Antanina Irena Valaitytė vienuolės kelią pasirinko 1957 metais. Tarnauti pradėjusi Vilniuje, jau daugiau kaip pusę savo gyvenimo ji leidžia Kernavėje. Čia ji priklauso Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijai. LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ vienuolė pasakoja apie sudėtingus sovietų laikus bažnyčiai, Kernavės Ryžiką ir žmonių susvetimėjimą.
Vienuolei saugumas siūlė tapti pranešėja
„Mes esame sukurtos pačiu juodžiausiu laikotarpiu sovietų laikais. 1957 metais rudenį daviau pirmuosius vienuolystės įžadus. Mūsų klebonas labai tą pabrėžia – mes ne seserys, bet faktiškai esame diakonės. Kuo skiriamės? Tai mūsų pagrindinė charizma yra tobulinimas savęs, tada kultūrinė veikla ir pagalba kunigams parapijose. (...) Klebonas dažnai pamini, kad šitas vienuolynas yra vienintelis Lietuvoje, kuris tiesiogiai dirba bažnyčiai. Kunigas atlieka kunigišką tarnystę, o mes – visa kita“, – skirtumus tarp vienuolių ir diakonių išskiria A. I. Valaitytė.
Vienuolės kelias prasidėjo Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje, kur monsinjoro Česlovo Krivaičio iniciatyva buvo įkurta Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacija.
„Padėjome vargonininkams rašyti gaidas, jas dauginome. Ranka perrašinėdavome religinę literatūrą, kad išliktų. Mus pradėjo šaukti į saugumą, bet pasakė, kad negali mums nieko padaryti, nes mes gerai dirbame. Vieną kartą mane saugumas laikė visą dieną, nes norėjo, kad tapčiau pranešėja. Kai tik pradėdavo klausti, aš nuleisdavau galvą ir poteriaudavau, todėl nieko iš manęs neišpešė“, – apie juodžiausią laikotarpį bažnyčiai pasakoja vienuolė.
Abu seselės tėvai buvo itin pamaldūs, o bažnyčia jų šeimoje buvo pirmoje vietoje. Pasirodo, kad vienuolė A. I. Valaitytė yra baigusi chemijos-biologijos studijas. (Pataisyta 2024-04-29, 06.00 val.)*
„Net negalvojau, kad aš čia ištekėsiu, šeimą kursiu. Nesigailiu“, – sako 86-erių vienuolė.
Pašnekovė prisimena pirmąjį įspūdį apie Kernavėje esantį vienuolyną. Tuo metu nebuvo nei vandens, nei elektros, neveikė ir vargonai.
„Liūdna, žinokit, buvo, liūdna. Nebuvo nei šaligatvių, nieko. Apaugę… Nu žiauriai būdavo“, – Kernavę prieš 45 metus mena vienuolė.
Visą gyvenimą padedanti žmonėms seselė dar muzikuoja ir vairuoja
Seselė A. I. Valaitytė sako, kad ir muzikuoti išmoko pati. Mokytis muzikos ją paskatino dukterėčia.
„Aš auginau, kai dar dirbau, savo krikšto dukrą, kuri turėjo absoliučią klausą ir norėjom ją mokyti muzikos. Ji įstojo į Čiurlionio meno mokyklą, bet ji nepažino nei vienos gaidos, todėl man reikėjo pačiai išmokti (pažinti gaidas – LRT). Jaunystėje labai norėjau mokytis muzikos, bet mano tėvai buvo neturtingi. Mano noras buvo mokytis muzikos“, – apie meilę muzikai pasakoja ji.
Nors vienuolė sako esanti savamokslė, tačiau tai nesutrukdė jai tapti vargonininke.
„Kai atvažiavau į Kernavę reikėjo pakeisti vargonininkę. Papasakojau prelatui ir jis man pradėjo leisti groti. Esu absoliučiai savamokslė – manęs niekas nėra mokęs muzikos.“
Seselė visą gyvenimą padeda tiek vienišiems senjorams, tiek vaikams. Pasak A. I. Valaitytės, kai dar nebuvo socialinių darbuotojų, ji kartu su vienuolyno įkurtu vaikų „Caritu“ lankydavo senelius.
„Turėjau „Jetta“, tai, būdavo, susisodinu tų vaikelių gal 8, gal 10, ir po parapiją per senukus važinėdavom. Senukams padėdavome – pašluodavome arba ten malkų prinešdavom, ar pakalbindavom tuos senukus“, – atskleidžia pašnekovė.
Nors moteris ir įpusėjusi devintą dešimtį, tačiau rimtesnės pagalbos dar neprašo. Visgi, kai kuriuose darbuose talkina vienuolės dukterėčia.
„Ką aš galiu, tai aš dirbu ir padedu, pavyzdžiui, yra bažnytiniai rūbai, kuriuos reikia skalbti, tai aš lyginu. Išrašinėju ir pažymėjimus santuokoms, krikštams, į knygą surašau viską. Kol kas man didelės pagalbos nereikia“, – kasdienybe dalijasi A. I. Valaitytė.
