Daugybė tautų su ilgesiu žvelgia į savo valstybių istorijas. Gali atrodyti keista – juk su ilgesiu žvelgiame į laikotarpį, kurio niekada nepatyrėme. Negyvenome nei tarpukario Kaune, nei Abiejų Tautų Respublikoje ar juo labiau senovės Romos imperijoje. Apie nostalgijos priežastis ir grėsmes LRT laidoje „Nostalgijos spąstuose“ pasakoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, rašytojas, dr. Norbertas Černiauskas.
Nostalgija kyla iš nesaugumo jausmo
„Retai, bet jaučiu“, – sako istorikas, paklaustas, ar pats kartais jaučia nostalgiją. – Kažkokiems epizodams iš vaikystės, kurie išnyra. Bet jie susiję ir su konkrečiomis vietomis ir kartais netgi su kvapais, besikeičiančiu oru.“
Istoriniams laikotarpiams nostalgijos nejaučiantis N. Černiauskas sako, kad visuomenėje nostalgijos tarpukariui yra, tačiau tai nėra masinis reiškinys.
„Man atrodo, tai yra per šeimos liniją ateinantis natūralus reiškinys. Kad tai – senelių, prosenelių laikas. Ir daugelis psichologų sako, [...] vaikai domisi ne tėvų laiku, o jiems visada daugiau klausimų kyla apie senelių, prosenelių laiką“, – sako istorikas.
Vienas populiariausių nostalgijos objektų Lietuvoje – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šiems laikams nostalgiją dalis žmonių jaučia iš tariamų, esamų ar įsivaizduojamų grėsmių, sako istorikas.
„Kai tu jautiesi visuomenėj dėl kažko nesaugus, kažko nesupranti, natūraliai perkeli savo saugumo jausmą į praeitį ir sakai, kad anksčiau buvo geriau“, – pasakoja N. Černiauskas. – Čia yra tas keistas fenomenas – žmonės kartais jaučia nostalgiją tam laikui, kuriuo negyveno. Man atrodo, kad tame yra ir nesaugumo jausmo.“
Nostalgijos mados
Paklaustas, kokią nostalgiją jaučia Lietuvos visuomenė, istorikas įvardijo dešimtą dešimtmetį, su kuriuo skirtingos kartos turi kitokį santykį.
„Viena vertus, jaučiama vienybė, Sąjūdis, Baltijos kelias – mes darėm didžiulius pokyčius. Kita vertus, naujoji karta – paaugliai, dvidešimtmečiai – jaučia nostalgiją tam laikotarpiui dėl kitų priežasčių. Jie ten negyvenę, bet tai yra bendrosios europinės ar net pasaulinės tendencijos jausti nostalgiją šitam laikui“, – sako istorikas.
Mūsų istorinė patirtis nebūtinai nulemia nostalgiją praeičiai. Tai gali būti ir impulsas iš šalies, bendrųjų Europos tendencijų sekimas.
„Gal ir gerai, – sako istorikas. – Mes esame jau nebe posovietinė šalis, kuri turi savo specifinių skaudulių, traumų ir net nostalgijų.“
Nostalgijos sovietmečiui nėra daug
Visuomenėje yra žmonių, kurie vis dar jaučia nostalgiją sovietmečiui, nepaisant tą laikotarpį lydėjusių suvaržymų, priespaudos ar nuolatinio nepritekliaus. Sovietmečio romantizavimas yra klausimas, neturintis vienareikšmiško atsakymo.
Mokslininkai, kurie tyrinėja posovietinę erdvę, kalba, kad tos nostalgijos nėra tiek daug, kiek mes galime įsivaizduoti, sako pašnekovas.
Dalis sovietmečiu gyvenusių ir santvarkų kaitą patyrusių žmonių prie naujų sąlygų prisitaikyti ne visiškai sugebėjo. Tad nostalgija tam tikra prasme tampa ir savigyna prieš dabarties procesus – nesaugumą, nespėjimą susiorientuoti dabartiniame pasaulyje, technologijose, procesų greičiuose. Tuomet natūralu ieškoti, bent jau savo pasąmonėje, atramos – tam tikro laiko, kuris yra lengviau suprantamas, pasakoja istorikas.
Visgi istorikas nemano, kad sovietmečiu gyvenę žmonės turėtų būti laikomi grėsme ar problema.
„Didesnė problema yra tada, kai jaunas žmogus pradeda jausti sentimentus tam praeities laikui, normalizuodamas jį, kažką kolekcionuodamas. Jis mąsto labai gerai, jo bendraamžis Prancūzijoje irgi kažką kolekcionuoja, kažkokį vintažą. Norisi ir čia tą patį daryti. Bet dažnai laiko iki 1990-ųjų normalizavimas nėra gerai, nes tai nėra tik vintažas. Tai nėra tik praeitis. Tai nėra natūraliai susiklosčiusi praeitis“, – sako mokslininkas.
Kultūros politiką reikia vertinti atsargiai
Istorikas pasakoja, kad dabartinėje visuomenėje pagrindinis nostalgijos katalizatorius yra ne moksliniai istorikų darbai, bet kultūrinis laukas, vizualinė kultūra.
„Literatūra, teatras, vėliau ir kinas, ir muzika – jie bene labiausiai prie to prisideda. Jeigu mes žiūrėtumėm į lietuvių nacionalinį judėjimą 19 a. pab. – 20 a. pr., mes turėtumėme pirmiausia vardinti ne istorinius darbus, o sakyti, kad Adomas Mickevičius, Maironis padarė didesnę įtaką nei konkretūs tyrimai. Ta terpė yra labai svarbi“, – sako N. Černiauskas.
Vis dėlto, nostalgija ne visuomet kyla iš išjaustų ar išgyventų laikotarpių, tačiau gali būti ir tikslingai konstruojama, pasitelkiant ją valstybės kūrimui ar tautos identiteto formavimui.
„Man atrodo, kad yra ta riba, kurią galima peržengti, – sako pašnekovas. – Aš iš karto pradėjau galvoti apie Trečiąjį Reichą, kaip jis formavo savo kultūros ar istorijos politiką, nukreipdamas didžiulį dėmesį į germaniškos kultūros ar pseudokultūros akcentavimą, kitus elementus.“
Tai yra ilgalaikis, ne per vienus metus padaromas dalykas. Kita vertus, jeigu žiūrėtumėm į dabartinės Rusijos politiką istorijos atžvilgiu, irgi akivaizdu, kad nostalgija yra kurstoma ar paskatinama plačiąja prasme rusiškojo imperializmo, tęsia istorikas.
„Dėl to istorikai, kai išgirsta politikų kalbas apie labai aiškią kultūros arba istorijos politiką, iškart žiūri į tai labai kritiškai ir atsargiai, nes visa tai galima padaryti ginklu“, – sako N. Černiauskas.
Viso pasakojimo klausykitės LRT TELEVIZIJOS laidos „Nostalgijos spąstuose“ įraše.
