavosi“, – pasakojo A. Mockus.
Likęs be ryšio su išoriniu pasauliu A. Mockus negalėjo gauti ir kranto komandos patarimų, naujausių orų prognozių, tad nežinojo ir svarbios komandos jam siųstos žinutės, kad artėja itin stipri stichija ir būtina bandyti jos vengti.
„Paskutinė prognozė, kurią aš buvau gavęs, – taifūnas nuo tavęs traukiasi, labai smarkiai nesiveržk į priekį, nes jis eina Brisbano link. O kai tik atėjęs į laivą gavau internetą, pamačiau, kad komanda man jau rašė tą rytą, kai aš nesugebėjau įjungti interneto: „Aurimai, mesk skubiai inkarą, neik niekur, eina tavęs link taifūnas, ruoškis, jis stiprėja.“ Jau buvo prasidėjusios nerimo žinutės. Bet aš jau jų nebegavau. Komanda nėra dėl to kalta, nes taifūnas vandenyje elgiasi visiškai neprognozuojamai. Kas valandą keičiasi prognozės“, – akcentavo pašnekovas.
A. Mockui jau teko girdėti ekspertines išvadas bandančiųjų samprotauti apie galbūt neapgalvotus sprendimus, nepamatuotą entuziazmą ar oportunizmą, kad tai galbūt neva ir prišaukė bėdą. Keliautojas atkerta, kad nieko panašaus tuomet nevyko.
„Nėra tokio durno žmogaus, kuris lįstų mirčiai į akis. Situacija buvo visai kita, kai aš ją turėjau. Jau ne pirmas kartas, kai buvau į taifūno galą. Tokia pati situacija buvo prie Meksikos pačioje pradžioje, kai nuo Floridos artėjo uraganas. Mes laukėme, buvo taktika plaukti jo uodegoj. Ir tai pasiteisino“, – pabrėžė A. Mockus.
Viltis dėl „Kuršio“ – gyva
Daugiau nei penkis mėnesius A. Mockui namus Ramiajame vandenyje atstojusi irklinė valtis „Kuršis“ nebuvo partempta į krantą. Kur tiksliai ji šiuo metu yra, klaipėdietis nežino, tačiau tvirtina dar nepraradęs vilties, kad valtį pavyks rasti ir pargabenti į krantą.
„Gelbėjama yra gyvybė, o ne laivai. Ir milijonus kainuojančios jachtos yra paliekamos viduryje vandenyno. Viską esu palikęs įjungta, bet antenos yra aplaužytos, viskas yra apgadinta, todėl jis tik iš nedidelio atstumo bus matomas. Iš epicentro aš buvau išplaukęs, taifūnas jau buvo gana atsitraukęs, buvo apie 300 jūrmylių iki kranto. Dabar pasikeitus vėjui atsiranda teorinė galimybė, kad jį per kokią savaitę gali atpūsti ir išmesti į krantą Brisbane“, – sakė A. Mockus.
Kol kas per laivų stebėjimo programėles „Kuršio“ nematyti, tad prašoma visų, kurie galbūt plaukdami pastebėtų valtį, keliautojui pranešti koordinates.
A. Mockus jau ieškojo, kas galėtų padėti jam rasti ir pargabenti valtį į krantą. Tokį darbą šias paslaugas teikiantys australai įkainojo 150–200 tūkst. Australijos dolerių.
„Nauja valtis kainavo 120 tūkst. eurų, dar daiktai, kurie galbūt kainavo dar keliasdešimt tūkstančių. Tačiau jau daugelis jų bus metama lauk. Turiu omeny, kad ji jau tos vertės nebeturi. Ji visa pramalta. Vertinkime ją puse buvusios vertės. Ją dar reikės ir parvežti. Realu yra 5–10 tūkst. mokėti, bet tikrai ne tokią sumą. Už tiek gali naują pastatyti“, – sakė keliautojas.
Klaipėdietis neslėpė, kad jam asmeniškai ši situacija yra labai skaudi, tačiau džiugina milžiniškas palaikymas, kurio jis sulaukė. Būtent tai suteikė ryžto apsispręsti dėl paramos lėšų rinkimo. Netrukus apie tai žadama paskelbti daugiau detalių, aktualių tiems, kas norės prisidėti.
„Aišku, nėra malonu prašyti. Atsiranda žmonių, kurie pradeda heitinti: ko čia plaukei, kodėl čia tave turi gelbėti, kiek kainavo Australijai. Atsiprašau, kad jūsų gyvenimas toks nelaimingas, bet aš nedariau nieko tyčia. Pagal tarptautinę teisę aš turėjau galimybę gauti pagalbą. Lygiai taip pat bet kuris australas, patekęs į nelaimę mūsų Baltijos jūroje, gautų pagalbą ir ji būtų nemokama. Lai nesijaudina niekas – man asmeniškai gelbėjimo operacija nieko nekainuos“, – sakė A. Mockus.
