„Aš jaučiu akstiną daryti kažką, kas sukuria geresnę ateitį mano vaikams, kažkieno kito vaikams ir visiems mums“, – taip apie savo motyvaciją atsiliepia Portugalijos karinių oro pajėgų pulkininkas leitenantas José Diaz „Kimba“, NATO 2024-ųjų oro policijos Lietuvoje vadas. F-16 naikintuvą pilotuojantis portugalas Šiaulių aviacijos bazėje savo misiją atlieka jau 7 kartą.
Išskirtiniame interviu LRT.lt, J. Diaz „Kimba“ papasakojo, kodėl pasirinko lakūno karjerą, kuo ypatingas yra F-16 naikintuvas ir ką lakūnai iš tikrųjų jaučia skrosdami dangų viršgarsiniu greičiu.
– Kiek laiko esate lakūnas ir kodėl pasirinkote lakūno karjerą?
– Portugalijos oro pajėgų naikintuvus pradėjau pilotuoti 2005-aisiais. Priežastį, kodėl nusprendžiau stoti į oro pajėgas ir tapti pilotu, sunku paaiškinti, nes pats nelabai žinau. Žinau tik tiek, kad dar vaikystėje norėjau būti lakūnu. Visada patiko matyti skrendančius orlaivius ir būti šalia jų – juose buvo kažkas magiško. Taigi, tiesiog buvo logiška tapti pilotu. Vienas iš variantų, žinoma, stoti į oro pajėgas, kas ir buvo mano pasirinkimas. Galėjau stoti į civilinės aviacijos mokyklą, bet dėl kažkokios priežasties tai nebuvo patrauklu.
Į oro pajėgas įstojau 1998-aisiais metais. Portugalijos oro pajėgų akademijoje kursai trunka 4 metus, po kurių kadetai stoja į skraidymo mokyklą mokomojoje eskadrilėje mokytis, kaip tapti pilotu. Iš tų, kurie pabaigia pilotų mokymus, dalis nukeliauja prie naikintuvų, dalis prie transportinių orlaivių, o dar kita dalis prie sraigtasparnių. Priklauso viskas nuo oro pajėgų poreikio ir kvalifikacijų. Taip tvarkomasi metai iš metų.
Progresuojant mano karjerai ir kai pradėjau skraidyti naikintuvu, dalyvauti misijose, buvo jaučiamas adrenalino antplūdis, nes tokia mašina, norime to ar nenorime, sukelia adrenaliną mumyse. Tai ankstyvose naikintuvo pilotavimo fazėse man labiausiai patiko adrenalinas. Ir prisidėjo tas faktas, kad pilotuodamas kovinį orlaivį dalyvavau misijose, ką šiame pasaulyje nedaug kas daro.
Su amžiumi supratau, kad yra didesnė motyvacija visam tam – dirbant šį darbą mes iš tikrųjų legaliai prisidedame prie taikos Europoje ir savo bei kitose šalyse, kur veikiame. Man tai yra motyvacija. Aš jaučiu akstiną daryti kažką, kas sukuria geresnę ateitį mano vaikams, kažkieno kito vaikams ir visiems mums.
– Lakūnai turi savo šaukinius. Kaip tie šaukiniai suteikiami, koks tai procesas?
– Tai panašu kaip į pravardes, kurias gauname mokykloje ar darbe. Tai susiję su kažkuo, ką lakūnas padarė savo karjeros pradžioje. Įprastai tai būna kažkas juokingo ir tik tos eskadrilės grupė supranta, ką tas šaukinys reiškia. <...> Padarome mažą ceremoniją eskadrilės viduje ir kiti lakūnai naujajam lakūnui suteikia šaukinį.
– Jūsų šaukinys yra „Kimba“. Ar norėtumėte pasidalyti, ką tai reiškia, ar visgi tai skirta tik vidaus auditorijai?
– Taip, antrasis variantas. Tai skirta vidinei auditorijai pagal tai, ką aš padariau, pagal mano asmenybę, pagal mano istoriją. Tie, kas buvo su manimi mano karjeros pradžioje, buvo pakankamai protingi, kad suprastų, ką šis šaukinys reiškia ir užtikrino, kad šaukinys toks ir išliktų su visam.
