Pagoniškos apeigos, amerikietiški pokyliai, lazerių šou su naikintuvų programa ar tiesiog kuklūs koncertai priešais prezidentūrą. Kiekvienas naujai išrinktas prezidentas iš naujo formuoja inauguracijos šventės protokolą. Liepos 12 dieną vyks perrinkto prezidento Gitano Nausėdos inauguracija, kurioje galima tikėtis naujų akcentų. O kaip atrodė ankstesnių valstybės vadovų inauguracijos?
Tarpukario laikotarpiu prezidentai buvo renkami Seime, tiesioginių rinkimų nebuvo, o prezidentą išrinkdavo valdančioji dauguma. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais, buvo nutarta pasukti kitu keliu ir prezidentą rinkti tiesioginiuose rinkimuose. Šiandien kovojančios Lietuvos prezidento statusas suteiktas ir partizanų vadams Jonui Žemaičiui-Vytautui bei Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Inauguracinės iškilmės taip pat gerokai skyrėsi. Tarpukario laikotarpiu iškilminga ceremonija apsiribodavo priesaikos davimu ir išrinktiesiems skirtu priėmimu. Antanui Smetonai įvykdžius valstybės perversmą, prezidento institucija įgavo gerokai daugiau galių, tačiau prezidento rinkimai, kaip būdinga autoritarinėms valstybėms, vyko be didesnės intrigos – tautos atstovams perrenkant prezidentą naujai 7 metų kadencijai.
1993 metais pirmuosiuose tiesioginiuose rinkimuose išrinkus Algirdą Mykolą Brazauską imta formuoti ir inauguracijų tradiciją. LRT archyvai kviečia prisiminti, kaip vyko ankstesnių valstybės vadovų inauguracijos ir kokiais akcentais jos išsiskyrė.
LRT transliuotas prezidentų inauguracijų ceremonijas galite rasti šioje nuorodoje: https://www.lrt.lt/mediateka/video/lietuvos-prezidento-inauguracija
Tarpukario prezidentai ir kuklios inauguracijos
1919 metų balandžio 6 dieną prisiekė pirmasis prezidentas Antanas Smetona. Rinko jį ne tauta ir net ne Seimas, kurio dar apskritai nebuvo. Šaliai žengiant pirmuosius nepriklausomybės žingsnius ir kariaujant su keliomis jėgomis iš karto, teko imtis drastiškų sprendimų.
„Lietuvos valstybės taryba iš pradžių veikė kaip trijų žmonių prezidiumas ir tam prezidiumui vadovavo Antanas Smetona. Kadangi buvo sudėtinga priimti sprendimus grėsmės akivaizdoje, buvo nuspręsta pakeisti prezidiumą vienu asmeniu ir prezidentu išrinkti Antaną Smetoną. Besidomintiems buvo aišku, kas yra prezidentas, bet Lietuvai vaduojantis iš Pirmojo pasaulinio karo pasekmių buvo galvojama turėti monarchinę valstybės santvarką“, – pasakojo istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė.
Tiek pirmasis prezidentas, tiek vėliau Seime išrinkti Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius apsiėjo be pompastiškų inauguracinių iškilmių. Kaip ir šiandien, taip ir tada svarbiausiu akcentu buvo priesaikos davimas Seime.
„Parlamentiniu laikotarpiu inauguracijos vykdavo kažkiek paprasčiau, nes posėdis buvo trumpas, atvykdavo dvasininkas, kuris priimdavo priesaikos tekstą. Priesaikos metu perskaičius patį tekstą jis buvo pasirašomas ir posėdyje sugiedamas himnas. Oficiali ceremonijos dalis baigdavosi. Pati inauguracijos ceremonija tęsdavosi įvairiais renginiais. Kadangi rinkimai buvo komplikuoti, tai ir ceremonijos buvo labai skirtingos, negalime kalbėti apie vienodą protokolą“, – pasakojo istorikė.