Kelias artimiausias savaites A. Mockus ketina praleisti Australijoje. Keliautojas viliasi, kad per šį laiką pavyks rasti „Kuršį“ ir saugiai pargabenti jį į krantą.
Kol kas iš valties jam liko tik Lietuvos ir Klaipėdos vėliavėlės, irklai.
A. Mockus neslepia, kad po gelbėjimo operacijos jį užgriuvęs dėmesys stebina.
„Nelabai supratau, kas vyksta apskritai, kai mane paleido iš ligoninės, kada įsijungiau internetą. Įjungiau ir nesuprantu, kas darosi – telefonas gal valandą pypsi, eina pranešimai ir net neišeina atidaryti socialinio tinklo. O aš tai juk nežinau, kokia yra situacija, galvoju, kas čia. Ir kai pasileido, einu ir kokias 5 min. nesuprantu net kas dedasi socialiniame tinkle, nes matau, kad kitų žinių net nėra – visur tik tu. Visi džiaugiasi, kad viskas pavyko, dar senos žinios“, – prisiminė A. Mockus.
Keliautoją Sidnėjuje pasitiko gausus būrys žurnalistų, apie jo kelionę ir gelbėjimo operaciją jau skelbė ir didžiausi pasaulio leidiniai.
Panika užvaldžiusi nebuvo
Nors pačiam kelionės baigti ir nepavyko, keliautojas įvykius linkęs vertinti teigiamai, nes tokioje situacijoje jam pavyko išlikti gyvam.
„Pasakysiu atvirai, mirti nebijojau. Galbūt tai buvo per toli. Apie tai gal būčiau pagalvojęs, kai iki lūpų būtų buvę vandens. Nežinau“, – paklaustas, ar nebuvo momentų, kai užvaldė baimė dėl likimo ar panika, sakė A. Mockus ir pridūrė, kad laiko nerimui buvo užtektinai, tačiau, jo nuomone, pavyko šiai emocijai nepasiduoti.
Vis dėlto jis pastebėjo, kad nerimą kėlė tai, jog buvo sudėtinga susikalbėti su į pagalbą skubančiomis pajėgomis. Trečiąją gelbėjimo operacijos parą atsiradus galimybei kalbėtis lietuvių kalba tapo paprasčiau, tačiau nebuvo paprasta.
„Trečią parą, kai atskrido lietuvis Mantas, kuriam esu be galo dėkingas, nes pasitaikė vietoje ir laiku ir tarnybų buvo pakviestas. Jis į Makėjaus miestą su šeima iškylauti buvo atvykęs. <...> Mes net su Mantu sunkiai kartais susikalbėdavome. Mano antenos buvo išlaužytos. Jie sugebėdavo tik tam tikru kampu virš manęs pakibę pakalbėti, o juk dvi paras reikėjo kalbėti, klausytis anglų kalba. Aš nesu laisvai kalbantis angliškai. Sugebu vesti dialogą, keliauti po pasaulį – tiek man užtenka tos anglų kalbos, bet kai tau reikia tokiu atveju ir girdi šnypštimą, tu nesupranti. Atvirai galiu sakyti, gal 20 proc. suprasdavau to, ką jie man pasakydavo“, – pasakojo A. Mockus.
Keliautojas pamena, kad pirmosiomis paromis, kol laukė pagalbos, su virš jo ratus sukančio lėktuvo įgula pavykdavo net ir pajuokauti. Šmaikštauta, kad vaizdo medžiaga, kur buvo užfiksuota, kaip smarkios bangos vis varto „Kuršį“, vaizdo įrašų platformose turėtų surinkti daug peržiūrų.
„Sakiau: „O, žiūrėkite, kaip mane pervertė.“ Jie matė, kaip mane varto ten. Bandė irgi palaikyti atmosferą, kad jeigu aš juokauju, tai ir jie juokauja“, – sakė A. Mockus.
Tiesa, sunkiausi momentai būdavo tuomet, kai dar laukiant laivo lėktuvai turėdavo grįžti pasipildyti degalų. Tokiais momentais kritiniame taške atsidūręs ir gelbėtojų laukiantis A. Mockus vėl likdavo vienas.
„Nakčiai dažniausiai būni paliekamas vienas. Pirmą naktį taip buvo – jie išskrido vėlai vakare ir grįžo tik paryčiais. Įdomiausia buvo, kai išskrido antrą naktį ir sakė, kad grįš ryte, o negrįžo. Mūsų laiku tai buvo sekmadienis. <...> Nuo to vartymosi, nuo visko aš buvau net laiko suvokimą praradęs. Žiūriu, kad sekmadienis, 7 valanda ryto, paskui 8 valanda, o kur yra lėktuvas? Maniau, kad mane prarado vėl, kadangi naktį vėl vartė, tai maniau, kad nudaužė visą sistemą. Jokia įranga man neįsijungė paskutinį kartą“, – pasakojo keliautojas.