– Kiek laiko Portugalijos kariai jau yra Lietuvoje, nuo to meto, kada ši šalis įstojo į NATO?
– Pirmą kartą čia buvome dislokuoti vėlyvais 2007-aisiais metais. Kiek pamenu, tai buvo lapkritis. Nuo to laiko, čia, Šiauliuose, esame dislokuoti jau 7 kartą. Pagal mano skaičiavimus, bendrai sudėjus Šiauliuose esame 22 mėnesius per tuos 7 dislokavimus.
– Kaip suprantu, Jūs čia jau esate ne pirmą kartą?
– Čia mano 4 kartas.
„Kiekvieną kartą, kai čia atvykstame, mus pasitinka plačiai išskėstomis rankomis, nes tai yra draugiška vieta, veidai jau pažįstami, mes pažįstame bazę. Buvimas Šiauliuose visada yra gera patirtis.“
J. Diaz „Kimba“
– Darbas su Lietuva, – kaip Jūs jį matote? Kaip ši partnerystė pasikeitė nuo 2007-ųjų metų, kada Portugalija tapo viena pagrindinių mūsų sąjungininkių?
– Na, ačiū, kad vadinate mus pagrindiniu sąjungininku, tačiau manau, kad pagrindinis sąjungininkas yra pats Aljansas. Tuo Aljansas ir ypatingas, kad visi sąjungininkai yra lygiai geri. Bet aš jaučiu svarbius pokyčius Lietuvoje nuo 2007-ųjų. Manau, kad šalis pasikeitė visais lygiais. Pradžioje, kai buvome čia, viskas buvo nauja ir, žinoma, mes buvome nauji, Lietuva mums buvo nauja, santykiai buvo nauji. Aš buvau čia 2007-aisiais ir gerai prisimenu Lietuvos palaikymą ir kiek jūs dirbote tuo metu, kad patenkintumėte mūsų prašymus. Būnant čia dabar, 2024-aisiais, matau, jog viskas tik pagerėjo. Šiaulių aviacijos bazėje žmonės dirba sunkiai, daro viską, ką gali, kad mus palaikytų. Kiekvieną kartą, kai čia atvykstame, mus pasitinka plačiai išskėstomis rankomis, nes tai yra draugiška vieta, veidai jau pažįstami, mes pažįstame bazę. Buvimas Šiauliuose visada yra gera patirtis.
– O kaip Portugalijos kariuomenė, ar NATO, nusprendžia, kas turėtų dalyvauti šioje oro policijos misijoje? Ar yra tam tikros procedūros, ar žmonėms reikia patiems pasisiūlyti?
– Tai paremta, ką NATO vadina voluntarily contributing nations. Yra planavimo procesas, kurio metu vyksta keli susitikimai. Praktiškai, juose NATO atveria kalendorių iš įvairių lokacijų, kur NATO turi pajėgas: čia, Islandijoje, Rumunijoje, Lenkijoje. Aplinkui stalą sėdinčių šalių klausiama, kas, pavyzdžiui, nori būti Lietuvoje 2026-aisiais, nuo balandžio iki liepos. Priklausomai nuo to, kas pasisiūlo, prie stalo vyksta derybos, kad viena ar dvi šalys gautų tą vietą.
„Aš nelabai ką jaučiu, kai pilotuoju F-16, bet kai galiu, tada sukyla adrenalinas ir džiugesys tuo, ką patiriu: viršgarsinį greitį, didelę G jėgą, matau Žemės išlenkimą, nes kuo aukščiau kyli, horizontas tampa apvalesnis.“
J. Diaz „Kimba“
– Iš Jūsų patirties ir visų žinių apie pilotų rengimą, kaip tas rengimas atrodo? Koks procesas? Kokie reikalavimai taikomi žmonėms, norintiems tapti pilotu?
