Premjerė Ingrida Šimonytė LRT televizijos laidoje „Dienos tema“ teigia, kad švietimo srities kontekste skausmingos pamokos buvo išmoktos. Visgi, ji vertina, kad valstybiniams brandos egzaminams pasiruošta sėkmingai. Premjerė akcentavo, kad, kol vyko visas šis procesas, ateiti trečiam žmogui į ministeriją ir imtis pokyčių nebūtų buvę racionalu.
– Konservatoriai Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai Europos Parlamento rinkimuose išlaikė tris turėtus mandatus ir šįryt spaudos konferencijoje skriejo padėkos Jums už įdirbį per prezidento rinkimus. Tai įdomu, kiek jūs pati prisiskiriate sau nuopelnų už šitą rezultatą?
– Aš tikrai neturėjau galimybės sekti visų spaudos konferencijų, visų pasisakymų. Tikrai esu labai dėkinga rinkėjams, kurie, nepaisant to, kad motyvacijos ateiti į rinkimus <...> atskirai nuo prezidento rinkimų gal daugeliui žmonių yra šiek tiek mažiau, atėjo, nors galimybės balsuoti iš anksto Lietuvoje dabar sudarytos labai palankios ir labai plačios. Bet vis dėlto pastarąjį kartą, kai turėjome tokį atvejį, kai prezidento rinkimai ir Europos Parlamento rinkimai išsiskyrė, atrodo, 2009-aisiais metais, tai vėlgi bendras aktyvumas buvo mažesnis, o Tėvynės sąjungos rinkėjų aktyvumas buvo labai panašus. Manau, kad čia labiau yra, matyt, tokios atsakomybės ir rinkėjų pasirinkimo dalyvauti visuose svarbiuose sprendimuose dalykas, o jau kieno koks yra asmeninis nuopelnas, matyt, kukliai nutylėsiu.
– 2019-aisiais, prieš penkerius metus, Jūsų rinkėjų buvo daugiau. Ar jūs ir tą aiškintumėt ta atsakomybės stoka, nes šiemet [atėjo – LRT.lt] 144 su trupučiu tūkstančių?
– Ne, aš aiškinčiau tiesiog nesutapimu [Lietuvos – LRT.lt] rinkimų su Europos Parlamento rinkimais. Nors šiemet 2-ajame ture prezidento rinkimuose dalyvavo mažiau rinkėjų negu 2019-aisiais metais, nė kiek neabejoju, kad, jeigu rinkimai būtų sutapę, nebūtų buvę taip, kad žmonės būtų atėję vien tiktai į prezidento rinkimus, jie vis tiek vienaip ar kitaip būtų pasirinkę Europos Parlamento rinkimuose. Dabar reikėjo susimotyvuoti ateiti, reikėjo kažkaip pasidomėti, ką partijos siūlo, gal paklausyti debatų ir tiesiog galbūt taip atsitiko, kad daliai žmonių tai nepasirodė verta laiko arba atrodė, kad, kad ir koks ten bus tas pasirinkimas tų 11-os mūsų mandatų, galbūt nėra labai svarbu, nors tai yra labai svarbu. Bet džiaugiuosi bent jau tuo, kad bendras aktyvumas už 2009-uosius metus tikrai yra žymiai didesnis, nors ir žemas, bet žymiai didesnis ir tiesiog žmonės, kurie norėjo rinktis, pasirinko.
– Jeigu tai yra signalas prieš artėjančius Seimo rinkimus, kaip sako kai kurie politikai, kaip jūs jį interpretuotumėte?
