Konspiracinės darbo sąlygos, po visą miestą išblaškyti darbuotojai ir sudėtingas logistinis procesas užtikrinant radijo ir televizijos darbo tęstinumą po brutaliai įvykdytos okupacijos sausio 13-ąją dieną. Po šiurpios nakties prasidėjo kitas etapas, trukęs net 222 dienas, bet jo metu radijas ir televizija tęsė kovą už Lietuvos nepriklausomybę.
„Mielieji žmonės! Pati paskutinioji informacija: Lietuvos radijas nutraukė transliaciją, o televizija, kaip matote, dar dirba“, – tokie buvo vieni paskutiniųjų Eglės Bučelytės žodžių eteryje.
Kaip ir televizijos bokštas, Spaudos rūmai, taip ir Konarskio gatvėje esantis televizijos ir radijo kompleksas tą naktį buvo užimti. Šitaip platformininkais vadinami personažai – Juozas Jermalavičius, Mykolas Burokevičius, Juozas Kuolelis ir kiti, tokiais veiksmais siekė grąžinti „teisėtą tarybinę valdžią“, apsimesdami mistiniu „nacionaliniu gelbėjimo komitetu“.
Tą naktį sovietinių karių ir KGB šturmas pareikalavo 14 gyvybių, dar 600 buvo sužeisti. Tačiau Lietuva tą naktį prarado ir svarbias arterijas – radiją, televiziją ir televizijos bokštą. Jaunai valstybei tai buvo didžiulis smūgis, tačiau darbas nesustojo. Vos 40 sekundžių tylos ir prisijungė Kauno radijo redakcija. Tuo metu vėliau pasijungę Kauno redakcijos televizijos studija eteryje be pertraukų išbuvo net 3 paras.
Ekrane dar pasirodė vaizdai iš maldos prie parlamento bei ilgu koridoriumi einantys kareiviai. Ekranai užgeso ir po keliolikos sekundžių pasirodė Kauno studijos transliacija. Kaip pasirodė po to, tai buvo paskutinė radijo ir televizijos transliacija iš S. Konarskio gatvės prieš 222 dienas užtrukusį laikotarpį.
Šis kelių dalių pasakojimas skirtas įvykiams po tragiškos nakties priminti. Pirmoje dalyje, remdamiesi liudijimais ir archyvine medžiaga, atkursime, kaip vyko gyvybiškai svarbios televizijos ir radijo darbo organizavimas okupantams užgrobus okupavus.
Susirinkimui vadovaujama nuo automobilio stogo
„Iki pat paskutinės minutės bandėme organizuoti transliaciją ir tada su Egle Bučelyte susiskambinom. Ką daryti? Sakau: „Neskleisk panikos, nepanikuojame, ne pasaulio pabaiga.“ Ir galų gale jie atėjo iki mano kabineto. [...] Galvojau, nei jie čia šaus, nei ką, bet kai pavarė per duris, net tinkas nubyrėjo“, – sausio 13 d. naktį prisiminė tuo metu televizijai vadovavęs Algirdas Kaušpėdas.
Sausio 13-ąją radijuje ir televizijoje dirbę darbuotojai iš patalpų buvo išvaryti apie 3 valandą nakties. Kai kurie iš jų spėjo pasiimti reikalingą techniką ar svarbius įrašus. Tiesa, kai kurie darbuotojai buvo įleidžiami, prižiūrint ginkluotiems kariams, ir vėliau, tačiau leista susirinkti tik asmeninius daiktus.
Įtampai kiek atslūgus, televizijos ir radijo darbą sudėtingomis aplinkybėmis teko organizuoti iš skirtingų patalpų, improvizuotų redakcijų, radijo ir televizijos studijų. Nors dirbo Kauno redakcijos, tačiau to nepakako.
Leonido Brežnevo vadovavimo laikotarpiu branduolinio karo atveju prie Nemenčinės buvo įrengta atsarginė studija, kodiniu pavadinimu „Kūrybos namai“. Tačiau ji buvo užimta dar sausio 10 d. ir perkelti transliacijų ten galimybių nebuvo. Teko improvizuoti.