– Konkrečiai kalbant apie Portugalijos oro pajėgas, mes priimame jaunus kadetus po atrankos proceso. Atranka prasideda nuo medicininės patikros, – jiems reikia būti fiziškai stipriems. Prieš tai dar yra psichologinis patikrinimas, kas iš esmės yra psichologiniai testai <...>. Taigi, po medicininės patikros yra bėgimas, atsispaudimai, paprastai tariant, fizinis parengtumas. Paskutinė stadija – porą skrydžiu paprastu orlaiviu, kad instruktoriai patvirtintų, jog jie [kadetai – LRT.lt] turi bent minimalią koordinaciją tapti pilotais. Iš visų tų, kurie pereina šias 4 stadijas, galima rinktis, kas stos į oro pajėgų akademiją. Priklausomai nuo pažymių ir pasirodymo, mes išsirenkame <...> geriausius iš geriausių ir tada prasideda 4 metų trukmės procesas akademijoje, kas, paprastai tariant, yra kaip mokykla ar universitetas. Per tuos 4 metus jie skraido tik truputį, o po tų 4 metų jie jau mokomi tapti pilotais.
– Kiek žmonių nepraeina atrankos dar prieš stojant į akademiją?
– Šiuo metu nežinau. Pamenu, kad kai aš stojau 1998-aisiais, girdėjau, jog iš viso buvo 1700 stojančių jaunų žmonių kaip aš. Iš tų 1700 akademijoje atsidūrė tik 21. Atranka išties vyksta. Bet gali būti, kad šiek tiek perdedu, nes niekada nemačiau oficialių skaičių.
– Kaip įsivaizduoju, kad tapti pilotu neužtenka vien fizinio parengtumo, bet taip pat reikia išmanyti ir mokslinius niuansus.
– Žinoma. Pasakysiu tokį pavojingesnį palyginimą su automobilio vairavimu. Išmoksti vairuoti vairuodamas, tačiau prieš tai turi suprasti, kaip veikia mechanika, turi suprasti kelių niuansus. Pilotavimo pasaulyje viskas taip pat. Pradedi mokytis, kodėl lėktuvai skrenda, kokios yra taisyklės, kokios sistemos, kaip mes kalbamės vienas su kitu, kaip operuojame. Tik tada atsisėdame į kabiną.
– Minėjote adrenalino antplūdį skrendant. Spėju, tai ir yra žodžiai, kuriais apibūdintumėte tą jausmą pilotuojant naikintuvą?
– Daugiausiai tai adrenalinas, jei negalvoji apie tai. <...> Ką mes darome su F-16, – tai reikalauja daug, nuo fizinio lygio iki smegenų. Tai reikalauja labai daug dėmesingumo, mes neturime daug erdvės mąstyti apie dalykus. Keista tai sakyti, bet, kai pilotuojame F-16, nėra daug laiko mąstyti apie jausmus, nes mes labai susikoncentravę į misiją, į tai, ką mums reikia daryti taisyklingai. Šioje perspektyvoje šiek tiek nepatogu, kad nėra tų jausmų. Aš nelabai ką jaučiu, kai pilotuoju F-16, bet kai galiu, tada sukyla adrenalinas ir džiugesys tuo, ką patiriu: viršgarsinį greitį, didelę G jėgą, matau Žemės išlenkimą, nes kuo aukščiau kyli, horizontas tampa apvalesnis. <...> Kai turime laiko pagalvoti, būtent tą ir jaučiame, tai magiška. Sakyčiau, kad tai šiek tiek ir kuklina, nes, kai esame ten ir žiūrime į apačią, matome, kokie maži mes esame. Matome, kad Klaipėda nuo Šiaulių yra ten, taip arti.
– O kiek laiko Jums užtrunka nuskristi nuo Šiaulių iki Klaipėdos?
– Priklauso nuo to, kiek mes įsibėgėjame, bet jei jau labai skubame, galime nuskristi per 3-4 minutes. Normaliomis sąlygomis, tai užtruktų 10 minučių.
– Ar yra tekę sutikti ne NATO naikintuvą ir palydėti jį šalin?
– Taip. Tas yra nutikę Portugalijos oro pajėgoms čia, Baltijos šalyse. Ir ganėtinai dažnai. Bet yra buvę ir Portugalijoje, kai vykdome panašias oro policijos misijas. Būna pasitaiko ne NATO orlaivis, kuris skrenda virš tarptautinių vandenų, kurį reikia palydėti.