– Vėlgi, man atrodo, kad kiekvieni rinkimai turi savo logiką, kiekvieni rinkimai turi savo kažkokių principų ir dalykų, kurie yra svarbūs, ir dalykų, kurie yra mažiau svarbūs konkrečiuose rinkimuose, kai, vienas dalykas, renkami konkretūs žmonės, kitas dalykas, kai renkama jau tiktai iš partijų sąrašo. Aš nedaryčiau tokių apibendrinimų. Manau, kad visos partijos, kurios dalyvavo rinkimuose, iš to pasidarys kažkokias išvadas sau, vienokias ar kitokias, bet kiek jas pritaikys būsimose kampanijose, tai čia, matyt, labai priklauso nuo to, ar apskritai esi linkęs kažkaip generalizuoti kažkokį vieną įvykį. Man atrodo, kad čia galbūt ir yra tokia mūsų problema, kad mes labai generalizuojame vieną įvykį, – jeigu vienaip susiklostė, atrodo pasaulio pabaiga, jeigu kitaip susiklostė, atrodo, kad čia jau kažkoks didžiausias nerealiausias pasiekimas. Reikia santūriai objektyviai vertinti visus rezultatus, tiesiog atsižvelgti į tai, kokios yra aplinkybės, ką konkrečiai žmonės sprendžia, dėl ko konkrečiai pasisako, ir tada iš to darytis išvadas būsimai kampanijai, o ne kažkaip tikėtis to rezultato pakartojimo arba kažkokių kitų automatiškų dalykų.
– Šitose dviejose kampanijose, – ir Europos Parlamento, ir prezidento rinkimuose, – nesimatė jūsų partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio, nors ir Lietuvoje, ir Europoje praktika yra tokia, kad ypač per rinkimus partijos lyderis yra matomas ir girdimas. Jis laikėsi nuošaliai. Jūs turite paaiškinimą, kodėl?
– Man atrodo, kad Gabrielius Landsbergis, tiesą sakant, turi labai daug darbo ir jo darbotvarkė yra labai įtempta, aš jį ne taip dažnai Lietuvoje apskritai matau, dažniau pasirašinėju potvarkius dėl vienokios ar kitokios komandiruotės. Tiesiog darbo pobūdis yra toks. Galiausiai, Europos Parlamento rinkimuose ir aš neturėjau galimybių kažkaip labai aktyviai kampanijoje dalyvauti. Manau, kad buvo stiprūs kandidatai. Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, kiti sąrašo žmonės tikrai pakankamai stiprūs, turi ką pasakyti rinkėjui ir ką pasiūlyti. Jam tikrai nėra būtina dar partijos pirmininko ar mano globa. Mano kampanija, kadangi tai buvo mano kampanija, tai, žinoma, aš nedalyvauti negalėjau, bet tai yra konkretaus žmogaus kampanija, – partija tuo atveju padeda, užtikrina kažkokį administracinį darbą, padeda susitvarkyti visus procedūrinius dalykus. Bet vis tiek esi galiausiai tu pats.
– Ar partija yra apsisprendusi dėl eurokomisaro, nes rinkimų rezultatus jau turime? Jūs sakėte, kad sulauksime iš didžiųjų apylinkių ir tada kalbėsime.
– Tai kalbėsime, bet juk rezultatus turime keletą valandų. Na, dabar gal jau keliolika valandų. Tai, man atrodo, ne paskutinis dalykas. Pagrindinis dalykas turbūt, – dabar prasidės, manau, šiomis dienomis diskusijos tarp Europos partijų šeimų, kurios pirmiausia turi sutarti dėl bendro veikimo ir, tikiuosi, kad sutars taip, kaip buvo praėjusiame Europos Parlamente. Tai reiškia, kad tuomet būtų priimami sprendimai dėl tam tikrų kertinių pozicijų, kas yra, pirmiausia, Parlamento pirmininkas, Europos Komisijos pirmininkas, užsienio reikalų įgaliotinis. Ten bus tam tikrų, matyt, susitarimų tarp partijų, kokių partijų atstovai yra remiami. Aš labai tikiuosi, kad Ursula von der Leyen išlaikys savo lyderystę ir galės pretenduoti į antrą Europos Komisijos pirmininko kadenciją. Tada jau turbūt prasidės daug diskusijų, taip pat ir partijos viduje, ir ne tik Lietuvoje, ir ne tik tarp koalicijos, bet ir pačioje EPP partijoje ir tarp partijų, kaip iš tikrųjų tie portfeliai ar tos atsakomybės sritys gali skirstytis tarp atskirų valstybių, didelių, mažų regionų ir taip toliau, ir panašiai. Čia yra gana sudėtingas žaidimas. Nėra taip, kad yra racionalu valstybei numesti pavardę ant stalo pirmai. Kartais tai yra labai gera taktika, kai yra kokia nors labai skambi ir labai aiški pavardė, bet kitais atvejais, kai yra ypatingas interesas kažkokiai konkretesnei sričiai, tada yra išmintinga truputėlį apsižiūrėti. Ne per ilgai, kad nebūtų taip, jog paskui jau nebegalėtum pretenduoti į kažkokias labai svarbias pozicijas.