„Sausio 14 d. RTV darbuotojai susirenka prie AT rūmų. Užlipęs ant automobilio per garsiakalbį A. Kaušpėdas pradeda „rytinį posėdį“, praneša, kad rinksimės Gedimino prospekte Nr. 24, kur anksčiau buvo radijo studija, [...] taip pat mus priglaudžia Žurnalistų sąjunga“, – savo atsiminimuose rašė Antanas Šimkūnas.
Darbuotojai buvo išblaškyti po skirtingas patalpas Vilniuje: dalis dirbo Žurnalistų sąjungos patalpose, kita dalis – Saltoniškių gatvėje. Studijos buvo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, o radiją priėmė Aklųjų ir silpnaregių biblioteka. Sudėtingas darbas tęsėsi.
Nors išsaugotos technikos ir buvo, tačiau sklandžiam darbui jos nepakako. Čia gelbėjo gyventojai, televizijai perdavę mėgėjiškų filmavimo kamerų ar kasečių.
„Po Sausio 13-osios nakties mums pavyko išsaugoti veikiančią KTS [kilnojamoji transliavimo stotis – T.V.], kuri buvo Aukščiausiosios Tarybos rūmų kieme. Iš ten ėjo visos aktualiausios naujienos. Iš ten buvo leidžiamos ir žinios“, – teigė tuo metu televizijai vadovavęs A. Kaušpėdas.
Anot įvykių liudininkių, dar viena KTS buvo išvairuota iš pastatų kiemo, apgaunant okupantus. Tačiau ir to buvo maža – trūko montažinių, elementarios technikos, situaciją sunkino ir tai, jog Vilnius buvo izoliuotas.
„Tuo metu Lietuvos televizijos nematė Vilniaus regione, bet likusi Lietuvos dalis matė. Ir matė tai, kas buvo transliuojama iš Kauno, kitų regionų siųstuvais. Tai, kad jie užėmė bokštą ir televizijos pastatus, nukirto tik Vilniaus regioną, čia nebuvo matoma“, – LRT.lt pasakojo tuo metu televizijos naujienų tarnybai vadovavęs Romas Jankauskas.
Iš Klaipėdos buvo atvežtas silpno galingumo retransliatorius. Pastatytas ant Aukščiausiosios Tarybos stogo, kur įsikurs ir laikina televizijos studija. Jis leido transliuoti programas 2–4 km spinduliu Vilniuje.
Sudėtingos sąlygos ir išblaškyti kabinetai
Tiek radijui, tiek televizijai reikėjo laikinų namų ir technikos. Paprasčiausia buvo užtikrinti radijo veiklos tęstinumą, nes dar sovietmečiu mieste buvo įrengta lengvai pritaikomų studijų. Technikai ir inžinieriai rado sprendimą – panaudoti jau esamas studijas ir nukreipti jų signalą į tarpmiestinę telefonų stotį.
„Aklųjų ir silpnaregių bibliotekos studijos vadovybė metė visus darbus ir užleido dvi radijo studijas, kurios buvo analogiškos radijo studijoms S. Konarskio gatvėje. Ir po truputį buvo galima atkurti tiek pirmą, tiek antrą radijo transliacijų programas“, – pasakojo tuo metu radijui vadovavęs Nerijus Maliukevičius.
Radijo fondai buvo padovanoti pačių gyventojų – muzikos plokštelės, kita reikalinga medžiaga. Programos buvo transliuojamos lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis tam, kad kuo daugiau informacijos apie situaciją pasiektų užsienį.
„Signalas aplink Vilnių buvo silpnesnis, nes tik iš Kauno buvo girdėti. Mes tik stebėjomės, kad šitie okupantai neįsiveržė į Aklųjų ir silpnaregių studiją, tai neįvyko ir sėkmingai dirbom“, – pasakojo N. Maliukevičius.
Tuo metu televizijos situacija buvo gerokai sudėtingesnė. Nors vieta improvizuotai studijai atsirado AT vicepirmininko Broniaus Kuzmicko kabinete, trūko technikos, kitų S. Konarskio gatvės pastatuose likusių daiktų. Tiesa, prie AT stovėjo kilnojamosios TV studija, tačiau trūko elementarių kamerų ir montažinių.
