Su kokiomis emocijomis ir viltimis ateitį pasitinka ukrainiečiai ir jiems padedantys lietuviai, praėjus daugiau nei 1000 dienų nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios? LRT RADIJAS kalbino Ukrainoje kojos netekusį savanorį Ričardą Savicką, Ukrainos karininką Jaroslavą bei menininkę, pabėgėlę iš Mariupolio Marią Kutniakovą.
Pasak R. Savicko, netekus kojos mamos gyvenimo istorija jam suteikė vidinės motyvacijos toliau vykti į Ukrainą ir padėti žmonėms.
„Mamos istoriją sužinojome tik apie 2000 metus. Ji gana žymi, manau, daugelis girdėjo apie vilko vaikus. Motyvacija – kad nebūtų karo, jis neužkluptų mūsų. Apskritai, šiais laikais neturėtų būti žodžio „karas“, – tikina R. Savickas.
Vyras pasakoja, kad po sužeidimo koją dar valdė, o vežant į operacinę juokavo, prašydamas jos nenupjauti.
„Visi matė, kad sužeidimas nebuvo toks baisus, kad nutrauktų visą koją. Kai nuvykom į artimiausią ligoninę Pokrovske, priėjo gydytojas, kuris labai grubiai klausė, ar nereikia rentgeno. Prieš įvežant į operacinę pajuokavau: tik nebandykit nupjauti mano kojos. Kai atsibudau, koją judinu: viena yra, kitos – ne. Kai manęs kitoje ligoninėje pradėjo klausinėti, kodėl koja nupjauta, viską apgalvojęs supratau, kad reikia kreiptis į teisėsaugos struktūras“, – mintimis dalijasi R. Savickas.
Vyro manymu, Pokrovske daug prorusiškų žmonių, laukiančių ateinančios rusų armijos, todėl mano, kad koją jam galėję nupjauti tiesiog iš pykčio.
„Noriu pristabdyti tuos gydytojus. Jeigu man taip padarė, tai gal ir Ukrainos kareivius taip žaloja. Šiuo metu dirba advokatai iš Charkivo, įsitraukusi prokuratūra, buvau nuvykęs į apklausą. Vyksta tyrimas, todėl negaliu daug komentuoti. Galiu pasakyti, kad gydytojai nušalinti nuo pareigų, nors ir Pokrovskas beveik užimtas. Man kilo mintis, kad Rusijos valstybę turėčiau paduoti į teismą. Ji paleido raketas į mus, į civilius, savanorius. Kas jiems pasirodė viduryje miesto, nežinau. Aplinkui nebuvo nė vieno karinio dalinio“, – pykčio neslepia R. Savickas.
Savanoriai Ukrainoje padeda teikdami ne tik daiktų, maisto ar dronų paramą, bet ir savo pavyzdžiu motyvuoja nepasiduoti.
„Šiandien kalbėjau su draugais, kurie kariauja. Naktis ir vėl buvo baisi, atakavo. Ukrainiečiai motyvacijos turi daug. Tik jiems reikia padėti. Kai atvažiavau po gydymo, jie stebėjosi ir žiūrėjo į mane išpūstomis akimis, sakė: tu esi mūsų motyvacija. Dabar tariuosi, kad į Lietuvą galėtume vežti sužeistus vaikus, kurie nukentėjo nuo antskrydžių ir sprogimų“, – neprarandantis vilties kalba R. Savickas.
Savanoris džiaugiasi, kad prieš pusantros savaitės Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje jau įvyko renginys, kurio metu buvo renkamos lėšos nukentėjusių vaikų gydymui.
„Padedant Vilniaus Romerio universiteto dekanei Lyrai Jakulevičienei rinkome lėšas. Vaikų gydymui ir reabilitacijai surinkta apie 30 tūkstančių eurų. Jau atvešime pirmuosius du vaikus – broliuką ir sesutę. Sesutei nutraukta ranka, o ketverių metų broliukas – be kojos. Dar viena jų sesutė prieš pusantro mėnesio žuvo. Labai trūksta paramos vaikams, nes jie neturi socialinio draudimo. Tikiu, kad Lietuvoje jiems turėtų padėti“, – apie artimiausius planus kalba R. Savickas.
Ukrainos karininkas Jaroslavas LRT RADIJUI sakė, kad, praėjus 1000 dienų nuo Rusijos invazijos į Ukrainą, karių kasdienybė yra tokia pati – tai sunkus ir varginantis darbas, o tų, su kuriais pradėjo gintis, jau nebėra šalia.
„Kiekvienas turi savo įsivaizdavimą apie karo baigtį. Daug karių yra labai pavargę nuo aktyvių karo veiksmų. Kadangi priešininkų pajėgos daug didesnės, mes negalime leisti sau tokių nuostolių, kokius sau leidžia jie. Globalaus įsivaizdavimo apie karo baigtį nėra, nes kariai daro ir mato tik savo darbą, toks yra valstybės gynimas“, – sako karininkas Jaroslavas.
