Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sako, kad teikiant paramą Ukrainai gali atsirasti ir kitokių formų, tačiau kokios jos – kol kas nedetalizuoja. Pokalbis su ministru – laidoje „Dienos tema“.
– Valstybės saugumo departamentas pranešė apie sėkmingą Estijos, Latvijos ir Lietuvos teisėsaugos operaciją, per kurią buvo sulaikyti, įtariama, Rusijos valstybei dirbantys asmenys, darę provokacinius nusikaltimus Estijoje ir Latvijoje. Ar tie patys asmenys gali būti susiję su įvairiais vandalizmo aktais Lietuvoje?
– Na, žinot, labai nenustebčiau, nes iš tikrųjų Rusija imasi ir inicijuoja tokius asimetrinius veiksmus. Nebūtinai tai atsakas į kažką, tiesiog tokios bauginimo ar labiau kaip informacinių atakų papildymo akcijos. Tikrai neatmesčiau tokios galimybės.
– Danijos premjeras sako, kad Rusijos ir NATO konfrontacija galėtų įvykti jau per trejus penkerius metus. Tokio vertinimo pernai nebuvo, buvo penkeri, aštuoneri, dešimt metų. Danijos gynybos ministras sako, kad remiamasi nauja informacija. Gal žinot, ką turi omenyje kolega?
– Naujos informacijos gana daug, tiesiog interpretacijos skiriasi. Ir skirtingose šalyse, ir politikoje nurodo pačius įvairiausius laikus – kažkas skiria metus, kažkas penkerius, kažkas aštuonerius. Bet iš esmės galėčiau pasakyti, kad apibendrinant tai, ką kalba gynybos ministrai, Rusijos grėsmė nėra sumažėjusi. Galimybės, be abejo, apkarpytos dėl karo Ukrainoje, Rusija neturi galimybių dabar staigiai kokių nors pajėgų mėtyti prie NATO valstybių sienų, bet karui pasibaigus, be abejo, tos galimybės atsiranda.
– Bet trečius metus Rusija Ukrainoje pradeda karą turėdama iniciatyvą fronte, nes turi nenutrūkstamą ginklų tiekimo liniją ir, anot CNN, precedento neturintį biudžetą valstybės ižde dėl naftos pardavimų. Vakarai tuo tarpu, vakarų politikai vis dažniau kalba, kad Ukraina turi laimėti, bet susidaro toks įspūdis, kad jie kalba taip, tarsi ji būtų pralaimėjusi.
– Aš taip nepasakyčiau, nes iš pastarojo Ramšteino susitikimo, kuris vyko prieš kelias dienas, praeitą savaitę, susidarė įspūdis, kad Europos valstybės, Europos valstybės pirmiausia, mobilizuojasi teikdamos paramą Ukrainai. Žinoma, jos negali iki galo kompensuoti to praradimo, susijusio su Jungtinių Valstijų tiekimais, nes Jungtinės Valstijos tiekė, pavyzdžiui, amuniciją savo perduotai ginkluotei. Tai, be abejo, ne viską galima kompensuoti.
Iš kitos pusės, per pastaruosius metus Ukraina pati atidarė savo gamybos linijas tam tikrų rūšių amunicijos ir apsirūpina ja visiškai, bet ne viskuo, be abejonės. Amunicijos poreikis yra, ypač 155, t. y. vakarietiško kalibro, perduota ginkluotė egzistuoja ir šalys yra sutarusios nelaukti, kol gamybos pajėgumai padidės, ir suteikti šį tą iš savo arsenalo, Lietuva prie to irgi prisijungia.
– Estų žvalgyba skaičiuoja, kad jeigu Europos valstybės skirtų 25 šimtąsias procento nuo savo BVP į karinį Ukrainos biudžetą, tai leistų jai kariauti šiemet, pasiruošti naujam puolimui kitąmet ir tai būtų labai aiškus signalas Kremliui, kad Europa Ukrainos nepaliks, ir jam reikėtų perskaičiuoti visą tą savo planą dėl Europos saugumo architektūros. Kaip jūs manot, kiek yra realu, kad estų skaičiavimai galėtų virsti Europos įsipareigojimu?