Pagrindiniai atributai – prezidento vėliava tuo metu buvo istorinė Lietuvos vėliava su Vyčiu raudoname fone. Oficialią dalį keisdavo nedidelės iškilmės ir kitas svarbus gestas – gėlių padėjimas prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos laisvę Kaune.
1926 metai pasižymėjo keliomis inauguracijomis. Birželio 7 dieną prisiekė Kazys Grinius, kurį valstybinio perversmo keliu metų pabaigoje iš valdžios išvertė Antanas Smetona. Su šiuo įvykiu nutrūko ir dalis atsirandančių tradicijų.
„Kazys Grinius yra vienintelis prezidentas, kuris pasakė ne priesaikos tekstą, o pasižadėjimo žodžius. Po ceremonijos prezidentą pasitiko Aleksandras Stulginskis ir iškilmingos ceremonijos metu buvo perduoti prezidentūros raktai. Manyta, kad tai galėtų virsti savotiška tradicija. Tačiau po A. Smetonos perversmo 1926 m. gruodį viskas vyko ganėtinai skubotai ir jokia perdavimo ceremonija neįvyko“ , – teigia istorikė.
Po perversmo paleidus Seimą, Smetona perrinktas tiek 1931, tiek 1938 metais. Tačiau šie pasikeitimai buvo formalūs, su priesaika ir nedidelėmis iškilmėmis Kaune, kariuomenės parado priėmimu. Tiesa, kai kurie piliečiai prezidento statuso tinkamai nesuvokė. Būta ir kuriozų, kuomet į prezidentą buvo kreipiamasi kaip į karalių Mindaugą II.
Tradicijos kūrimas ir pagoniškos apeigos
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo nuspręsta pasukti demokratiniu keliu ir prezidentą rinkti tiesioginiuose rinkimuose. Pirmuosius rinkimus prieš Stasį Lozoraitį laimėjo Algirdas Mykolas Brazauskas, kurio inauguracinei komisijai teko viską kurti iš naujo.
„Pirmoji inauguracija susidūrė su tais pačiais iššūkiais kaip ir Antano Smetonos inauguracija 1919 metais. Tradicijų nebuvo jokių ir reikėjo jas sukurti, šias tradicijas mes iki dabar kuriame. Jeigu palyginsime visas inauguracijas tarpusavyje, matysime, kad yra viena neabejotina konstanta, prezidento priesaika, o po to tam tikri elementai, kurie keičiasi priklausomai nuo to, kas tampa prezidentu ir kokia žinutė perduodama visuomenei“, – teigia V. Akmenytė-Ruzgienė.
1993 metais prezidentas vis dar glaudėsi Seimo rūmuose, o ceremonija apsiribojo vėliavų pašventinimu, priesaikos davimu ir karinio parado priėmimu. Šiandien keistai gali atrodyti pirmasis ritualas – pagoniškos apeigos pašventinant vėliavą ant Gedimino pilies kalno.
Vėliau ceremonija persikėlė į Vilniaus arkikatedrą baziliką. Tiesa, čia prezidentą pasitiko nepatenkinta minia, dėl ko teko keliauti per šonines duris. Pagoniškos ir krikščioniškos apeigos neva turėjo sujungti senąją ir naująją Lietuvas.
„Kalbant apie pagoniškąją ceremonijos dalį, tai buvo savotiškas bandymas pabrėžti valstybės ir tautos tęstinumą. Suprask, valstybė ateinanti iš labai gilios praeities. Vėliava, kurios apeigos prasidėjo Gedimino kalne, vėliau buvo įnešta į Vilniaus arkikatedrą. Tai vienintelis kartas, kai ta ceremonija buvo pritaikyta. Čia reikia dar vieną dalyką atsiminti. Brazausko inauguracijoje yra prezidentinės institucijos vėliava“, – teigia istorikė.