Gelbėjo tai, jog prieš 1991-uosius televizijos naujienų tarnyba buvo reorganizuota į atskirą padalinį su visa technine baze. Čia atsirado problemų – profesionalios kameros liko darbuotojų namuose ar automobiliuose, tačiau jų naudoti nebuvo galimybių.
„Mes turėjome profesionalias kameras, bet neturėjom montažinės. Tada buvo nuspręsta filmuoti mėgėjiškomis VHS kameromis. Tų kamerų, magnetofonų, kasečių prinešė žmonės, tačiau kentėjo kokybė“, – teigė Romas Jankauskas.
Improvizacijos ir konspiracinės montažinės
„Vilniečiai, kasdien nuo 19 val. 10 kanalu (tik su kambarine antena) žiūrėkite Nepriklausomos Lietuvos televizijos programą“, – taip sausio 23-iąją skelbė „Lietuvos aidas“.
Iš improvizuotos Aukščiausiosios Tarybos studijos transliacijos Vilniui prasidėjo sausio 17 dieną. Redakcijos išsimėtė visame mieste, o pati studija įsikūrė prie parlamento gynėjų.
„Ten barikados, kvapas toks, miegojo gynėjai, šviesos prigesintos. Ir tu iš kilnojamosios stoties kieme eini ten per visą viršų. Man iki šiol išliko apkrauto maišais parlamento vaizdas“, – pasakojo parlamento studijoje dirbusi Danutė Jokubėnienė.
Ne tik dauguma kamerų ir montažinių liko okupuotose pastatuose. Trūko ir tokių dalykų kaip vinjetės, filmų, vaizdo įrašų. Darbuotojai šį laikotarpį prisimena kaip improvizacijų laiką ir vaizdžiai palygino: „Kaip persėsti iš „mersedeso“ į „zaporožietį“.
„Turėjai visą medžiagą pats susirinkti, iš muzikos redakcijos kokią dainą skoliniesi, vaikai turbūt nematė tiek užsienietiškų „Tomų ir Džerių“, kiek mes jiems parodydavome. [...] Po Sausio 13-osios turėjo išeiti „Veidrodžio“ laida. Vinjetės neturėjome, Kino mėgėjų sąjunga „paskolino“ operatorių, o vinjetę pasidarėme su nuodėguliu ant barikados užrašę pavadinimą ir nufilmavę. Kūrybingai dirbome“, – prisimena D. Jokubėnienė.
Darbuotojus taip pat slėgė įtampa, o dalis jų gaudavo nurodymus nemiegoti namuose ar net išvežti vaikus į saugesnę vietą. Panašiai buvo dirbama ir su montažui reikalinga technika. Vienas iš pavyzdžių, žemiau prisegta „Kranto“ laida atspindi to laikmečio realias galimybes filmuota būtent Aukščiausioje Taryboje.
„Techniką, dovanotus magnetofonus nakčiai išveždavom į konspiracinį butą šalia Vingio stotelės. Už tai mano kolega buvo atsakingas, kiekvieną vakarą buvo išvežama. Iš pradžių netgi budėdavo tose patalpose“, – pasakojo R. Jankauskas.
Vilnius–Kaunas
Nors ir buvo jaučiamas elementarios įrangos trūkumas, darbas tęsėsi. Viena televizija transliavo iš Kauno visai Lietuvai, kita dirbo nedideliu spinduliu aplink Vilnių. Veiklos koordinavimui buvo pasitelkta magistralė Vilnius–Kaunas.
„Darbus pasiskirstėme taip, jog Vilniuje filmavome „Panoramos“ laidas ir jas transliuodavome 4 kilometrų spinduliu. Tada visą medžiagą, paruoštą iki 16–17 valandos, vairuotojai veždavo į Kauną kiekvieną dieną ir transliuodavo visai Lietuvai. Žmonės su nerimu važiavo, nes galėjo sustabdyti ir atimti“, – pasakojo R. Jankauskas.
Mėgėjiškomis kameromis užfiksuoti ir sumontuoti reportažai leido išsaugoti ir skleisti informaciją. Tuo metu okupuotose rūmuose siautėjo ir savo propagandines laidas, naudodamiesi palikta įranga, transliavo kolaborantų televizija, pašaipiai praminta „kaspervizija“, tačiau apie tai – kitoje dalyje.