– Jūs esate sakiusi, kad jums ir Lietuvoje tvoros žydi ir kad nenorėtumėte gyventi kitur, jokiame užsienyje. Ar galite dabar, šiandien aiškiai pasakyti, kad jūs pati nesieksite eurokomisarės pareigų, o jeigu jums bus pasiūlyta, – atsisakysite?
– Aš galiu pasakyti, nes, kad ir ką galvočiau apie tvoras, nors man jos žydi tiktai Lietuvoje, aš net negalėčiau to daryti todėl, kad negalėčiau savęs nominuoti. Aš negaliu būti ministre pirmininke, Vyriausybės, kuri mane nominuoja, kandidatu į komisiją. Akivaizdu, kad aš negalėčiau to padaryti, net jeigu norėčiau. O ir nenoriu.
– Bet Jūs galėtumėte, tarkime, simboliškai atidavusi įgaliojimus prezidentui, jų nebepasiimti ir turėti tą atšalimo laikotarpį.
– Tokiu atveju, bijau, kad tai jau būtų ir gana vėlyvas laikotarpis, nes įgaliojimus Vyriausybė grąžins liepos 12-ą dieną. Jeigu Europos Komisijos pirmininkės patvirtinimas vyks sklandžiai ir greitai, gali būti, kad jau daug dalykų iki to laiko bus kažkaip ne formaliai, bet bent jau neformaliai aptarta ir galbūt net ir sutarta. Tai, sakyčiau, kad tai būtų labai nepraktiška ir, galiausiai, tai būtų visiškai dirbtinis dalykas. Jeigu aš tokių planų būčiau turėjusi, man reikėjo pasitraukti iš ministro pirmininko posto anksčiau, o toks įgaliojimų grąžinimas ir negrįžimas į ministro pirmininko postą reiškia, kad Vyriausybė atsistatydina. Ir tai reiškia, kad yra formuojama nauja Vyriausybė su nauja programa su kažkokiu nauju mandatu. Nemanau, kad ten, kur mes esame politinio kalendoriaus požiūriu, būtų racionalu ir kad aš matyčiau, kad taip reikia daryti.
– Šią savaitę žadėta pateikti kandidatą į švietimo ir mokslo ministrus. Ar tą ir padarysite?
– Tikiuosi, kad pavyks tą padaryti iki savaitės galo.
– O tikitės, nes ne iki galo sutarta yra su kandidatu?
– Tikiuosi tai padaryti iki savaitės galo ir čia turbūt ir sustočiau. Kai pateiksiu, tikrai informuosiu visus vienu metu.
– Jūs sakėte, kad tai nėra kritinis arba prioritetinis klausimas – švietimo ir mokslo ministras, nes dabar šita sritis neturi nuolatinio vadovo beveik trečią mėnesį. Ar tai nėra žinutė, kad švietimo sritis veikia puikiai ir ją pakanka tiktai prižiūrėti?
– Ne, nėra. Yra tiesiog tokia realybė, kad yra daug problemų, kurias reikia spręsti čia ir dabar, ir nereiškia, kad naujo žmogaus atėjimas su nauju matymu, jeigu tai žmogus iš šalies, kažkaip leis geriau tas problemas spręsti, turint minty, kad tiek tarpinių, ministrui Jakštui atsistatydinus, tiek ir pasirengimo valstybiniams brandos egzaminams procesas buvo gerokai įsibėgėjęs. Man atrodo, kad tikrai tą situaciją pavyko gana gerai stabilizuoti ministrei Navickienei ir ministerijos komandai remiantis tomis pamokomis; kai kurios iš jų tikrai skausmingos ir nemalonios, už tai aš tikrai atsiprašau ir labai apgailestauju, kad to streso buvo daugiau, negu kad jo natūraliai per atsiskaitymus turėtų būti. Jo buvo per daug, bet turbūt pirmą kartą kažką darant visiškai be streso be galo sudėtinga padaryti. Tos pamokos yra išmoktos.