Senosios ir naujosios Lietuvos akcentai buvo ryškūs ir inauguracinėje kalboje: „Stovėdamas čia, prisimenu didžiuosius tautos sūnus, įvairiais laikotarpiais šlovinusius Lietuvą ir garsinusius jos vardą: ir karalių Mindaugą, ir didžiuosius kunigaikščius – Traidenį, Vytenį, Gediminą, Algirdą, Kęstutį ir, žinoma, Vytautą Didįjį. Šią akimirką negaliu neprisiminti ir Lietuvos Respublikos prezidentų – Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus“.
Tačiau ceremonijoje kartu su priesaika tai buvo vieninteliai akcentai, kurie siejo inauguraciją su tarpukario laikotarpiu. Visas ceremonialas buvo kuriamas iš naujo, trūko ir simbolinių akcentų, o oficialiąją ceremoniją užbaigė vėliavos iškėlimas virš Seimo rūmų, kuriuose ir rezidavo prezidentas.
„Po 1993 m. prezidento priesaikos pati ceremonija išlaiko šį privalomąjį elementą, kai prezidento priesaikos ceremonija vyksta Seime, ją priima Konstitucinio Teismo pirmininkas, tekstas pasirašomas prezidento ir pirmininko parašais, įteikiama saugoti Seimo pirmininkui. Labai svarbi inauguracinė kalba. Priesaika ir kalba yra konstanta, kuri eina per visus laikotarpius – nuo tarpukario iki dabar“, – sako V. Akmenytė-Ruzgienė.
Amerikietiška Adamkaus inauguracija
Jeigu A. M. Brazausko inauguracija išsiskyrė pagoniškais ir krikščioniškais ritualais, Lietuvos praeities akcentais, visiškai kitokia buvo Valdo Adamkaus 1998 m. vasario 25 dieną vykusi inauguracija. Jos metu net buvo bandoma pakeisti kai kuriuos akcentus, o visa ceremonija turėjo būti orientuota į atvirumą.
„V. Adamkaus šūkis „laisvas žmogus, atvira visuomenė, stipri valstybė“, kuriuo jis norėjo įnešti tam tikros amerikietiškos dvasios. Ne pompastikos ar kičo, o atvirumo, demokratijos, optimizmo, kad Lietuva žengia į Europą. Inauguracija ir buvo tas renginys, kuriuo galima perteikti simbolines idėjas“, – teigė inauguracijai vadovavęs Arūnas Pemkus.
Anot A. Pemkaus, visa inauguracijos ceremonija turėjo būti kuo atviresnė ir matoma. Vengta uždarų ir sudėtingai prieinamų vietų. Inauguracijos tikslas – prezidentas turi būti matomas ir pasiekiamas. Tačiau kai kuriems užmojams nebuvo lemta išsipildyti.
„Idėja buvo, kad priesaika būtų atiduodama lauke, priešais Seimo rūmus, bet ši idėja buvo užblokuota ir priesaika vyko Seimo rūmų viduje. Konstitucinė priesaika duodama stebint visai visuomenei, idėja buvo daryti lauke. Amerikiečiai taip daro, išskyrus tuos kartus, kai oro sąlygos neleidžia“, – prisimena A. Pemkus.
Vietoj to buvo pasirinktas kitas sprendimas – pirmą kartą prezidentas skaitė viešą kalbą visuomenei Katedros aikštėje. Čia įvyko ir nedidelis karinio parado priėmimas, o vienu iš akcentų tapo ir miestų bei miestelių atstovų dalyvavimas – Katedros aikštėje nusidriekė vėliavų su miestų herbais jūra.
„Nuo Seimo iki Katedros V. Adamkus važiavo limuzinu, o su juo kartu sekė visa minia. Įtraukėme ir vieną simbolinę vietą, nes prie Lukiškių aikštės stovi kovos už nepriklausomybę paminklas. Šį momentą mes įtraukėme, bet vėlesnėse inauguracijose to neliko. Kadangi V. Adamkus pats dalyvavo rezistencijoje, tai sugalvojome, kad reikia padėti vainiką prie paminklo“, – teigė A. Pemkus.