„Kamerų nedaug, montažinių nedaug, viskas dirbo 24 valandas per parą. Vėliau surinkome visokias VHS kameras, kas ką turėjome, perėjome prie tokio buitinio formato. Ir, pasirodo, nebūtina labai aukštos kokybės, norint kažką pranešti ir papasakoti“, – prisiminė A. Kaušpėdas.
Tiesa, vėliau, padėjus užsieniui, sąlygos gerėjo. Dalis redakcijų buvo išblaškytos ir dirbo Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje ir Klaipėdoje. Turinio požiūriu tai buvo unikalus laikotarpis, o medžiagos stoką buvo bandoma atsverti ir ne itin legaliai transliuojamais užsienio filmais.
„Mes truputį piktnaudžiavome ir atsimenu, kaip su Rolandu Maskoliūnu „Videokauką“ pradėjome. Tiesiog iš kasečių leisdavome filmus be jokių autorinių teisių, be nieko, kartais su mėgėjišku rusišku įgarsinimu... Buvome kaip pogrindininkai“, – teigė A. Kaušpėdas.
„Nepriklausomos Lietuvos TV“
Televizijos bei radijo pastatų okupaciją tęsėsi iki 1991 m. rugpjūčio 22 dienos. Tačiau ir po to programos buvo rengiamos iš improvizuotų studijų, darbuotojai dirbo išblaškytose redakcijose. Pavyzdžiui, administracija įsikūrė Saltoniškių gatvėje, dabartiniame policijos departamento pastate, o redakcijos dirbo skirtingose Vilniaus vietose.
Tam, kad parodytų pasauliui sovietų brutalumą, nuo kovo 6 d. prie radijo ir televizijos pastatų Virginijos Motiejūnienės organizuotos bado akcijos tam specialiai skirtame namelyje, kurį ir šiandien galima rasti aikštelėje prie pastatų komplekso.
1991 m. rugpjūčio 19–21 dienomis vykęs pučas Maskvoje pasiekė ir Lietuvą. Dar kai kurios studijos buvo užimtos, tačiau pučui žlugus okupantams teko palikti visus užimtus pastatus.
„Gerbiamieji žmonės, 222 dienas čia, per šiuos laiptus, nevaikščiojo mūsų darbuotojų kojos, mes patys buvom kažkur išguiti. Dirbome kaip pabėgėliai, pusiau konspiracinėm sąlygom. Ir štai mes čia“, – taip į žmones kreipėsi tuometinis televizijos direktorius prieš įžengiant į atsiimtus pastatus.
Dieną prieš tai iš Lukiškių aikštės „sulaužant kojas“ buvo pašalintas Leninas, o Maskvoje sovietinė „utopija“ išleido paskutinį atodūsį. Tuo tarpu televizijos ir radijo darbuotojai žengė į savo kabinetus, nematytus nuo Sausio 13-osios.
Atsiėmus pastatus, visi darbai į juos persikėlė tik metų pabaigoje. Iki tol reikėjo atkurti techniką, išvėdinti patalpas ar net, kai kurių darbuotojų teigimu, išvalyti okupantų paliktas išmatas.
Ryškus to laiko atributas – neįmantriu šriftu ekrano apačioje išrašytas pavadinimas „Nepriklausomos Lietuvos televizija“ – liudijo apie sudėtingą to laikotarpio situaciją. Buitinės kokybės įrašai tuo laikotarpiu buvo vienintelė išeitis.
Balandžio 17–22 d. atliktos apklausos rodė, jog nepriklausomos Lietuvos televizijos laidų pasitikėjimo reitingas tuo metu siekė net +64 balus, o Maskvos pirmosios programos – -38 balus. SSRS kariuomenės užgrobtos propagandinės televizijos pasitikėjimo reitingas – net -75 balai.
„Labai svarbu, kad žmonės žiūrėjo į televiziją su meile ir pagarba. Pirma naktis buvo baisi, bet pripratome prie naujų sąlygų ir dirbome toliau. [...] Tada atsirado daug entuziazmo, nes viena po kitos pasaulio valstybės pripažino Lietuvą, pradėjo važiuoti diplomatai, svečiai. Tą rodėm ir tai suteikė labai daug energijos ir entuziazmo“, – pasakojo A. Kaušpėdas.
