Lietuvoje

2018.11.28 22:09

S. Jakeliūno pareiškimas nustebino Bankų asociacijos vadovą: siekiate sukelti paniką rinkoje?

Lietuvoje yra per didelė švediškų bankų koncentracija, todėl vienas iš jų turėtų būti parduotas. Taip trečiadienį pareiškė Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. SEB bankas ir „Swedbank“ – būtent šie du Švedijos kapitalo bankai, aktyviai veikę Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, jei ne krūptelėjo, tai turėjo įdėmiai įsiklausyti – taip kalba politikas iš valdančiosios daugumos.  

Kokia žinia siunčiama investuotojams ir kaip Lietuvos ekonomikai atsilieptų mėginimai reguliuoti, kokius verslus ir kam turėtų perleisti užsienio kapitalas? Apie tai trečiadienį LRT laidoje „Dienos tema“ diskutavo S. Jakeliūnas iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos bei Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius.

– Pone S. Jakeliūnai, jūs galite trumpai išdėstyti savo rekomendacijos esmę?

S. Jakeliūnas: Priešistorė yra tokia, kad tai yra 14-kos metų senumo teiginys, kuris 2010 metais buvo pakartotas Švedijoje vykusiame parlamentiniame tyrime, prieš pusantrų metų buvo pakartotas čia, Lietuvoje, Švedijos centrinio banko vadovo. Čia nieko naujo. Iš tikrųjų bankai, Švedijos bankai tame tarpe, sukėlė krizę Baltijos šalyse, neprisiėmė atsakomybės, elgėsi neatsakingai ir rizikingai, nebuvo pakankamai prižiūrimi tiek pačioje Švedijoje, tiek Lietuvoje. Tyrimo tikslas yra, kad rizikų ateityje būtų mažiau, tai koncentraciją tos labai geros ir puikios šalies bankų reikėtų šiek tiek pakoreguoti. Štai ir esmė.

– Šiandien kontraversijų sukėlė kiek kitos jūsų frazės, o ne ta priešistorė, kurią jūs pacitavote. Aš pacituosiu. „Lietuvoje bei kituose Baltijos šalyse yra per didelė Švedijos kapitalo bankų koncentracija, todėl vienas iš dviejų šalyje veikiančių bankų turėtų būti parduotas. Gali būti tokia rekomendacija, kad vienas iš Švedijos bankų galėtų arba turėtų būti ilgainiui parduotas valstybėje, kurioje euras, kaip namų valiuta, kokiam nors strateginiam bankui. Švedija kol kas neketina stoti į eurozoną, o dėl to, kad euras jiems nėra namų valiuta, mes esame vis dar priklausomi nuo Švedijos bankų sistemos ir tai yra vienas iš rizikos veiksnių“. Neiškraipyti jūsų žodžiai?

S. Jakeliūnas: Teisingai pacituota. Tokia yra mano pasakymo esmė ir aš bandžiau pagrįsti, kodėl tai reikalinga.

– Pone M. Zalatoriau, kaip jums tokios rekomendacijos apie Švedijos banko pardavimą kam nors?

M. Zalatorius: Visą laiką gerbiau poną S. Jakeliūną, kaip iš tikrųjų labai išmintingą politiką. Gerbiu ir dabar, tačiau toks pasisakymas, kaip jis atspindėtas Lietuvos žiniasklaidoje ir kaip jis dabar buvo pacituotas, prieštarauja bet kokiems tiek laisvos rinkos, tiek ekonomikos principams. Visų pirma, siunčiama labai nedviprasmiška žinutė tiek Lietuvos gyventojams, tiek užsienio investuotojams. Dar įdomiau, kad šitame kontekste, kada tiek Lietuvos Respublikos vyriausybė, tiek Lietuvos bankas bando pritraukti kuo daugiau investuotojų į finansinį sektorių Lietuvoje, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas kalba tokiomis frazėmis. Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad sprendimus dėl turto įsigijimo ar pardavimo laisvoje ekonomikoje ir demokratinėje visuomenėje, kokia, tikiu, kad Lietuva yra, priima to verslo savininkai arba akcininkai, nesvarbu, kas tai būtų – mūsų butas, automobilis ar bankas. O šiaip tokią panašią poziciją ne tik mes išsakėme. Tokią panašią poziciją išsakė Lietuvos bankas, su kuriuo teko diskutuoti. Labai panašią poziciją perskaičiau ir premjero Sauliaus Skvernelio, ir netgi pono Ramūno Karbauskio (komentaruose – LRT.lt). Tai aš norėjau tiesiog paklausti, o gal ponas S. Jakeliūnas šią poziciją pakeitė dabar?