– Ar jaučiate riziką tuo metu? Ar visgi dirba raumenų atmintys ir refleksai?
– Pilotuojantį šį naikintuvą ir vykdant šią misiją rizika visada yra. Jei tik pradėsime galvoti, kad rizikos nėra, gali kažkas nutikti. Turime visada būti sąmoningi, kad rizika yra. Rizika gali būti ir mechaninis gedimas, kas neleistų mums daryto to, ką darome. Rizika gali būti ir veiksmas iš orlaivio, kurį mes lydime. <...> Kad ir kokia rizika bebūtų, stengiamės užtikrinti saugumą tiek savo, tiek to, ką lydime, nes paskutinis dalykas, ko mes norime, tai nelaimingo atsitikimo, avarijos ar bet kokio kito incidento.
– Kaip tas ne NATO orlaivio palydėjimo procesas atrodo? Ar komunikuojama su kitu pilotu? Spėju, daug kas priklauso ir nuo paties orlaivio tipo?
– Taip, priklauso nuo to, ką mes lydime. Bet kalbant bendrai, per radiją komunikacijos nėra jokios. Tai yra priežastis, kodėl NATO paleidžia naikintuvus palydėti ne NATO naikintuvus, kadangi mes su jais nekalbame.
– Tai, paprastai tariant, neverbaliniu būdu parodoma, kad įskridęs orlaivis yra ne savo teritorijoje?
– Ir taip, ir ne. Tai yra neverbalinis ženklas, kad čia yra NATO. Bet jie yra tarptautiniuose vandenyse ir pagal tarptautinius įstatymus, jie turi teisę būti ten. Vis dėlto, yra tam tikros procedūros, kurių reikia laikytis ir, kai tų procedūrų nesilaikoma, NATO gali nuspręsti paleisti orlaivius juos palydėti ar ne. Tikrasis tikslas, savaime aišku, yra saugumas, nes mes nežinome, ką tie orlaiviai daro, nepaisant jų kilmės šalies, nes nežinome, kur jie skrenda. <...>
– Dabar kalbant apie naikintuvą F-16, sakoma, kad tai nepakeičiamas orlaivis oro mūšiuose ir ginant dangų. Kuo šis naikintuvas taip ypatingas?
– Na, aš truputėlį šališkas, nes būtent jį ir pilotuoju. Bendrai kalbant, manau, kad F-16 yra itin svarbus kovinis orlaivis ir yra porą argumentų, kurie tai patvirtintų.
Pirmiausiai, skaičiai. F-16 kiekis yra didelis, o tai reiškia, kad geresnė ir jų sąveika, nes mūšis, kuriame dalyvauja 2 naikintuvai, skiriasi nuo mūšio, kuriame dalyvauja 20 naikintuvų. Jeigu tau reikia kilti į kovą ar vykdyti misiją su 20 naikintuvų, žinoma, pranašumas yra. Net ir logistine bei išlaikymo prasme yra lengviau turėti daugiau naikintuvų, kadangi jiems reikia ir daugiau detalių. Pranašumas yra ir funkcionalume. Naikintuvas yra itin manevringas ir daug galintis. Kovos prasme, tas, kuris manevruoja geriausiai, turės pranašumą <...>.
Kitas pranašumas, kurį matau, nors čia ir šioks toks paradoksas, – naikintuvo amžius. Bet būtent dėl to mes žinome, kaip jis veikia, nėra jokių staigmenų. Mes jį tobuliname ir vis pridedame naujų pajėgumų: naujų sensorių, naujų ginklų, naujų būdų komunikuoti. Nors tai ir senas orlaivis, kurį mes labai gerai pažįstame, pagal pajėgumus tai vis tiek yra naujas naikintuvas, net jei F-16 ir nėra penktos kartos naikintuvas. <...> Šis naikintuvas gali sąveikauti kartu su penktos kartos naikintuvais vien dėl to, kad F-16 evoliucionuoja. Aš tai matau kaip pagrindinį privalumą – F-16 tiek modernizuotas, kad praktiškai atrodo kaip penktos kartos naikintuvas. Aš suprantu, kad šiek tiek perdedu, nes penktos kartos naikintuvai turi daug daugiau pajėgumų negu F-16, bet jis gali nešti daug ir įvairios ginkluotės, turėti platų sensorių diapozoną, jį lengva operuoti ir išlaikyti. Tai ir padaro jį vertingu oro pajėgų įrankiu.