Nauja buvo ir tai, kad prezidentui nebereikėjo glaustis Seimo rūmuose – 1997 metais gegužės mėnesį prezidentūra persikėlė į restauruotus buvusius vyskupų rūmus prie Vilniaus universiteto. Vėliau šis akcentas buvo tęsiamas – baigęs eiti pareigas prezidentas ceremonijoje perduoda rūmus savo įpėdiniui.
„Prie prezidentūros buvo pasirašytas paskutinis Brazausko aktas, kuriuo jis perleidžia prezidento galias ir tuo pačiu metu pakeičiama prezidento vėliava. Vėliava įteikiama išeinančiam prezidentui ir jis išvažiuoja. Simbolika tokia, kad neturėtų būti du prezidentai vienoje vietoje tuo pačiu metu. Adamkus kartu su ponia Alma užlipo į antrą aukštą, pamojavo publikai ir tuo metu baigėsi viešasis pasirodymas“, – prisimena A. Pemkus.
4 Adamkaus pokyliai ir Pakso lazerių šou
Išskirtinė buvo ir vakarinė V. Adamkaus inauguracijos dalis. Tiesiogiai iš JAV pasiskolinta idėja buvo įgyvendinta pirmą ir vienintelį kartą. Po oficialiosios dalies V. Adamkus lankėsi net keturiuose skirtinguose pobūviuose, kurių didžiausias su 3000 žmonių vyko Vilniaus sporto rūmuose, kuriuose susirinko V. Adamkaus rėmėjai ir kampanijos dalyviai.
„Vėliau jis važiavo į Rotušę, kur irgi buvo kviestiniai svečiai iš Seimo, Vyriausybės, stambesni rėmėjai. Po to buvo nuvažiuota iki Chodkevičių rūmų, ten buvo vienintelė vieta su parduodamais bilietais arba auka, kad būtų galima padengti inauguracijos išlaidas. Ten dalyvavo apie 120 svečių. Galiausiai viskas persikėlė į prezidentūros Baltąją salę, kurioje dalyvavo apie 200 žmonių“, – teigė iškilmes organizavęs A. Pemkus.
Šiuos pokylius organizavęs A. Pemkus teigia, kad Inauguracinėje komisijoje atsidūrė neatsitiktinai. Būtent jis prisidėjo prie antrosios JAV prezidento Ronaldo Reagano inauguracijos 1985 metais, kurioje organizavo vieną iš didžiausių priėmimų su 17 tūkstančių dalyvių. Inauguracijos vakare V. Adamkus keliavo per 4 skirtingus priėmimus. Toks skaičius buvo įspūdingas Lietuvai. JAV atveju organizuojama nuo 7 iki 12 panašių pokylių.
Išskirtinumu pasižymėjo ir 2003 metais vykusi Rolando Pakso inauguracijos ceremonija. Pirmą kartą surengtas viešas koncertas Katedros aikštėje, kuriame pasirodė Virgis Stakėnas, grupė „Bavarija“ ir kiti. Iškilmėms buvo sukurtas net inauguracijos himnas. Taip pat į renginį kviesta ir dėl „išskirtinio lazerių šou“, o koncertą užbaigė naujam prezidentui sudainuoti „ilgiausių metų“.
To meto spaudoje buvo kalbama ir apie rekordines R. Pakso inauguracijai išleistas lėšas – 300 tūkstančių litų. Kilo ir konfliktų – Vilniaus meras Artūras Zuokas nenorėjo leisti naikintuvų parado, kuris esą niekaip nesiderina su Vilniaus kaip „taikos miesto“ įvaizdžiu.
R. Pakso inauguracija pradėjo ir iki šiol tęsiamą tradiciją naujai išrinktam prezidentui suteikiant Vytauto Didžiojo ordiną. Ši ceremonija išliko ir iki šių dienų. Tačiau vėliau sekusi ir 2004 m. balandžio 6 dieną įvykusi apkalta šiek tiek pakeitė inauguracijos laiką.
