Dėl Ignalinos atominės elektrinės (AE) Lietuva Vakarų Europoje buvo prilyginama Čornobyliui, o jos uždarymas buvo stojimo į Europos Sąjungą (ES) sąlyga, kurią Lietuva įgyvendina iki šiol. Tačiau prieš daugiau nei 20 metų netrūko ir bandymų permaldauti ES, ir siūlymų patiems vakariečiams užsidaryti elektrines bei neaiškinti Lietuvai.
Minint įstojimo į Europos Sąjungą dvidešimtmetį, LRT.lt skelbia temų ciklą, kaip per šį laikotarpį pasikeitė šalies ir gyventojų ekonominė padėtis, kodėl reikėjo uždaryti Ignalinos AE, ar ES galios centras keliasi į Rytus ir kuo Lietuva svarbi Bendrijai, o ši – mums.
Nuo sovietinės pažibos iki Lietuvos stigmos
Ignalinos AE griovimo pabaiga numatyta 2038 metais. Prieš 20 metų sustabdytas pirmasis elektrinės blokas, antrasis sustojo 2009-aisiais.
Ir iki tol elektrinę lydėjo bėdos: 1994 metais skirtingi jos blokai po kartą buvo uždaryti – vieną kartą nutekėjo vanduo, kitą buvo fiksuojamas mįslingas radioaktyvumo padidėjimas, po metų dalyje elektrinės darbas sustabdytas ir aptverta teritorija, kurioje buvo rūdijančios, griūvančios konstrukcijos.
Tokie pranešimai dešimtojo dešimtmečio žiniasklaidoje – kontrastas su sovietmečiu, kai klestėjo elektrinės kultas.
1984 m. filme „Laikas neskyla į atomus“ pabrėžiama, kad statoma Ignalinos AE bus galingiausia pasaulyje. Fone skambant Gioachino Rossinio operai, operatorius rodo statybininkų brigadą ir vairuotoją Henriką. Propaganda skelbia, kad „atomas“ dabar užtikrins taiką, o elektrinė vaizduojama kaip natūrali Ignalinos krašto gamtos dalis.
Iš esmės visas filmas ir skiriamas įtikinti, kad nereikia bijoti avarijų, kad Lietuva netaps radioaktyvia, o ateitis šviesi.
„Žmogus geria „Borjomi“ ir gauna radioaktyvumo“, – tikina kalbinamas specialistas.
Tačiau Lietuva iš tiesų buvo Sovietų Sąjungos auka, gamino tris kartus daugiau elektros, nei reikia pačiai, ir dar tiekė plutonį karinei pramonei. Tokį argumentą kartojo ES institucijos narystės siekiančiai Lietuvai derybose dėl elektrinės uždarymo. 1994 metais Lietuva su didžiojo septyneto valstybėmis sudarė sutartį, kad uždarys elektrinę, pasaulio spaudoje ji buvo vadinama Čornobyliu.
Dar 1998 metais, Lietuvai siekiant derybų dėl narystės ES, buvo kalbama, kad Ignalinos AE uždarymas bus pagrindinis klausimas, pagal kurį bus vertinamas Lietuvos patikimumas, Vilnius buvo raginamas kuo greičiau parengti energetikos restruktūrizavimo planą.
„ES stebi, kaip Lietuva laikosi įsipareigojimų uždaryti Ignalinos AE“, – 1998 m. kalbėjo Europos Komisijos (EK) narė Ritt Bjerregaard. Pačioje ES tada buvo apie pusšimtį atominių reaktorių, gaminančių kiek mažiau nei pusę visos ES elektros energijos.
Derybos ir protestai
Didžiausia problema buvo laikomas rusiškas RBMK tipo reaktorius, toks pat, kaip ir Čornobylio elektrinėje, ir tai, kad ant jo neįmanoma sumontuoti apsauginio gaubto, per avariją pristabdysiančio radiaciją. Tai reikalavimas, taikomas atominėms elektrinėms po Čornobylio elektrinės avarijos. Užsienio pareigūnai taip pat užsimindavo apie menką personalo saugumo kultūros lygį Lietuvoje.
Vakarai dešimtajame dešimtmetyje jau mokėjo Lietuvai už rengimąsi uždaryti elektrinę, saugumo priemonių diegimą, bet pripažino, kad jos minimalios.
Lietuvos Vyriausybė sutiko, kad elektrinę reikės uždaryti, bet nesutarė dėl laiko, uždarymo terminai buvo nukelti.