– Jeigu paimtume Europos įsipareigojimus, kuriuos ji prisiima ir prisiėmė dėl paramos Ukrainai, tie 50 milijardų per kelerius metus, be abejonės, jeigu būtų 0,25, tai, žinoma, karinę paramą, matyt, dvigubintų ir iš esmės kompensuotų Jungtinių Valstijų nebuvimą šitoje paramoje šiuos mėnesius.
Kiek tai realu? Kai kurios valstybės didina paramą žymiai ir aš manau, kad mes artimiausiu metu išvysime, kiek teko kalbėtis su kitais ministrais, pačių įvairiausių iniciatyvų, kaip didinti paramą Ukrainai, ir nebūtinai tai gali būti ginklais.
– Gal jūs galėtumėt šiek tiek praplėsti?
– Kol kas ne, bet manau, kad šiuo atveju tegu Rusijai būna netikėtumas, kaip gali būti paremta Ukraina. Tai nėra politinės priemonės, vien tik politinės priemonės, bet šalys sutarė, kad Ukrainai paramą reikia didinti ir galbūt net keisti formą.
– Ką jūs turite omeny, sakydamas „keisti formas“?
– Na, mes remiame Ukrainą karinėmis priemonėmis, be abejonės, finansinėmis priemonėmis, teikiame mokymo paramą, bet aš manau, kad gal atsiras ir kitų formų, bet dabar nenorėčiau detalizuoti.
– Estijos žvalgyba prognozuoja, kad per artimiausią dešimtmetį Rusija padvigubins savo karių skaičių prie Baltijos valstybių ir Suomijos sienų ir per tą artimiausią dešimtmetį, vėlgi čia iš tų pačių skaičiavimų, gali pabandyti 5-ojo straipsnio arba NATO aljanso tvirtumą. Ką reikštų didesnis karių skaičius Lietuvos pasienyje?
– Turiu pasakyti, kad pirmiausia Rusija turi atkurti buvusį lygį, tada jau didinti, remdamasi tuo buvusiu lygiu. Tai tas didinimas jų planuose yra numatytas iki 2030-ųjų metų. Kol kas nėra didėjimo, yra visų resursų išvežimas į Ukrainą. Tą procesą mes matom – nuo amunicijos iki šarvuotos technikos, ginklų – tiesiog gabena ten, kur jiems patiems labiausiai jos trūksta ir reikia. Tai yra frontas Ukrainoje.
Norint, kad jų situacija pasikeistų, kad Rusija pakeistų tą situaciją, aišku, kad jiems reikia nutraukti kovos veiksmus Ukrainoje ir tada jau pajėgumus galėtų mėtyti, kaip minėjau, NATO šalių pasienio link, kaip nori. Tačiau šiuo atveju kol kas, jeigu kalbat apie dešimtmetį, o Rusijos planas didinti pajėgumą siekia iki 2030-ųjų, tai Baltijos valstybės, kaip ir kitos NATO valstybės, irgi numačiusios savo planus didinti tuos pajėgumus taip, kad santykiai nebūtinai bus tokie, kokių norėtų Rusija. Gali būti ir visai Rusijos nenaudai.
– Vilniaus universiteto docentas, karybos ekspertas Deividas Šlekys vakar reflektavo po „LRT Forumo“ apie tas europines tarsi pasidavimo nuotaikas ir klausia: kaip turėdamos didesnes ekonomikas, modernesnes kariuomenes, daugiau ginkluotes, daugiau žmonių, Europos valstybės bijo Rusijos karinės grėsmės? Jis kelia tokį klausimą – gal jūs turėsit atsakymą – kaip nutiko, kad Vakarai perėmė tą arba įtikėjo Rusijos naratyvu, kad stipresnis yra silpnas ir bejėgis?
– Jis vertino, sakyčiau, gal diskusijos dalyvių pasisakymus. Šiuo atveju aš pasakysiu savo poziciją iš tų įspūdžių, nes teko irgi dalyvauti ir Miuncheno saugumo konferencijoje, ir NATO gynybos ministrų susitikime, ir Ukrainos NATO gynybos taryboje. Mano įspūdis šiek tiek kitoks.