S. Jakeliūnas: Demokratija yra ne tik verslas, verslo įsigijimai, pardavimai, bet ir diskusija, nuomonės. Tai yra mano asmeninė nuomonė. Aš ją bandžiau pagrįsti trumpai, bet čia galima ilgai šnekėti ir gal bus progų. Tai gali būti daroma viena ar kita forma, bet rizika yra, nes Švedija neketina būti eurozonoje, o mes jau dabar įstojome į eurozoną, esame bankų priežiūros, bankų finansinių rizikų valdymo dalyviai. Švedijos bankai skolinosi tarptautinėse rinkose trumpam laikotarpiui eurais ir perskolindavo juos dukteriniams bankams. Kai jie išsigando, atitraukė kreditinius išteklius, atsitiko krizė. Tai yra esminis krizės veiksnys. Tai negali pasikartoti.

– Ponas S. Jakeliūnas vis dėlto nepakeitė savo nuomonės.

S. Jakeliūnas: Kodėl turėčiau?

– Bet, pone S. Jakeliūnai, jūs šiandien konferenciją Seime darėte ne kaip privatus asmuo, bet kaip Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas. Suprantama, jūs galite turėti savo nuomonę ir niekas nekvestionuoja tokios jūsų teisės. Ne aš ją suteikiau, o jums ją garantuoja Konstitucija. Bet ar žinote, ką šiandien pasakė jūsų frakcijos lyderis R. Karbauskis? Pasakė, kad „S. Jakeliūno pareiškimas nieko nereiškia“. Ar jūsų netrikdo tai, kad šitiek žmonių – premjeras, Lietuvos banko atstovai, ponas R. Karbauskis – sako, kad nieko nereiškia šitie S. Jakeliūno kalbėjimai?

S. Jakeliūnas: Aišku, tai nereiškia, kad kažkas bus parduota. Su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu šiandien kalbėjome, aptarėme ir šitą mano poziciją, aš ją pagrindžiau ir jiems nekilo jokių klausimų. Aš turiu teisę ją (poziciją – LRT.lt) turėti, turiu teisę ją plėtoti, turiu teisę diskutuoti su Švedijos pareigūnais ir aš tą darysiu, su Baltijos šalių pareigūnais, su centriniu banku, priežiūros institucijomis ir parlamento atstovais. Tai yra diskusijos pradžia. Kaip ji baigsis, kada ji baigsis ir kuo ji baigsis, man sunku pasakyti, bet nediskutavimas buvo viena iš priežasčių, kodėl apskirtai kilo krizė. Švedijos pareigūnų teiginiai, kad per mažai viešo kalbėjimo apie bankus, jų vaidmenį ekonomikoje ir sukeliant krizes, taip pat prisidėjo prie krizės Baltijos šalyse. Praktiškai cituoju 2010 metų vasario mėnesio teiginius.

