Garantuoti taiką galime tik per galią, tvirtina krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas. Anot jo, oro gynyba yra tai, ko labiausiai trūksta NATO.
L. Kasčiūnas – „Dienos temoje“.
– Ketvirtadienį jūs ir 11 Šiaurės grupės ministrų Palangoje aptarėte saugumo situaciją Baltijos jūros ir Šiaurės Atlanto regionuose, paramą Ukrainai ir taip pat liepą Vašingtone vyksiančią NATO viršūnių susitikimo darbotvarkę. Kas svarbiausia?
– Pirmiausia, turbūt, pasakyčiau tai, jog visi supranta, kad Europos, NATO gynyba dabar prasideda Ukrainoje. Ką tai reiškia? Pagalba Ukrainai yra geriausias būdas laužyti Rusijos galią ir atitolinti bet kokius Rusijos veiksmus, bandymus patikrinti, kaip veikia 5-asis straipsnis. Todėl supratimas aiškus, kad reikia ruoštis ilgalaikei Ukrainos paramai. Kai kurios šalys, kaip ir Lietuva, pasiryžusios Ukrainai kasmet skirti 0,25 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Jeigu visos NATO šalys surinktų tokį resursą, tai būtų daug daugiau, nei Rusija skiria savo resursų, kariaudama prieš Ukrainą.
Kitas labai svarbus dalykas – supratimas, kad Rusija suvokia tik jėgos kalbą, kad mes galime garantuoti taiką tik per galią. Tai reiškia, kad NATO rytų flangas turi būti sustiprintas. Čia yra labai svarbūs NATO regioniniai gynybos planai, kurie yra naujos kartos, kurie yra pagrįsti dabar jau sprendimais, kai žvalgyba indikuoja, kad jau yra grėsmė, jau galima priimti sprendimą perkelti čia pajėgas, nelaukiant agresijos, kad atgrasytume. Problematiškiau tai, kad ne visos NATO šalys priskyrė tiek pajėgumų, kiek reikia tiems planams įgyvendinti. Vokietija yra pavyzdys, kaip reikia tai daryti, bet yra šalių, kurios dar turėtų pasitempti.
Trečias be galo svarbus dalykas – suvokimas, kad 2 proc. gynybai jau yra grindys. Matome, kaip Rusija atsigauna, kaip jie atsistato savo karinę pramonę ir pasigamina daugiau, nei reikia karui Ukrainoje. Mes matome jų planus Vakarų kryptimi, tai geriausias atsakas yra ir atsigaunanti Vakarų gynybos pramonė, kuriai reikia ir ilgalaikio finansavimo, ir ilgalaikių kontraktų. Be didesnio gynybos finansavimo to nebus. Suvokimas yra aiškus, nes yra aiškus oro gynybos sistemų trūkumas, labai aiškus tolimojo smūgio pajėgumų trūkumas ir, aišku, sunkiosios technikos, artilerijos ir visa kita. Reikia dirbti ir dirbsime kartu.
– Kol jūs tariatės, kaip gelbėti Ukrainą ir apskritai aptariate gynybos planus, Rusija vėl užsiima provokacijomis, stumdo Lietuvos, Suomijos, Estijos sienas. Kaip svečiai reagavo į tokias žinias?
– Viena vertus, yra suvokimas, su kuo mes turime reikalą ir kad tai nieko naujo Rusijos veikimo algoritmuose – ji taip daro. Kita vertus, visi suprantame, jog situacija Baltijos jūroje keičiasi ne Rusijos naudai. Keičiasi galios pusiausvyra ir balansas, nes Baltijos jūra tampa vidine NATO jūra. Šiuos Rusijos veiksmus, gana provokatyvius, galima vertinti kaip bandymą sukelti įtampą, sumaištį, šiokį tokį chaosą, keičiant šį galios balansą. Bet jis jau nepasikeis, nes su Suomijos ir Švedijos naryste, ypač turint omenyje Švedijos jūrinį pajėgumą, iš tiesų dabar NATO pajėgumai Baltijos jūroje yra daug stipresni. Tokių provokatyvių veiksmų būtent dėl besikeičiančio galios balanso Baltijos jūroje tiesiog reikia tikėtis, jų gali būti, bet reikia būti oriems ir pasiruošusiems, jei reikės reaguoti.