„R. Pakso inauguracijos metu prezidentui pirmą kartą buvo įteiktas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine. Tą pačią priesaikos dieną Paksas dekretu apdovanojo V. Adamkų šiuo apdovanojimu, o Brazauskas buvo apdovanotas vėliau po kadencijos. Ko gero čia toks išskirtinumas. Aišku, R. Pakso apkalta padarė vieną gerą dalyką – inauguracijos persikėlė į vasarą“, – teigia V. Akmenytė-Ruzgienė.
Vėlesnės inauguracijos – be pompastikos
Tiek Valdo Adamkaus, tiek Rolando Pakso inauguracijos išsiskyrė savo masiškumu. Vėlesni prezidentai apsiribojo kuklesnėmis iškilmėmis su nedideliu koncertu. Tačiau svarbiausi akcentai išliko – vieša kalba, prezidentūros perdavimas ir priesaika Seime.
Anot istorikės, kiekviena inauguracija atspindi to meto nuotaikas, o antrosios inauguracijos visada būna gerokai kuklesnės. Tiesa, vietos naujovėms atsiranda, nors vieningų simbolinių aktų trūksta. Anksčiau į ceremonijas buvo įtrauktas simbolinis gėlių padėjimas prie Karaliaus Mindaugo paminklo, o 2019 metais šis gestas buvo pakeistas.
„Po 1990-ųjų mes blaškomės po miestą, ieškodami, kur ir ką reikėtų pagerbti. Tai tampa savotiška komunikacijos linija, ką prezidentas norės pagerbti, nes visuotinio paminklo mes neturime. 2019 m. Nausėdos inauguracijoje ėjimas pro Aušros vartus ir prie J. Basanavičiaus paminklo. Paradoksas, nes Basanavičius ne taip toli palaidotas Rasų kapinėse ir tarpukariu buvo labai didelė tradicija atvykus iš Kauno aplankyti Basanavičiaus kapą. Turime savotišką dualizmą“, – teigia V. Akmenytė-Ruzgienė.
Kiekviena inauguracija atspindi ir situaciją valstybėje. 2009 metais inauguruojant Dalią Grybauskaitę, šalis išgyveno ekonominį sunkmetį, todėl ir ceremonija buvo gerokai kuklesnė, apsiribojo nedideliu koncertu prie prezidentūros.
„Dabar mes ir valstybės šventes kitaip švenčiame. Buvo laikas, kai Kovo 11-ajai buvo rengiami dideli koncertai. Priklauso ir nuo pačios asmenybės, kiek yra linkstama į labai dideles šventes. Protokoliniai priėmimai nori nenori esant pareigose yra privalomi. Klausimas, kaip tai bus išspręsta, kokiu lygiu“, – teigia V. Akmenytė-Ruzgienė.
Pagal nerašytą taisyklę perrinktų prezidentų inauguracijos būna gerokai kuklesnės. 2004 metais Valdas Adamkus neberengė keturių pokylių vienu metu, panašiai buvo ir su pompastikos nemėgusia Dalia Grybauskaite 2014 metais.
„Antroji kadencija tam pačiam prezidentui visada yra kuklesnė. Ir dabartinė bus gerokai kuklesnė. Taip, ji yra drąsesnė pačiam prisiekiančiajam, kalba turėtų būti drąsesnė ir tai yra svarbiausias elementas, nubrėžiantis kryptį. Žinant savotišką šių laikų kūrybingumą, aš manau, kad naujų detalių galima tikėtis. Ypač žinant dabartinį kontekstą, nestabilią situaciją tarptautine prasme“, – teigia V. Akmenytė-Ruzgienė.
Lietuvoje nėra griežtai nusistovėjusios inauguracinių renginių tradicijos, todėl kiekvienas išrinktas prezidentas gali keisti tiek maršrutus, tiek renginius, o svarbiausia tampa priesaika ir prezidento kalba, kuria nubrėžiama prezidento kryptis.
„Reikia prisiminti, koks yra inauguracijos tikslas. Ne tik pasidžiaugti laimėjimu, bet yra momentas, kad visa visuomenė turi būti sutaikoma. Demokratinėje valstybėje tai yra taikus valdžios perdavimas“, – teigė A. Pemkus.