Ar kariaujantieji domisi pasauline politika, Jaroslavas neslepia, kad tokie pokalbiai kariams neįdomūs.
„Geopolitiką aptarinėjame juokelių lygmenyje. Karys nėra analitikas, nėra pasaulio ekspertas. Jis pėstininkas, atliekantis savo darbą: šaudantis iš automato, renkantis informaciją apie priešininką, todėl visi pokalbiai apie globalius dalykus standartinei mechanizuotai pėstininkų brigadai nėra įdomūs. Visi supranta, kad iki pat paskutinės dienos darysime tai, ką privalome daryti, kitu atveju mes būsime sunaikinti ir ateities neturėsime ne tik mes, bet ir mūsų vaikai“, – užtikrintai kalba karininkas Jaroslavas.
Menininkė, pabėgėlė iš Mariupolio Maria Kutniakova patikslina, kad Ukraina Rusijai priešinasi ne 1000, o 4000 dienų.
„2014 metais prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą ir dabar suėjo 1000 dienų, kai pasaulis tai pastebėjo. Sutikau šią dieną taip pat, kaip ir kitas pasipriešinimo dienas. Mes neturime kitų variantų, tik kovoti. Mūsų kariai fronte“, – sako M. Kutniakova.
Menininkė pasakoja, kad jai labai skaudu girdėti bet kokias žinias iš Mariupolio. Mintyse ji stengiasi susidaryti vaizdą, kad miestas yra atstatytas ir visi jame laimingi. Deja, M. Kutniakovą pasiekia kitos naujienos, kad iš mieste likusių gyventojų tyčiojamasi, jie yra žeminami.
„Mariupoliečiai, kurie liko mieste, yra žeminami. Pagal tradicinę imperialistinę istoriją čia atvažiavo labai daug rusų, kurie galvoja, jog yra pirmo lygio žmonės, todėl gali mariupoliečius žeminti. Rusai atvirai skelbia, kad visi mariupoliečiai nekenčia Rusijos, kad jie yra šnipai, todėl turi būti vežami į Sibirą. Tai yra stalinistinė praėjusio amžiaus retorika, visiškai parodanti dabartinės Rusijos realijas“, – mintimis dalijasi menininkė iš Ukrainos.
M. Kutniakova, kaip ir daugelis kitų Mariupolio gyventojų, nebeturi namų. Jie yra susprogdinti.
„Mano butas sudegė, aš namų nebeturiu. Su mamos butu kita istorija. Rusai atsisakė pripažinti bet kokius ukrainietiškus dokumentus, liudijančius nuosavybę. Norint patvirtinti, kad esi buto savininkas, turi būti pačiame Mariupolyje, o dabar ten patekti nėra lengva. Vienintelis variantas yra skristi į Maskvą, ten praeiti daug valandų trunkančius patikrinimus. Daugeliui mariupoliečių Rusija neleidžia įvažiuoti į gimtąjį miestą. Kad patvirtintum, kad esi namo ar buto savininkas, turi gauti Rusijos pilietybę ir užregistruoti savo butą, tačiau net ir tai nėra lengva padaryti. Mano mamos butą atėmė, dabar ten gyvena kiti žmonės. Kiekvieną kartą, kai girdime apie okupuotų teritorijų atidavimą ir kad bet kokia taika yra geriau nei karas, pasakykite tai žmonėms iš Mariupolio, Luhansko, Donecko, Krymo, kurie, net būdami okupuotoje teritorijoje, yra iškeldinami iš savo namų. Jokie įstatymai, net Rusijos, neveikia okupuotose teritorijose. Ten visiška anarchija. Žmonės sako, kad grįžo 1990-ieji. Teisėsaugos institucijos neveikia. Vyksta labai daug vagysčių, yra grupuočių iš Čečėnijos, Rusijos, kurios pasiskirsčiusios įtakos zonas. Nužudymų ar vagysčių niekas netiria. Žmonės jaučiasi neapsaugoti ne tik prieš Rusijos karius, bet ir prieš visus rusų tautos atstovus“, – pasakoja M. Kutniakova.
Pasak menininkės, po didelio masto invazijos tapo labai svarbu suprasti savo identitetą, puoselėti Ukrainos kultūrą ir folklorą.
„Aš su mama ir kitais ukrainiečiais, su kuriais susipažinau Lietuvoje, nutarėme pradėti renginių apie Ukrainos folklorą seriją. Kalbame apie tai, kas mus daro ukrainiečiais. Rusijos imperija šimtmečius naikino Ukrainos istoriją bei kultūrą, iškilius menininkus iš įvairių sričių, todėl labai svarbu atnaujinti istorinę teisybę. Rusai gali atimti mūsų namus, teritorijas, tačiau, jei tu viduje statai sieną apie kalbos bei kultūros vertybes, supratimo, kas esi, jie niekada negalės užimti nei tavo širdies, nei minčių“, – akcentuoja M. Kutniakova.
Parengė Indrė Gurskienė