– Praėjusiais metais Lietuvoje, Vilniuje, vyko NATO viršūnių susitikimas. Mes labai laukėme, kad Ukraina būtų pakviesta deryboms į NATO. Tada visi sakė, kad jei ne Vilniuje, tai Vašingtone tikrai. Dabar artėja NATO viršūnių susitikimas Vašingtone. Kaip manote, koks jis bus?
– Pirmiausia mums reikia susitvarkyti Rytų flangą. Čia, be jokios abejonės, yra tai, ką sakiau – kad visos šalys priskirtų tai, ką jos gali priskirti NATO gynybos planams. Mes turime gerą kryptį, tik reikia užbaigti darbus. Čia vienas dalykas. Mums labai reikia ir didesnio šalių indėlio į Rytų flango oro gynybos rotacinį modelį, kurį priėmėme NATO viršūnių susitikime Vilniuje. Dabar Nyderlandai čia treniruotėms atsiųs „Patriot“. Norime tokių sprendimų daugiau.
Dėl Ukrainos bus labai sunku tikėtis gerų žinių, nes NATO šalių pozicijos vis tiktai išsiskiria, kaip ir kada, kokiomis sąlygomis Ukraina galėtų artėti su NATO ir tapti nare. Mes, Lietuva, Baltijos šalys, visada aiškiai sakome, kad negalime suteikti Rusijai veto teisės dėl NATO plėtros, kad ji neturi tokios teisės turėti, bet kitos šalys vis tiktai traktuoja Ukrainos narystės klausimą, pakvietimą į Aljansą kaip ankstyvą ir todėl bando šio klausimo tiesiog išvengti. Matant, kas yra vienoje pusėje, kas yra šiuo klausimu kitoje pusėje, turbūt tikėtis kokio nors bendro sprendimo ir proveržio šia kryptimi bus labai sudėtinga. Bet mes, kaip valstybė, ir toliau esame Ukrainos pusėje ir būsime tie, kurie sakys, kad pakvietimas turi būti Vašingtone.
– Šiomis dienomis Ukrainos prezidentas ir vėl prašo apginti Ukrainos oro erdvę. Kokie čia sprendimai bręsta? Ar jūs apie tai kalbėjotės su savo svečiais ir kokie galėtų būti greitesni sprendimai?
– Oro gynyba yra labiausiai plėtotinas pajėgumas NATO. Tai yra tai, ko labiausiai trūksta – antžeminių oro gynybos sistemų, ar tai būtų tolimojo nuotolio kaip „Patriot“, ar tai būtų vidutinio nuotolio kaip „Iris-T“ ar NASAMS, NATO pajėgumai vystomi, bet nepakankamai, kad mes turėtume tokį skaičių, kuris garantuotų Ukrainai bent minimalią, pakankamą oro apsaugą. Čia yra viena bėda, todėl kalbu ir visi kalbame, jog gynybos pramonė turi „užsisukti“. Aišku, artėja sprendimai dėl F-16 koalicijos, nes naikintuvai irgi daro tą patį darbą ir irgi turi galimybių numušti skrendančias Rusijos raketas. Čia yra klausimas toks, kaip greitai jie ateis. F-16 koalicija <...> yra ir jau artėja sprendimai, kai jau šiemet F-16 turėtų atsirasti Ukrainoje. Čia yra problema. Pats esu prieš mėnesį viešėjęs Ukrainoje, man buvo pristatyta, kokie yra Ukrainos oro gynybos poreikiai ir kiek jiems reikėtų. Įsivaizduokime dabar situaciją. Vokietija Ukrainai yra atidavusi ketvirtadalį savo oro gynybos pajėgumų, trys „Patriot“ – tai yra ketvirtadalis Vokietijos oro gynybos pajėgumų, o ukrainiečiams reikia dar daugiau. Natūralu, kad visos šalys prie to turi prisijungti, bet problema tai, kad vienas tiesiog saugo savo pajėgumus, jų neduoda, kitas, deja, jų neturi tiek, kiek galėtų turėti, kad būtų galima perduoti Ukrainai. Čia yra dilema ir ją reikia spręsti per gynybos užsakymus.
– Mums taip pat, aišku, reikia spręsti tam tikras dilemas, t. y. kiek pinigų skirti gynybai. Šią savaitę Finansų ministerija pristatė tam tikrą patobulintą, turbūt, gynybos finansavimo modelį. Kiek yra sutarimo? Apskritai, ką mes finansuosime? Ar apskritai toks modelis Seime bus priimtas?