„Stengiamės išlaikyti tokią rutiną, kokią turime namuose. Skirtumas tik tas, kad Portugalijoje mes grįžtame pas šeimas ir būname su šeimomis.“
J. Diaz „Kimba“
– O teko kada pilotuoti kitą naikintuvą, be F-16?
– Teko skraidyti kitais naikintuvais, tai buvo trumpi skrydžiai, tad nėra daug patirties. Bet F-16... Mes turime pasakymą „pound for pound, it‘s the best fighter around“. Aš tuo tikiu.
– Kokia yra sakalo, nupiešto ant naikintuvo uodegos, reikšmė?
– Priešais mus esantis naikintuvas yra vienas iš naikintuvų, kuriuo mes skraidome Portugalijoje. Portugalijoje turime dvi naikintuvų eskadriles ir daugelis eskadrilių turi kokį nors gyvūną kaip simbolį. 301-oji naikintuvų eskadrilė turi jaguarą, 201-a eskadrilės (kaip ir 302 – LRT.lt) simbolis yra sakalas. Istoriškai, mes dekoruojame orlaivių uodegą arba visą orlaivį kokia nors iliustracija, susijusia su eskadrile. Šiuo atveju, sakalas ant F-16 uodegos buvo nupaišytas tam, kad paminėtume 201-osios eskadrilės 60-ies metų sukaktį.
– Atrodo išties įspūdingai. Beje, teko girdėti, kad šis naikintuvas operuojamas vairasvirte ir kad lakūnas dirba kartu su kompiuteriu. Kiek sunku yra pilotuoti tokį lėktuvą?
– Tai reikalauja daug treniruočių. Bet, kaip ir gyvenime, viskas, kas yra sudėtinga, reikalauja treniruočių. <...> Treniruoti lakūną, kad šis galėtų pilotuoti F-16, užtrunka apie metus. Tai ilgas procesas.
– Gali skambėti kaip juokingas klausimas, bet ar kylant bei būnant ore lakūnai jaučia pykinimą?
– Žinoma, mes juk žmonės.
– Ar tai įmanoma kontroliuoti ar tiesiog prisitaikoma?
– Mes prisitaikome. Lakūnų rengimo pradžioje naujiesiems lakūnams pykinimas yra įprastas. Visi mes žmonės ir tokia jau prigimtis, bet ilgainiui treniruotėms besitęsiant ir amžiui bėgant, organizmas pradeda suprasti, kaip tai veikia. Mes tiesiog išmokstame kaip su tuo susitvarkyti. Bet išties, kartas nuo karto mus supykina. Mes nevemiame, nebūtų tai geras įvaizdis, nes būtų blogų pasekmių. Bet taip gali nutikti.
– Kalbant apie kasdienį gyvenimą šioje bazėje, kaip jis atrodo nuo ryto iki vakaro?
– Stengiamės išlaikyti tokią rutiną, kokią turime namuose. Skirtumas tik tas, kad Portugalijoje mes grįžtame pas šeimas ir būname su šeimomis. Bet iš esmės, rutina yra vienoda visiems tiek čia, tiek namuose: rytiniai susitikimai apkalbėti, kas vyksta tą dieną, užduočių pasiskirstymas, kad žinotume, kas vyks, kas ką darys ir su kas su kuo dirbs. Dienos metu tas užduotis ir vykdome.
Yra skraidymo dienos ir yra neskraidymo dienos. Įprastai per skraidymo dienas daugiau dėmesio skiriama orlaivio paruošimui, jo paleidimui. Kai diena skirta neskraidymui, tiesiog stengiamės atlikti reikiamus darbus, kad naikintuvas būtų paruoštas skrydžiams ateityje. Taigi, daug kas priklauso nuo to, kas vyksta, bet iš esmės mėgdžiojame namų tvarką.