Manydamas, kad lėktuvas jo negali rasti A. Mockus nusprendė imtis veiksmų – siekė suremontuoti nulaužtą anteną ir taip pagerinti savo matomumą.
„Ir tada po pusės valandos atsirado. Ir kaip tik lietuviškai pradėjo kalbėti. Lietuviškai pirmą kartą. Sekmadienį“, – prisimena pašnekovas.
Tiesa, gelbėjimo lėktuvo įgula sakė, jog nebuvo pametę keliautojo, o kodėl išgelbėjimo dieną atvyko vėliau, nežinia.
„Tik tas, kad tu supranti, jog padėti jie tau negali. Iš lėktuvo jie tik tave mato ir su tavimi šneka“, – sakė A. Mockus.
Audra pasivijo ir kariniame laive
Jau buvo skelbta, kad dėl sudėtingų oro sąlygų išgelbėtą A. Mockų buvo nuspręsta gabenti ne į arčiau esantį Brisbaną, o į Sidnėjų. Vis dėlto ciklonas Alfredas kelionės metu buvo pasivijęs didelį karinį laivą ir, nors ir susilpnėjęs, tačiau dar spėjo parodyti savo jėgą.
„Atrodo, jau saugiai plaukėme ir praplaukėme lanku, jis buvo labai susilpnėjęs – iki 48 mazgų. Bet, patikėkite, ir iki 48 mazgų, kaip supratau, daugelis ekipažo tokio nebuvo patyrę jausmo, nes išdaužė laive sienas, baldai išsilupo iš grindų. Metaliniai stalai stojosi ant dviejų kojų, vienas ant kito griuvo, ligoninėje visos lovos, kur mane buvo paguldę, išdaužė sienose didžiausias skyles. Bet, žinoma, aš tai jos nebejaučiau. Kai išgyveni tą valtyje…“ – šypsojosi keliautojas.
Karališkojo Australijos karinio jūrų laivyno laivas „HMAS Choules“ į šonus siūbavo daugmaž 20 m amplitude, didelei daliai įgulos narių, tarp jų ir kapitonui, pasireiškė jūros liga.
Keliautoją sužavėjo laivo įgulos draugiškumas ne tik pačiam A. Mockui, bet ir tarpusavyje. Pašnekovą maloniai stebino tai, kaip komanda peržengia hierarchijos ribas, kas Lietuvoje, veikiausiai, būtų neįprasta.
„Nėra tokio dalyko kaip perdėtos pagarbos, kur karininkai, kur puskarininkiai. <...> Kai sėdi prie stalo, kapitonas komandoras pavalgė ir ką jis daro atsistojęs – ima savo lėkštę ir ima šalia sėdinčio. Nesvarbu, ar eilinio kareivio, ar kažkieno, ir neša“, – pasakojo klaipėdietis.
Ramųjį vandenyną pavyko perplaukti
Į krantą išlipęs ir dar karštais įspūdžiais pasidalijęs A. Mockus sakė, kad nors istorinė kelionė baigėsi gelbėjimo operacija, Ramųjį vandenyną jam perplaukti pavyko.
„Iki galo visko galbūt nepavyko įgyvendinti taip, kaip norėjome, tačiau, kad ir kaip būtų, Ramusis vandenynas yra įveiktas. Tai yra nekvestionuojama informacija. Ties Naujosios Kaledonijos šiaurine dalimi, kai įplaukiau į Koralų jūrą, manau, ir buvo riba – pavyko. Bet ar pavyko iki galo? Ne. Aš tikrai norėjau Australiją pasiekti ir visada deklaravau tai. Galbūt pavyks Brisbenas, pradžioje net apie Sidnėjų buvau galvojęs. <...> Ar tai buvo išgyvenimo kelionė? Aš manau, tikrai taip. Būtų įdomu sužinoti, kiek žmonių yra išgyvenę ketvirtos kategorijos taifūną jūroje. Jau nekalbu, kad su irkline valtimi“, – šypsodamasis kalbėjo A. Mockus.
Atplaukus gelbėtojams keliautojas dar spėjo susirinkti jam svarbiausius daiktus – Krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Šaulių sąjungos beretes. Tiesa, pastaroji perlipant į gelbėtojų valtį iškrito.
A. Mockus taip pat išsaugojo onkologinėmis ligomis sergančių vaikų jam suvertas apyrankes, kurias jis žadėjo perplukdyti per vandenyną ir vaikams grąžinti, žinutes buteliuose Australijos ukrainiečiams ir lietuviams.
Grįžęs į Lietuvą keliautojas ketina pasakoti savo istoriją ir skleisti žinią apie jo patirtus išgyvenimus.
