Ką turėtume žinoti apie garsiąją Lietuvą 300 metų valdžiusią Gediminaičių dinastiją? Kuo ji pasižymėjo? Kokius faktus apie ją galbūt pamiršome ar apskritai nesame girdėję? Apie 112 šios dinastijos atstovų, tiek vyrų, tiek moterų, pasakojama Eimanto Gudo ir Žilvinės Petrauskaitės knygoje „Gedimino kraujas“.
Kaip LRT RADIJUI teigia istorikas E. Gudas, iki šiol neturėjome populiariai parašytos knygos, kur būtų aprašyta visa Gediminaičių dinastija. Jo ir Ž. Petrauskienės knyga „Gedimino kraujas“ yra skirta būtent šios dinastijos atstovams.
„Tai labai lengvai parašytos visų svarbiausių dinastijos atstovų biografijos. Ir, svarbiausia, moterų, kuo labai didžiuojuosi, nes moterys ypač mažai buvo aprašytos populiarioje lietuvių literatūroje“, – laidai „10–12“ sako istorikas E. Gudas.
Kodėl aprašyti 112 dinastijos atstovų? Pasak pašnekovo, liko neaprašyti tie, kurie gyveno anksčiausiu laikotarpiu, apie 14 amžių, apie juos informacijos mažiau ir ji nėra tiek įdomi.
Kuo gi pasižymėjo ši apie 300 metų Lietuvą valdžiusi dinastija? E. Gudo teigimu, visų pirma, ji Lietuvai davė savarankiškumą, valstybingumą. Kai kurie, pasak jo, pamiršta, kad savo laiku Gediminaičiai valdė net keturias valstybes, įskaitant ir Čekijos karalystę bei Vengrijos karalystę su Kroatija.
„Jei ne ši dinastija, klausimas, kaip būtų pasikeitęs mūsų likimas. <...> Tai dinastija, kuri mus apgynė, visų pirma, nuo Maskvos, nuo rusų, ir taip pat sudarė reikalingą sąjungą su Lenkija, tada tokios reikėjo, kad atsispirtume Maskvai. Ir ji pasižymėjo tuo, kad valdė keturias valstybes, <...> ne tik Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, ne tik Lenkijos karalystę, bet ir Čekijos karalystę bei Vengrijos karalystę su Kroatija, tai reiškia, kad šitos dinastijos, būtent Jogailaičių atšakos, valdos driekėsi tarp trijų jūrų – Baltijos, Juodosios ir Adrijos (per Kroatiją)“, – pasakoja E. Gudas.
Tai, pasak jo, buvo viena didžiausių, svarbiausių Europos dinastijų, ir mes, lietuviai, galbūt kartais neįvertiname šio masto: „Tuo metu šalia jų galėjo būti tik Habsburgų ir dar viena kita giminė, kuri savo galia galėjo prilygti Jogailaičiams, Gediminaičiams.“
Ar dar yra šios dinastijos palikuonių?
Anot E. Gudo, šiais laikais istorikai labai domisi Gediminaičių palikuonių tema, nors plačiojoje visuomenėje tai pamiršta. Jis pažymi, kad gyvų dinastijos palikuonių Lietuvoje nėra.
„Liko keletas giminių, kilusių iš Gediminaičių vyriškosios linijos – tai, visų pirma, į Vakarus seniai nukeliavę Čartoriskiai ir Sanguškos. Čartoriskiai dabar gyvena Lenkijoje ir Ispanijoje, Sanguškos – Brazilijoje. Taip pat labai daug Gediminaičių apie 1500 metus išvyko į Maskvą, jie sudarė Rusijos aristokratijos branduolį ir dabar gyvena daugiausia Rusijoje, yra ir emigracijoje Prancūzijoje“, – LRT RADIJUI pasakoja istorikas, anksčiau išleidęs skaitytojų dėmesio sulaukusią knygą „Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės“.
Kurie valdovai savu laiku atrodė išskirtiniai?
Valdovų buvo pačių įvairiausių – ir žiaurių, ir diplomatiškų, o istorikas E. Gudas teigia norintis išskirti Jogailą.
„Man patinka jo apsisprendimas galutinai pasukti Lietuvos vairą į Vakarus, būtent į katalikišką pasaulį. Pasikrikštyti galop. Jis gal buvo nelabai tinkamas valdovas tiems laikams – per švelnus, per diplomatiškas, per gailestingas ir taip toliau. Per padorus, per daug nuspėjamas, per daug patikimas, kuo visiškai nepasižymėjo, pavyzdžiui, Vytautas. Jogaila tiesiog būtų tobulas prezidentas šiandien Lietuvoje ar JAV, Prancūzijoje. Bet kaip to meto valdovas jis atrodė blankokai, nes buvo per padorus. To padorumo stigo Vytautui – todėl jis daug pasiekė“, – LRT RADIJO laidai „10–12“ teigia E. Gudas.
Kalbėdamas apie Gediminaičių dinastijos moteris – kunigaikščių žmonas ir dukteris – istorikas išskiria joms būdingus bruožus.
„Jos pasižymi <...> labai dideliu padorumu, pamaldumu, dorybingumu. Labai domu, kad Lietuvoje jos buvo pripratusios prie labai aukšto moralinio standarto, kurio nebūdavo ten, kur jos nutekėdavo. <...> Ir labiausiai kultūrinį šoką patirdavo Vokietijoje, visiškai pasileidusioje, prasigėrusioje šalyje“, – juokiasi istorikas.
„Jos buvo apstulbusios, kad ten yra ir atviros valdovų meilužės, <...> arba būdavo gerokai padauginama alkoholio. Nepamirškim, kad Vytautas Didysis ar Jogaila apskritai alkoholio negėrė. Pas mus išgertuvės nebuvo įprastas dalykas – bent jau iki vokiečių įtakos. Mūsų kunigaikštytės būdavo kiek prispaustos tose naujose tėvynėse“, – pasakoja E. Gudas.
Anot pašnekovo, daugiausia didžiųjų kunigaikštienių turėjome iš Habsburgų giminės.
„Jos pasižymi dideliu išdidumu ir dideliu katalikišku fanatizmu. Galbūt ryškiausia habsburgaitė buvo Elžbieta, Kazimiero Jogailaičio žmona, ji vadinta „karalių motina“. Jos sūnus sėdėjo keturiuose sostuose, buvo dar vienas šventasis ir dar vienas kardinolas. Ji buvo labai išdidi ir neleido dukterų už bet ko tekėti“, – teigia vienas iš knygos „Gedimino kraujas“ autorių.
Apskritai tas Jogailaičių laikmetis, pažymi E. Gudas, bent jau lenkų laikomas aukso amžiumi, tačiau Lietuvoje Jogailaičių dinastijos valdymui toks terminas nėra priskiriamas.
„Pas mus dar toks šapokiškas mąstymas (istoriko Adolfo Šapokos – LRT.lt), kad po Vytauto Didžiojo mirties tarsi nebėra Lietuvos“, – mano pašnekovas.
Daugiau apie tai – laidos įraše.