Tuometis Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius 1998 m. prašė naujo ekspertų vertinimo, esą galbūt EK bijo išvadų, kad elektrinę vis dėlto dar kelerius metus galima eksploatuoti.
„Komisija vengia į šį svarstymą įtraukti tikrus branduolinės saugos ekspertus. Tokia pozicija apsunkina mūsų tolesnius sprendimus. Mes prašome vienintelio dalyko, kad tą susitarimą dar kartą patvirtintų Vakarų ekspertai <...>. Norime žaidimo atviromis kortomis“, – sakė jis.
Tuo metu Seimo narys Julius Veselka su būriu partiečių iš Liaudies sąjungos „Už teisingą Lietuvą“ siūlė vakariečiams verčiau uždaryti savo pačių atomines elektrines. Plakatai 2000 m. užfiksuotame proteste skelbė – nenorime už elektros kilovatvalandę mokėti virš 1 lito.
Lietuva dar nebuvo ES narė, bet J. Veselkos plakate jau buvo šūkis, kad ji sugriovė Lietuvos žemės ūkį ir pramonę, rodo LRT archyvai. To meto retorikoje jau piktintasi „Briuselio spaudimu“.
„Mums nereikia kreditų elektros uždarymui. Tegul duoda kreditus nutiesti elektros tiltus į Vakarus ir mes ten realizuodami savo perteklinę produkciją, kurios turime daug, užsidirbsime pinigų“, – aiškino politikas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologo Dainiaus Genio teigimu, Ignalinos AE būtų galima vertinti kaip visuomenės socialinės kaitos ir mentaliteto pokyčių indikatorių. Sovietų Sąjungoje Lietuva dėl elektrinės turėjo pranašumą, ir net atgavus Nepriklausomybę elektrinė padėjo atlaikyti pradėtą energetikos blokadą. Tačiau net Lietuvoje buvo žaliųjų, kurie kritikavo elektrinę. Vis dėlto uždarymas, anot sociologo, sukėlė „didžiulį nirtulį“, pradėti kurti įsivaizduojami ekonominiai padariniai.
Ignalinos AE užtikrindama pigią energiją leido palaikyti ekonomikos gyvastį, nors visuomenėje kartu su žaliųjų judėjimo iškilimu tai tapo kai kurių visuomenės grupių kritiškų diskusijų objektu.
„Uždarius Ignalinos AE šalis pateko į energetinę krizę – neturėdama energijos gamybos alternatyvų ir būdama priklausoma nuo Rusijos infrastruktūros, Lietuva ilgą laiką mokėjo bene didžiausią kainą už importuojamas dujas. Lietuvos geopolitinė slinktis į Vakarus atvėrė sovietinės modernizacijos spragas, kurios pasekmės buvo ne tik priklausomybė nuo sovietinės infrastruktūros ir tiekimo (ne)patikimumo, bet ir neatitikimo Vakarų saugumo standartams. Tokiu būdu Ignalinos AE per labai trumpą laiką iš saugumo ir pasididžiavimo simbolio virto labai brangiu visuomenės nerimo židiniu, kurio pasekmes (bent jau ekonomine prasme) jaučiame net ir po objekto uždarymo“, – sako jis.
D. Genys atkreipia dėmesį, kad energetikos klausimai buvo vieni esminių visų politinių partijų darbotvarkėje per beveik visą Nepriklausomybės laiką iki tiesioginės priklausomybės nuo Rusijos neutralizavimo pastačius suskystintųjų gamtinių dujų terminalą ir nutiesus elektros jungtis su Lenkija ir Skandinavija.
„Politinis paradoksas tas, kad nepaisant tokio didžiulio dėmesio (tiek iš visuomenės, tiek iš jų interesus bandžiusių atliepti politinių jėgų) energetikos sistemos pertvarka truko daugiau nei du dešimtmečius. Daugiausia laikotarpį prailgino ne tiek objektyvios aplinkybės, kiek vidinė politinė kova – kai konkuruojančios jėgos, siekdamos mobilizuoti visuomenės daugumą, siūlė priešingus projektus nei tuometinė valdžia, o atėjusios į valdžią nesugebėdavo jų įgyvendinti, nes buvusi valdžia darė tą patį“, – sako jis.
Užsienio ekspertai prieštaravimų draskomai Lietuvai tūkstantmečio pradžioje kontrargumentavo, kad Ignalinos AE elektrą gaminti kainuoja brangiau, nei parduoti.