Vienuolių priglausto katino žmonės atvyksta pažiūrėti ir iš kitų miestų
Pašnekovė pasakoja, kaip Kernavėje atsirado miestelio simboliu laikomas Kernavės Ryžikas – katinas, kurio specialiai pasižiūrėti atvyksta žmonės net iš Klaipėdos.
„Du katinėliai gimė Zibalų parapijoje, viena VVG (iš bendruomeninių ir kitų nevyriausybinių organizacijų (NVO), verslo, savivaldybės atstovų sudaryta asociacija – LRT) darbuotoja paprašė paimti nors vieną katinėlį. Taip mes nuvažiavome pasiimti du katinėlius: vieną baltą, kitą ryžą. Baltas turėjo vardą Markizas, o ryžas katinėlis buvo „naglavotas“, todėl davėme jam vardą Naglis.“
Vienuolė tikina, kad abu katinai, anksti netekę mamos ir patyrę globėjišką seselių rūpestį, dabar meiliai glaudžiasi prie svetimų žmonių.
„Jie pripratę prie žmogiškos meilės, todėl yra ypatingi. Eina žmonės gatvėje, o katinėlis glaudžiasi prie jų, nori, kad jį paglostytų, kad jį pamyluotų. Labai myli jį visi, todėl ir užsitarnavo žmonių meilę ir prielankumą“, – išgelbėtų katinėlių istorija dalijasi A. I. Valaitytė.
Iš kitų miestų atvykstantieji apžiūrėti senosios sostinės piliakalnių, nepraleidžia progos pavaišinti Kernavės Ryžiką skanėstais.
„Visai neseniai susirgo katinas, tai mes galvojome, kad jis buvo kažko primaitintas. Kvietėme daktarą iš Maišiagalos, nes jau klebonas labai susirūpinęs buvo. Sakė, kur laidosim? Nes žemė įšalusi, sako, reikia jį ant piliakalnių laidoti, čia juk piliakalnių katinas. Kernavės be Kernavės Ryžiko dabar jau neįsivaizduoju“, – pasakoja 86-erių A. I. Valaitytė, jau daugiau kaip pusę savo gyvenimo leidžianti Kernavėje.
Miestelio žmonėms trūksta bendravimo
Seselė pasakoja, kad miestelyje nebeliko pašto, užsidarė mokykla. Anot vienuolės A. I. Valaitytės, nebeliko ir jaunuolių, tačiau vyresnio amžiaus parapijiečiai tarpusavyje sutaria draugiškai.
„Vasario 16 dieną mūsų vienuolynas gavo Igno Šeiniaus apdovanojimą, skirtą savivaldybės, tai pusė parapijos suvažiavo pasveikinti. Nesitikėjome, kai sužinojau, susigraudinau. Atrodo, niekam mes nerūpinčios, dirbančios bitutės. Bet vis tiek valdžia pastebėjo ir įvertino“, – džiaugsmingu momentu dalijasi ji.
Pasak vienuolės, dabar žmonėms trūksta bendravimo. Ypač vyresnio amžiaus sunkiai sergantys žmonės susiduria su vienatve, todėl vienuolynas kiekvienais metais organizuoja ligonių dieną.
„Dabar yra labai didelis susvetimėjimas. Klebonas sako: pabūkite, susiburkite, pašnekėkite, nepabėkite iš bažnyčios. Mes esam parapijos branduolys. (...) Daugiau nei penkiolika metų gegužę organizuojame ligonių dieną. Iš visų kampelių atsivežame ligonius. (...) Kai buvo pandemija, nedarėme (ligonių dienos – LRT) porą metų, tai žmonės jau klausė, kada vėl bus. Mes atsivežame žmones, jie priima ligonio sakramentą, juos parvežame atgal. Mes pabendraujame, dar pašokame“, – būtinybę bendrauti pabrėžia pašnekovė.
Tačiau pačiai A. I. Valaitytei bendravimo, kaip ji sako, per akis.
„Neturiu vienatvės, nes mane supa seselės, klebonas, mes pasišnekame. O kai gyveni vienas tarp keturių sienų, kai paskambini, negali baigti kalbos, nes žmogus nori šnekėti“, – dėsto ji.
Vienuolė A. I. Valaitytė nuo 1979 metų Kernavės miestelio gyvenimą fiksuoja metraščiuose. Ji tikisi, kad tai išliks svarbiu prisiminimu ateities kartoms. Keliuose metraščiuose užrašytus kasdienybės įvykius vienuolė sudėjo į santrauką.
„Norėčiau laimingos mirties, bet dabar apie tai negalvoju. Man rūpi kiekviena diena“, – pokalbį LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ baigė vienuolė A. I. Valaitytė.
Plačiau klausykite LRT RADIJO laidoje
Parengė Goda Ponomariovaitė
*Šis tekstas buvo redaguotas. Patikslinta A. I. Valaitytės asmeninė biografija.