S. Jakeliūnas, E. Genio/LRT nuotr.

M. Zalatorius: Aš klausausi pono S. Jakeliūno ir dar kartą kartoju, kad gerbiu jus, kaip labai išmintingą politiką, bet nesuprantu, prie kokios diskusijos tokie žodžiai veda, nes ar jūs siekiate sukelti paniką rinkoje, ar atbaidyti naujus arba esamus investuotojus? Koks tokios diskusijos tikslas? Mes galime pradėti ir turėti tą diskusiją, kurią labai dažnai turime, visiškai civilizuotomis priemonės tame pačiame Biudžeto ir finansų komitete. Mes galime diskutuoti apie įstatymus, kurie yra priimami ir kur po to rinkos patrauklumas stipriai krenta. Aš manau, kad nežinau, ar toks (diskusijos – LRT.lt) tikslas buvo. Tokia žinutė nusiųsta investuotojams, kurie dabar derasi ir nori ateiti į finansų rinką... Šiandien gavau bent porą skambučių. Vienas – iš Jungtinės Karalystės, kur vienas investuotojas paklausė: „kas ten pas jus dedasi?“. Tai teko juos raminti.

– Pone S. Jakeliūnai, mūsų premjeras, mūsų ministrai važinėja po pasaulį, stengdamiesi pritraukti investicijų, o jūsų kalbos tas investicijas gali atbaidyti.

S. Jakeliūnas: Jūs manote, kad investicijos iš Austrijos, Nyderlandų, Vokietijos yra blogos investicijos? Bankų verslas yra ypatingas verslas, nes ji gamina pinigus, tai yra pinigų gamybos fabrikai. Mes juos turime tinkamai prižiūrėti, tinkamai reguliuoti ir, jeigu yra per didelė rizika susikaupusi finansų sektoriuje, bankuose, krizės dėl to ir kyla. Vienas iš veiksnių, kaip minėjau, yra 14-kos metų senumo teiginys, kad per didelė koncentracija gali sukelti grėsmes ir krizes. Tai ir atsitiko. Ar mes neturime daryti išvadų? Ar mes neturime signalizuoti, kad diskusija reikalinga ir galbūt kažkokie sprendimai taip pat bus svarstomi? Kodėl ne? Aš esu už tai ir manau, kad tai yra būtina.

– O investicijos iš Amerikos yra geras dalykas?

S. Jakeliūnas: Turite omenyje „Blackstone“?

– Taip, „Luminor“.

S. Jakeliūnas: Galbūt kažkaip prieštaringai atrodys, bet pasakysiu, kad spekuliacinis fondas, kuris investuoja į bankų sistemą, gali būti trumpalaikė investicija, bet ilgainiui, aš manau, būtų gerai, kad to paketo savininkas būtų strateginis bankas, užsienio bankas, geriausiai – iš eurozonos. Tokia mano nuomonė ir galiu ją pagrįsti, plėtoti, kiek tik reikia.

– Bet tikėtis, kad Amerika pereis nuo dolerių prie eurų, turbūt sunku, ar ne? Tai, jeigu sakote, kad rizikos veiksnys yra tai, kad Švedija nepriklauso eurozonai, tai turėtume galvoti, kad ir visos investicijos iš Amerikos yra nelabai mums tinkamos, kelia rizikas, nes Amerika nepriklauso eurozonai?

S. Jakeliūnas: Vienas dalykas – investicijos į akcijas, kitas dalykas – investicijos į paskolas, kas buvo Švedijos atveju. Tikiuosi, kad Jungtinių Amerikos Valstijų atveju to nėra ir negali būti, nes tai jau būtų pakankamai rizikingas žingsnis.

– Pone M. Zalatoriau, ką jūs manote apie investicijas, jeigu jas matuotume doleriais, eurais? Ar tos investicijos, kurios yra ne eurais yra prastesnės už tas, kurios yra eurais?