„Elektrinės kaina niekada nebuvo tiksliai apskaičiuota, jėgainėje dirba per daug žmonių, vargu ar yra tinkama valdymo apskaita. Lietuva paveldėjo sunkią naštą“, – kalbėjo eurokomisaras Günteris Verheugenas.
Jau tada, 2000-aisiais, Lietuvai buvo pažadėti ir pinigai elektrinėje dirbusiems visaginiečiams perkvalifikuoti, patikinta, kad daug jų galės dar ilgai dirbti elektrinėje, nes ją uždaryti truks gal net 50 metų.
„Lietuva nebus palikta viena“, – sakė G. Verheugenas.
Ar Lietuva galėjo nepaklausyti
Anot LRT.lt kalbintų amžininkų, elektrinės uždarymo buvo neįmanoma išvengti.
„Ignalinos AE uždarymas buvo įrašytas Lietuvos stojimo į ES sutartyje, todėl Vyriausybė, Prezidentūra derybų nevedė, buvo įsipareigojimas, kurį Lietuva buvo prisiėmusi <...>. Buvusiam premjerui Aleksandrui Abišalai buvo paruošta užduotis važinėti per sostines ir bandyti kelti klausimą dėl uždarymo“, – teigia buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Pasak jo, bandymai permaldauti buvo nesėkmingi, o Vokietija galiausiai net pažadėjo užtikrinti elektros tiekimą Lietuvai, nors neaišku, kaip tai būtų įgyvendinta.
Nors opozicija nuolat kėlė klausimą, ar galima neuždaryti elektrinės, Lietuva, pasak ministro, negalėjo sau to leisti, nes tai būtų pažeidimas ir Vyriausybė būtų įpareigota grąžinti lėšas. Galvota, kaip Lietuvai teks importuoti energiją, ir pradėti gaminti elektros energiją Elektrėnuose. Rekonstravimas nebuvo buvo laikomas realiu variantu, o veikti elektrinė, skaičiuota, būtų galėjusi iki 2016 m.
A. Sekmokas taip pat sako prisimenantis sovietinę propagandą apie atominę elektrinę savo pirmaisiais darbo metais, kai dar buvo jaunas specialistas.
„Tai buvo projektas, primestas Lietuvai. Aišku, jis davė šiek tiek naudos ekonomine prasme, bet šiandien matome, kad kitokių naudų nepatyrėme, atominės energetikos nepratęsėme“, – sakė jis.
Tuo metu derybose dėl uždarymo dalyvavęs diplomatas, europarlamentaras Petras Auštrevičius sako vertinantis derybas kaip sėkmę. Pavyzdžiui, Bulgarija, kuri taip pat uždarinėjo panašią elektrinę, iš ES gavo mažiau lėšų.
Lietuvos derybininkai sudarė derybų paketą, kuriame pateikė 3 mlrd. eurų sąmatą, ten įtraukė net darbuotojų socialinę apsaugą. Anot P. Auštrevičiaus, tuo metu „Sodra“ nebūtų galėjusi tuo pasirūpinti.
„Lietuva sutiko elektrinę uždaryti anksčiau, bet pareikalavo daugiau lėšų, ypač socialiniams klausimams“, – prisiminė jis.
Anot P. Auštrevičiaus, unikalu buvo tai, kad derybininkams teko kone išrasti naujų derybų formatą, nes tokių derybų Europoje anksčiau nebuvo. Derybose prieš daugiau nei 20 metų buvo numatyta Lietuvos tinklų sinchronizacija su Vakarais.
„Lietuva nebuvo sukaupusi jokio uždarymo fondo. Pinigų turėjome gal tik durims perdažyti“, – sakė jis.
Paprašytas prisiminti gyventojų nuotaikas uždarant elektrinę, pašnekovas akcentavo, kad tuo metu energetinio saugumo sąvoką Lietuvoje mažai kas žinojo.
„Žinoma, visi galvojo, iš kur gausime elektros. Tuo metu nebuvo tokių didelių geopolitinių įtampų ir buvo galima nusipirkti santykinai geromis kainomis Rytuose, Lietuvos tinklai iki tol buvo Rusijos tinklų dalis“, – sakė jis.
Tuo metu Lietuvos derybos patekdavo į užsienio žiniasklaidą, bet ne dėl būsimiems ES nariams leidžiamų milijonų, o dėl saugumo. Ypač griežtos Lietuvai buvo Austrija ir Danija, prisimena P. Auštrevičius.
