Prieš porą mėnesių vidury dienos buvo nušautas advokatas ir sužeisti du pareigūnai, panašiu laiku buvo mestas Molotovo kokteilis į Klaipėdos policijos komisariatą. Kiek vėliau buvo padegtos Krašto apsaugos ministerijos (KAM) durys, taikytasi ir į kitas institucijas. Visi šie incidentai – pastarųjų mėnesių istorijos, o socialiniuose tinkluose žmonių reakcijos skirtingos. Nors toks elgesys, žinoma, peiktinas, netrūksta pagyrimų, o kai kurie net skatina taip besielgiančius asmenis.
Ar šie įvykiai rodė, kad Lietuvos visuomenė darosi piktesnė, agresyvesnė? Ar radikalių priemonių besigriebusių asmenų palaikymas rodo, jog tolerancija smurtui yra sumažėjusi? Daryti tokias prielaidas galima, tačiau objektyvių įrodymų tam nėra, sako LRT.lt kalbinti ekspertai.
Kaip sako Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė, tokių tyrimų, kurie tirtų visuomenės pyktį, nelabai yra. Vis dėlto, sociologės teigimu, piliečių reakcijas galima vertinti pagal vertybinius tyrimus. Pavyzdžiui, kiek piliečiai palaiko įvairius demokratinius elementus: lygybę, žmogaus teises, žiniasklaidą, institucijų veikimą ir t. t.
Pasak jos, menkas pasitikėjimas institucijomis būtų arčiausiai to, kaip galėtume vertinti savo visuomenę: ar ji labiau skyla, ar solidarizuojasi. Lietuvoje pasitikėjimas parlamentu, partijomis ar Vyriausybe yra ganėtinai mažas, be to, fone buvo ir rinkiminis įkarštis. Teigiama, kad kai kurios partijos netgi išnaudojo dalies piliečių susikaupusį pyktį. Visgi J. Bučaitė-Vilkė dar kartą pabrėžė, kad vertybiniai rodikliai labiau rodo susipriešinimą, nepasitikėjimą, o ne agresiją ir pyktį.
J. Bučaitė-Vilkė teigia, kad nušauto advokato atveju tiek šaulio, tiek jį palaikančiųjų reakcija gali būti susijusi su skepticizmu teismams.
„Čia teismų sistema, reikėjo tą teismo nutartį vykdyti, civilinė byla. Tai visos tos institucijos, kurios turi galią kontroliuoti, sukėlė vidinę kažkokią iškrovą, taip sakyčiau. Bet nesutikčiau, kad piktėja visuomenė, ne. Gal yra susipriešinimo. Kokioje Amerikoje jis politinis, turi seną dviejų politinių stovyklų tradiciją, Lietuvoje – kiek politinis, kiek ekonominis, tai to susipriešinimo šaknys būna labai skirtingos. Nepalaikyčiau idėjos, kad piktėja Lietuvos visuomenė“, – sakė J. Bučaitė-Vilkė.
Mes esame visą laiką įtarūs.
A. Čepas
To, kad atsiranda šaulį palaikančių, nereikėtų sureikšminti, akcentavo sociologė. Anot jos, socialiniai tinklai leidžia jiems išsisakyti ir išsilieti, tai būdas tam tikrai gyventojų daliai išreikšti savo pyktį ir nepasitenkinimą pareigūnais, teisėsaugos institucijomis ir t. t.
Kai nebesusitvarkoma su baimėmis, pasireiškia pyktis
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto kriminologas Algimantas Čepas savo ruožtu teigia, kad Lietuvos visuomenė darosi piktesnė, tačiau svarbesnis klausimas – iš kur tas pyktis atsiranda? Pasak jo, visuomenė yra įsitempusi dar nuo pandemijos laikų. 2022 m. Rusijos pradėta karinė agresija prieš Ukrainą situacijos nepagerino. Tuomet prie įtampos prisidėjo ir vykusi rinkiminė kampanija, joje pyktis buvo viena iš pagrindinių temų.
„Bet visuomenės taip lengvai neįaudrinsi, jei ji nėra pasiruošusi įsiaudrinti. Iš kur tas pyktis atsiranda? Kriminologijoje paprastai kalbama apie tai, kad pyktis yra baimės išraiška. Tiesiog kai žmogus nebesusitvarko su savo baimėmis, tos baimės pasireiškia išorėje – pykčiu“, – komentavo A. Čepas.
Anot jo, linkstama tas baimes ir išnaudoti. Pavyzdžiui, Lietuvos baudžiamoji politika vietoje žodžių junginio „nusikaltimų prevencija“ vartoja „kova su nusikalstamumu“. Pasak A. Čepo, tokia žodžių vartosena sudaro įvaizdį, kad su nusikalstamumu reikia kovoti kaip kare.
„Jeigu yra kova, vadinasi, yra priešas, o priešas nėra resocializuojamas, grąžinamas į visuomenę, išugdomas ar panašiai, priešas sunaikinamas. Mūsų valstybė išreiškia tokį požiūrį, kad blogiukus reikia naikinti, Europai tai svetima“, – sakė A. Čepas.
Anot jo, toks mąstymo būdas – kovoti – persimeta ir į platesnę visuomenės dalį. Nepadeda ir tai, kad Lietuvos visuomenė yra ir taip susvetimėjusi.