M. Zalatorius: Aš dar kartą sakiau, kad neabejojau pono S. Jakeliūno kompetencija, bet dabar išgirsti teiginiai man kelia nuostabą. Atsakykite man. Buvo juk investicijos ir kitomis valiutomis. Žiūrėkite, pasaulinė finansų sistema yra kompleksinis dalykas. Ten cirkuliuoja daugiau nei viena valiuta. Buvo įvairių investicijų ir bus įvairių investicijų. Jūs paminėjote JAV dolerį. Stambūs bankai turi svarą, kaip namų valiutą. Kiti stambūs bankai, pavyzdžiui, kiniečių bankai, turi juanį, kaip savo valiutą. Pasaulinėje finansų rinkoje egzistuoja labai daug valiutų ir šie rizikos veiksniai yra valdomi. Pas mus buvo ir kitų bankų, tarkime, „Snoras“, ir patys matome, kuo tai baigėsi. Man iš esmės yra labai keista girdėti, kaip tokios valstybės kaip Švedijos – šalis, kurios bankininkystės tradicija ir praktika visam pasaulyje yra vertinama kaip saugi, ypatingai gerai kapitalizuota, socialiai jautri, atsakinga – (bankų sistema – LRT.lt) yra iš Seimo tribūnos demonizuojama.

S. Jakeliūnas: Tada turiu pacituoti. Martinas Andersenas, Švedijos Finansų inspekcijos vadovas, 2010 metų vasario 2 dieną klausymų, vykusių Švedijos parlamento Finansų komitete, metu pasakė: „Baltijos šalyse buvo daromos tos pačios klaidos kaip ir krizės Švedijoje metu“. Eina kalba apie Švedijos bankus. „Švedijai būtų buvę naudinga, jei užsienio bankai būtų perėmę dalį kredito rinkos“. Kalbama apie Baltijos šalis. Tai yra atsakingiausio pareigūno teiginys. Ar jūs norite ignoruoti ir nurašyti tai kaip dar vieną nekompetencijos apsireiškimą? Aš tada labai abejočiau kažkieno kito kompetencija.

M. Zalatorius: Pone S. Jakeliūnai, jūs kalbate apie dešimtiems metų istoriją. Šiuo metu situacija yra visiškai kitokia. Lietuvoje veikiantys bankai yra lietuviški, jų indėlininkai arba kapitalo struktūra yra iš Lietuvos Respublikos, eurais, lietuviški, jų kreditoriai arba tai, kam skolina bankai, yra tiems patiems Lietuvos piliečiams ir įmonės. Šioje vietoje viskas yra pilnai subalansuota.

– Iš klaidų svarbiausia mokytis. Niekas dėl to nesiginčija. Pabaigai norėčiau, laikydamasis etikos standartų, deklaruoti savo privačius interesus švediškoje bankininkystėje. Aš turiu sąskaitą viename iš Švedijos kapitalo bankų, turiu gyvybės draudimą, lizinguoju automobilį, per vieną iš Švedijos kapitalo bankų net pensiją kaupiu. Nemanau, kad čia kažkam įdomu, bet kad nekiltų jokių abejonių ir kad aš turėčiau moralinę teisę paklausti pono S. Jakeliūno. Ar nėra kito intereso kaip kad „valstybinis kampanijoje prieš švedų kapitalo banką“, turint galvoje, kad bandėte įsidarbinti viename iš Švedijos kapitalo bankų, bet nesėkmingai?

S. Jakeliūnas: Aš tikėjausi, bet ir nesitikėjau, kad tokios nesąmonės galima paklausti. Mano darbas dabar man yra žymiai įdomesnis negu darbas kokiame nors banke. Aš dirbau dešimt metų ir valdžiau finansus labai atsakingai didžiausioje draudimo įmonėje, kur yra sudėtingiausi finansai. Valdžiau juos (finansus – LRT.lt) Rusijos krizės metu, bankų krizės 1995–1996 metų laiku ir žinau, kas tai yra. Aš džiaugiuosi, kad Gitanas Nausėda daro tai, ką jis daro, bet, pavyzdžiui, Švedijoje būtų neįsivaizduojama, kad banko ekonomistas kandidatuotų į prezidentus, prisiimdamas atsakomybę.

– Kitaip tariant, nieko asmeniško?

S. Jakeliūnas: Visiškai nieko asmeniško. Paklauskite G. Nausėdos. Jeigu jis rimtai šnekės su jumis, tikiuosi, kad patvirtins tą patį.