Turiu pasakyti, kad nėra pasidavimo nuotaikų, tačiau kai kurie politikai turi, sakyčiau, labai aiškiai išreikštą tokį nerimą, kurį perduoda visuomenėms. Nerimas yra suprantamas, dabartinė situacija dėl grėsmių, tačiau reikia ne bijoti, o daryti savo darbus. Šiuo atveju juos galima daryti garsiai, apie juos visiems skelbiant, galima daryti tyliai. Bet kokiu atveju mes turime laiko skalę, per kurią turime sustiprinti savo pajėgumus. Ir aš manau, tai yra svarbiausia žinia visuomenėms – ne tai, kad mes bijom Rusijos, bet kad stiprinam savo pajėgumus, kad Rusija matytų tą augantį gynybos potencialą.
– Vienas iš mūsų gynybos pajėgumų, nacionalinės divizijos operacinių pajėgumų dalis, turėtų būti dronai, dėl kurių plėtros šiandien buvote susitikęs su prezidentu ir kariuomenės vadu. Ir prieš geras porą savaičių, mėnesio pradžioje, prezidentas po pokalbio su gynybos pramonės atstovais pasakė, kad krašto apsaugos sistema nėra vienintelė, kuri geba vertinti šituos dronų pajėgumus, nėra vienintelė kompetentinga. Artimiausiu metu yra numatomas jūsų trišalis pokalbis, įtraukiant pramonės, kariuomenės ir ministerijos atstovus. Šį klausimą planuojama įtraukti į Valstybės gynimo tarybos darbotvarkę. Ar tai reiškia, kad prezidentas asmeniškai imasi kuruoti dronų klausimą?
– Aš nesiimsiu vertinti, kas ką ima kuruoti, tačiau pasakysiu savo vertinimą. Kalbant apie dronus Lietuvos kariuomenėje, mes savo turėtus dronus, kurie dauguma buvo kiniški ir amerikietiški, kiniškus atidavėme Ukrainai. Norėdami kompensuoti, įvykdėme naujus užsakymus ir sakyčiau jau tiesiai šviesiai, kad šie metai bus reikšmingi sukuriant ir stiprinant drono pajėgumą kariuomenėje tiek, kiek reikia taikos metu.
Bet mes gi kalbam apie atgrasymo efektą, kad mes turim turėti gerokai didesnį gynybinį pajėgumą, tai kalbam ne tik apie žvalgybinius dronus, kurie teikia informaciją, pavyzdžiui, artilerijai, bet ir apie tuos vadinamuosius kovinius dronus, mažesnius, nes didesnių mes vėlgi iš Jungtinių Valstijų įsigyjame – „Switchblade“ 600. Čia irgi tie patys dronai, kurie skraidina „Javeliną“ iki 40–70 km atstumu ir naikina labai svarbius taikinius.
Mes tuos pajėgumus sukuriam, mes juos turėsim, reikia juos vystyti. Iš kitos pusės, keliamas klausimas dėl mūsų gynybos pramonės tų įmonių, kurios gamina dronus, ypač kovinius dronus, kaip galima sustiprinti jų finansavimo galimybes, kreditavimą, kad ta gamyba būtų būtent Lietuvoje, ne Kinijoje, o būtent Lietuvoje, kad komponentai būtų lietuviški, kad tų dronų smegenys būtų sukuriamos Lietuvoje. Priešingu atveju galbūt mes kažkokią tiekimo grandinę iš Taivano galim nusistatyti, gal iš kitų šalių, bet krizių atveju mes matom, kaip sutrūkinėja tos tiekimo grandinės, todėl mums reikia turėti gamybos pajėgumus čia.
– Dėl gynybos finansavimo, nes norint visus tuos planus įgyvendinti, reikia tvaraus šaltinio, politikai kol kas nesutaria. Ar jūs asmeniškai tikite, kad bus rastas sprendimas pavasario sesijoje, nes jeigu keistume mokestinę sistemą, tai reikia padaryti iki liepos 1-os?
– Aš manau, kad bus rastas tvarus sprendimas, juo labiau kad remiantis prognozėmis, ir Lietuvos ekonomika patirs jau augimą, ne kritimą, o augimą, vadinasi, biudžete pajamų bus daugiau, galimybės perskirstyti bus didesnės. Žiūrint į ateitį aišku, kad reikia to ilgalaikio ekonomikos augimo, ir aš manau, kad visų politinių partijų politikai turi sutarti dėl būdo, kaip finansuosime gynybą ateityje. 3 proc. BVP yra būtini.