„Jeigu valstybė yra jiems svetima, jeigu jie yra susvetimėję su valstybe, tai visi tie, kurie vykdo valstybės funkciją, suvokiami kaip blogiukai. Suvokiama, kad jų gyvybė yra verta mažiau negu to komentatoriaus, nors gyvybė yra absoliutus gėris, nepriklausomai nuo to, kieno ji. Šito suvokimo visuomenėje nėra“, – kalbėjo A. Čepas.
Anot jo, tyrimų apie tai, kiek yra agresyvi Lietuvos visuomenė, rasti sudėtinga. A. Čepas taip pat paminėjo Europos vertybių tyrimą, tik pabrėžė jame pasitikėjimo kaimynais akcentą: kitose Europos šalyse kaimynais pasitiki 70 proc. respondentų, o Lietuvoje kone viskas atvirkščiai.
„Mes esame visą laiką įtarūs. Taip pat didžiulis rodiklis rodo, kad mes laikome, jog kiti žmonės yra nesąžiningi, kad mums reikia visada būti atsargiems, įsitempusiems bendraujant su kitais žmonėmis. Pas mus nepriimta sutikus savo laiptinėje kitą žmogų su juo pasisveikinti, jei su juo anksčiau nesi šnekėjęs“, – kalbėjo A. Čepas.
A. Čepas pabrėžė ir tai, kad pastaruosius trejus metus tiesioginiame eteryje matome karą. Visuomenė yra pripratusi prie realybės, kad yra žudoma, sakė jis. Kad ukrainiečiai ginasi, supranta beveik visi, bet pats žudymo faktas ekranuose, portaluose ir socialiniuose tinkluose tapo naująja norma.
Galiausiai, kriminologo manymu, lietuviai yra įsikandę idėją, jog egzistuoja tik viena tiesa.
„Taip, kaip sovietmečiu buvo viena tiesa, kaip bažnyčioje buvo viena tiesa, taip, kaip tėvo šeimoje buvo viena tiesa, šitas irgi veda prie susipriešinimo ir agresijos“, – sakė A. Čepas.
Emocijomis lengva užsikrėsti
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologė dr. Vita Mikuličiūtė komentavo, kad išvada, jog visuomenė piktėja, dažniausiai būna padaryta pagal prielaidas. Pavyzdžiui, pradėjus stebėti JAV visuomenę, pamatyta, kad daugėja smurto, bet tai siejama su JAV esama menka ginklų kontrolės sistema, su smurto vaizdavimu televizijoje ir žiniasklaidoje.
Kaip ir J. Bučaitė-Vilkė, pašnekovė akcentavo, kad internetas leidžia savotišką anonimiškumą ir dėl to žmonėms yra daug lengviau komentuoti impulsyviai.
„Kita vertus, yra toks dalykas kaip emocijų užkrėtimas, jeigu vienas kraštutinai nusiteikęs žmogus išreiškia tą poziciją, tai labai nesunkiai ta emocija gali persiduoti ir kitiems. (...) Kažkoks pyktis, susierzinimas būryje žmonių labai greitai paplinta ir sustiprėja“, – sakė ji.
Atitinkama retorika, išreiškiant palaikymą kad ir tam pačiam šauliui, randa terpę atitinkamoje visuomenės grupėje. Pasak V. Mikuličiūtės, tyrimai rodo, jog tokius komentarus rašo žmonės, kurie nėra laimingi, kurių psichologinė gerovė yra gana žema, jie prastai kontroliuoja savo impulsus, savo pyktį.
„Jie jaučia socialinę neteisybę, gal jie tikrai buvo nukentėję nuo tos teisėsaugos arba artimieji nukentėję. Tada jie tikrai jaučia kažkokį susierzinimą. Yra terpė, kurioje gali tą susierzinimą išlieti tarsi be akivaizdžių pasekmių. Ir dar kas nors patvirtina tą poziciją, ta emocija pradeda sklisti tarp tų visų komentatorių ir ta emocija gali dar labiau sustiprėti“, – kalbėjo V. Mikuličiūtė.
Paklausta, kodėl žmogus, atėmęs gyvybę kitam, matomas kaip simbolis kovoje prieš sistemą, V. Mikuličiūtė tvirtino vienareikšmiško atsakymo neturinti. Ji pabrėžė, kad žmogus, nukentėjęs nuo sistemos, identifikuojasi su tuo „kovotoju“, nepriklausomai nuo to, kokių radikalių priemonių buvo imtasi.
„Taip pat galvoju, kad vis tiek yra didelė filmų, serialų, smurtinės žiniasklaidos įtaka. Žmonės kažkaip ima tą žmogžudystę natūralizuoti. Tolerancija smurtui didėja, tai darosi tarsi natūralus būdas kovoti už savo tiesą. Žmonės nelabai suvokia realybę, kad po tuo slypi kažkieno gyvybė“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji neatmetė, kad neapibrėžtumas dėl karo didina bendrą įtampą tarp žmonių, ir pridūrė, kad froidiškai kalbant visi žmonės turi savyje agresyvumo impulsą ir instinktą.
„Žmogus varomas dviejų tokių varų. Viena vertus, gyvenimo vara, o kita vertus – agresyvioji vara. Jos nuolat kovoja tarpusavyje. Jis [Sigmundas Freudas – LRT.lt] laikė, kad žmonės iš esmės yra agresyvūs, tik socializacija išmokė instinktus valdyti ir reguliuoti. Manyti, kad žmonės kažkaip neturi tos agresijos, ne visai turbūt teisinga, tik vieni geriau kontroliuoja, kiti prasčiau“, – komentavo V. Mikuličiūtė.