Manau, kad buvo dėtos geriausios pastangos valstybinės brandos egzaminams parengti, kad užduotys būtų peržiūrėtos ir būtų pasitelkta papildomai ekspertų, kad mes ramiau jaustumėmės. Aišku, visiškai ramiai jausimės jau tiktai tada, kai bus pasibaigęs procesas ir bus jau įvertinimai, žinosime rezultatus. Bet kol kas, kadangi tas procesas buvo stipriai įsibėgėjęs ir iš esmės proceso metu jau reikėjo perimti pavaduojančiam ministrui, dar trečiam žmogui perimti tą patį procesą kažkur viduryje nėra labai racionalu. Bet dabar jau manau, kad naujas žmogus galėtų ateiti ir ruoštis rudeniui. Šiuo atveju turbūt pagrindinis naujo ministro uždavinys būtų pasiruošti rudeniui, naujų programų įdiegimui tose klasėse, kurios metais vėliau įdiegiamos, ir pasiruošti kitiems dalykams, kurie yra svarbūs jau nuo naujųjų mokslo metų.
– Kalbant apie ministrę Navickienę – sakėte, kad turėsite jai klausimų dėl „Foxpay“. Šiandien 15min.lt tyrimas rodo, kad už šitos fintech imperijos yra ir žinomo sukčiaus šešėlis. Ar jūs turėjote progą pakalbėti su ministre ir galbūt gauti atsakymus?
– Aš tikrai nežinau, iš kur atsirado ta interpretacija, kad aš turėsiu ministrei klausimų dėl „Foxpay“, nes būtent dėl „Foxpay“ klausimų aš ministrei neturiu. Tie klausimai, kurie buvo viešumoje keliami dėl viešųjų pirkimų, – aš tikrai patikrinau visą informaciją, viešasis pirkimas yra atliekamas per centralizuotą perkančiąją organizaciją atviro konkurso būdu ir dargi tarptautinio konkurso būdu, tikrai reikia jau kažkokių didžiulių pastangų paveikti tą pirkimą, kad tokiomis sąlygomis kažkaip pirkimas nukryptų viena ar kita linkme. Čia iš tikrųjų tų saugiklių, – ir konkurso, ir centralizuoto pirkimo, – yra labai daug, jau neminint to fakto, kad, mano žiniomis, Mindaugas Navickas tuo metu net nedirbo toje įmonėje. Man labai sunku įžiūrėti tame pirkime kažkokių sąsajų su ministre, juolab kad ir įstaiga, kuri pirko, niekaip nėra ministrės atsakomybės sritis.
Aš turėjau ministrei klausimų ir paprašiau pateikti man paaiškinimus dėl jos santykio ar pažinties su publikacijoje minimu konkrečiu žmogumi pobūdžio. Aš tą informaciją gavau, ją įsivertinsiu ir tada jau spręsiu, kiek tai gali kelti kažkokių problemų ministrės reputacijai. Šiaip jau tas faktas, kad tas žmogus yra per dvi santuokas ir vieną bendrą namų ūkį <...> kažkaip susijęs su ministre, yra per tolimas ryšys, kad net ir tolimu giminaičiu tokį žmogų būtų galima pavadinti. Bet aš paprašiau ministrės detalių, jas gavau, įsivertinsiu ir tada spręsiu.
– Laukia dar vieni rinkimai rudenį ir yra kalbų, kad, jeigu konservatoriams nepasisektų, tai jūs trauktumėtės iš politikos. Ar jūs bent teoriškai svarstote tokią galimybę?
– Kalbų yra visada ir visokių. Man dažnai tenka komentuoti kalbas, kartais tuo pačiu metu reikia komentuoti kalbą vienokią ir jai priešingą. Aš kalbas palieku kalboms. Politikoje visada yra būtinybė, mano supratimu, apmąstyti, ar tai, ką tu darai, tau teikia pasitenkinimą, ar tu matai prasmę, ar tu vis dar manai, kad tu gali padaryti tą pokytį, dėl kurio žmonės ateina į politiką. Tiems, kurie ateina į politiką ne dėl savo interesų, ne dėl savo kišenės, o tam, kad pasiektų kažkokį prasmingą pokytį valstybei, tą klausimą sau prasminga kelti visada. Net ir tada, kai rinkimų rezultatai yra labai geri.