– Pradėkime nuo to, kad 3 proc. mums reikalingi tam, kad mes labai rimtai pajudėtume su savo pajėgumų plėtra. Atėjęs į ministro poziciją, aš šiek tiek perdėliojau prioritetus ir kryptis, sulygiagretinau lietuviškos divizijos sunkinimą, mechanizmą, t. y. pirmiausia tankų įsigijimo procesą, tankų bataliono kūrimo procesą ir oro gynybos sistemų įsigijimą. Kaip ir minėjau, tai yra pajėgumas, kurio labiausiai trūksta Vakarams – oro gynybos sistemos. Mes negalime to ignoruoti ir turime daryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad tas pajėgumas plėtotųsi. Dabar turime vieną NASAMS bateriją, 2026 m. atvyksta dar viena. Čia yra tikrai rimtas dalykas, nes galima bus numušti <...> Rusijos raketas, lėktuvus, sraigtasparnius. Dar noriu priimti sprendimą šiais metais, jei susitarsime dėl papildomo finansavimo ir kitąmet turėsime 3 proc., kad būtų galima įsigyti dar trečią vidutinio oro gynybos sistemą ir užsiprogramuoti netgi ketvirtą. Galima ir NASAMS, galima apie ketvirtą galvoti ir „Iris-T“, vokišką sistemą, kuri gerai veikia. Šalia to yra, aišku, tankų bataliono kūrimas, pėstininkų kovos mašinos, taip pat ir artimojo nuotolio oro gynybos sistemos, t. y. mes jau galėsime ne tik turėti pajėgumą, kuris sukurtų lietuvišką diviziją, bet kai kuriais atvejais, kai daliniai yra greta miestų, saugoti ir mūsų miestus, gyventojus, kritinę infrastruktūrą, civilinius objektus ir verslą. 3 proc. padėtų išjudėti. Jei mes nesusitarsime, bus baziniai 2,52 proc., mes liksime prie dabartinių projektų. Todėl turime susitarti. Ar pavyks? Aš manau, jog iš dalies pavyks. Ar pasieksime 3 proc., nesu tikras, bet dėl pelno [mokesčio], manau, susitarsime. Dėl bankų solidarumo mokesčio, tik kad jis bus mažesnis nei šiemet, mes, manau, susitarsime. Dėl tam tikrų lengvatų panaikinimo susitarsime, dėl žalingų įpročių akcizų, manau, vis tiktai bus balsų ir iš opozicijos. Bet yra vietų, kur yra skirtingi sprendimai, todėl ir matomos skirtingos vizijos. Galiu pasakyti, kad mums papildomai reikia 400–450 mln. eurų. Manau, dėl 300 mln. eurų tikrai susitarsime, o po to – kaip pasiseks.
– O „po to“ – po rinkimų?
– Ne. Žinokite, aš vis tiek manau, kad kai kuriais atvejais tam tikrus pirkimus reikia ir dabar pradėti daryti.
– Turiu omenyje, susitarimas dėl papildomų pinigų – po rinkimų?
– Aš pasiruošęs kalbėtis ir po rinkimų, ir siūlyti sprendimus, be abejo.
– Nuo gegužės 1 d. veikia karinės komendantūros, tuoj bus mėnuo. Jūs esate tas, kuris spartino jų atsiradimą. Ar jūs patenkintas tuo, kaip visuomenė registruojasi į komendantūras?
– Tikrai lūkesčiai viršyti. Kai manęs klausė, kai mes startavome, kalbėjau apie 3–4, gal 5 tūkst. per visą registracijos periodą, iki rugpjūčio 31 d. Dabar dar mėnuo registracijos nesibaigė, jau šią dieną turime 3,6 tūkst. prisiregistravusių lietuvių patriotų. Turėkime galvoje, kad komendantūros yra ne tik tie, kurie dabar registruojasi, bet dar ir komendantiniai šauliai, kurių yra 2,5 tūkst., ir yra parengta 80 tūkst. Lietuvos piliečių, kurie tarnavo Lietuvos kariuomenėje anksčiau nei prieš dešimtmetį. Ne visi 80 tūkst. bus kviečiami, bet, pagal planą, apie 11 tūkst. bus pakviesti. Aišku, kuo daugiau turėsime tų patriotų, ateinančių savanoriškai, tuo būsime stipresni. Tai yra puikus pavyzdys, kai žmogus klausia, kur aš galiu prisijungti ir prisidėti, dabar yra aiškus algoritmas, ką reikia daryti. Be abejo, rudenį prasidės rengimo procesas.