„[Spaudoje] visada parašydavo, kad tai yra Čornobylis <...>. Žmonės puikiai atsiminė, kokia buvo panika, kokia įtampa. Čornobylio avarija nepadėjo Lietuvai, dėl jos ir atsirado nerimas, spaudimas. Mums tiesiog nenuskilo, kad mūsų reaktorius buvo <...> Čornobylio tipo“, – sakė europarlamentaras.
Rusija užmerkė akis
A. Sekmokas prisimena ir 2009 metų naktį, kai „iš eksportuojančios elektros energiją šalies per vieną naktį tapome deficitine“. Elektros energijos kaina iškart pakilo 30 proc., tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą.
„Ar reikėjo [uždaryti] – tai teiginys, turintis dvi puses. Viena yra politinės situacijos nesuvokimas, kad yra valstybės duoti įsipareigojimai, padengti iš ES gautomis lėšomis. Naujo <…> bloko statybos Elektrėnuose irgi finansuotos ES lėšomis. Jei eksploataciją būtų hipotetiškai galima pratęsti keleriems metams, tai nieko nebūtų sprendę, dėl amžiaus ją būtų reikėję uždaryti“, – sako buvęs ministras.
Šiandien jis procesą vertina itin teigiamai ir pabrėžia, kad buvo ir baimės.
„Mes baiminomės tam tikrų Kremliaus įtakų, buvo imtasi tam tikrų žingsnių, sustiprinta vadovybė, kuri turėjo užtikrinti, kad elektrinė tikrai bus uždaryta, kad neįvyks jokių incidentų“, – kalbėjo A. Sekmokas.
Tačiau uždarymas vyko pagal planą, procesas buvo sklandus. Vis dėlto importuodama elektros energiją Lietuva susilpnėjo ir Rusijai tai buvo naudinga, sako A. Sekmokas.
„Jokių tiesioginių veiksmų, poveikio priemonių iš Rusijos nejutome, matyt, Rusija skaičiavo labai paprastai, kad Lietuva praranda didelį elektros energijos šaltinį <...>. Rusija naudojosi propagandine prasme, štai kokių ekonominių nuostolių Lietuva patyrė dėl to, kad turėjo įsipareigoti ES“, – svarstė jis.
P. Auštrevičius pabrėžia, kad Rusija tuo metu smarkiai skyrėsi, bet skyrėsi ir Lietuvos požiūris į ją.
„Rusijai, matyt, buvo ne tai galvoje, jie buvo užsiėmę savimi, Vladimiras Putinas konsolidavo valdžią ir jam ES plėtra, matyt, buvo antraeilis dalykas. Jie šiuo atveju pražiūrėjo. Bet gal nebuvo ir tokios propagandos, kišimosi į kaimyninių valstybių reikalus [masto], kurį dabar matome Moldovoje, Ukrainoje, Sakartvele“, – mano jis.
Tačiau jis taip pat įžvelgia kitą grėsmę – Visagine dirbusius rusakalbius, kurie į Lietuvą atsikraustė iš Rusijos. P. Auštrevičius užsiminė, kad elektrinės darbuotojai turėjo „daugkartinių“ ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
„Reikia pripažinti, kad ne Lietuva kontroliavo Ignalinos AE net ir po Nepriklausomybės atgavimo“, – mano P. Auštrevičius.
Pasak VDU sociologo Dainiaus Genio, ir šiandien sunku atsakyti į klausimą, kada pasimirš nuoskaudos dėl lietuviškos atominės elektrinės uždarymo.
„Šiandien vis dar kunkuliuoja per daug emocijų, kad į klausimą būtų galima atsakyti objektyviai. Dalykas tas, kad dėl objektyvių šalies transformacijos aplinkybių realioji ir potenciali Ignalinos AE nauda nebuvo iki galo įvertinta ir visi argumentai moksliškai išdiskutuoti. Šiuo klausimu teko girdėti įvairiausių nuomonių iš tiksliųjų mokslų atstovų. Tuo tarpu žvelgiant iš sociologinės varpinės, objektyvaus atsakymo negali būti, nes skirtingos visuomenės grupės vadovaujasi skirtingomis vertybėmis ir interesais, todėl kas vieniems atrodo „nereikėjo uždaryti“, kitiems pasirodys kaip „laiku išvengta tragedijos“. Kažkuria prasme, šis klausimas iki šiol akademiškai produktyvus, nes leidžia tikrinti įvairiausias hipotezes. Nenustebčiau, jei kokie nors viešųjų ryšių ir politinių technologijų meistrai studijuoja jį kaip diskursyvinio chaoso kūrimo vadovėlį arba kaip efektyvios politikos galimybę“, – sako jis.
