Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su „Psichikos sveikatos perspektyvomis“ gruodžio 4 dieną pristatė studiją apie migrantų patirtis ir Lietuvos migracijos politiką. Organizuotoje diskusijoje dalyviai akcentavo, kad sienos kirtimo, sulaikymo ir nežinomybės patirtys traumuoja prieglobsčio prašytojus, o pirminė valstybės teikiama teisinė pagalba yra nekokybiška. Kritikuota ir Lietuvos pasirinkta griežta apgręžimo politika, kurią instituto konsultantas Dainius Pūras apibūdino kaip „negrįžtamą procesą“.
Diskusijoje dalyvavo ir Alainas, kuris atvyko į Lietuvą iš Kongo Demokratinės Respublikos (DR). Jis nedetalizavo aplinkybių, kaip atsidūrė Lietuvoje, tačiau teigė čia gyvenantis jau pustrečių metų – iš jų beveik metus praleido migrantų laikymo centre. Alaino manymu, Lietuvoje nėra migrantų įtraukimo ar integracijos politikos, vyrauja daug nežinios teisiniais klausimais.
Alainas turėjo pateikti prieglobsčio gavimo prašymą. Pasak jo, prieglobsčio prašytojai turi teisę į valstybės skiriamą advokatą, tačiau per visą tą laiką valstybės skiriamo advokato jis taip ir nesutiko. Kongo DR pilietis teigė, kad įprastai prieglobsčio prašytojai neturi jokios informacijos, kaip vyksta visas procesas, kontaktų su advokatu taip pat nėra. Paprasčiausiai, pasakojo Alainas, atsitiktinę dieną prašytojai būna pakviečiami, pasodinami prieš kompiuterį ir susisiekiama su Migracijos departamento darbuotoju, kuriam pateikiamas prieglobsčio prašymas.
„Ir įprastai po 2–3 savaičių gaunate atsakymą, kad jis atmestas“, – pasakojo Alainas.
Taip jam ir nutiko – prašymą Migracijos departamentas atmetė, todėl jis buvo priverstas ieškoti advokato privačiai. Tuo metu jis jau buvo perkeltas į stovyklą Vilniuje. Nors iš stovyklos išvykti niekur negalėjo, jis turėjo galimybę susitikti su advokatu ir pasiruošti teismui. Teismas panaikino Migracijos departamento sprendimą, kadangi po jo Alainui grėsė būti deportuotam.
Po teismo sprendimo departamentas galėjo per 14–15 dienų apskųsti teismo sprendimą, bet to nepadarė. Šiuo metu jis nėra gavęs jokių žinių iš Migracijos departamento.
Pavyzdys – tu guli be jėgų, vos ne galvoji apie mirtį, kraujai aplinkui. Baisi patirtis, ir tu dar matai pasieniečio nukreiptą šautuvą.
Karilė Levickaitė
„Kaip galite suprasti, aš jau dvejus metus neturiu jokios informacijos apie savo situaciją, nes Migracijos departamentas su manimi nekontaktuoja. Taip pat mano dukra gimė čia, Lietuvos teritorijoje, buvau priverstas ir dėl jos pateikti prieglobsčio prašymą. Mano dukrai yra daugiau nei metai ir iš Migracijos departamento negavau jokio atsakymo dėl jos statuso, ar jos prieglobsčio prašymas patenkintas. Apie tai neturiu jokių žinių, jokios informacijos“, – kalbėjo Kongo DR pilietis Alainas.
Vis dėlto, jam išduota kortelė, kuri atnaujinama kas kelis mėnesius ir kuri suteikia jam teisę dirbti. Šiuo metu jis dirba statybų bendrovėje. Tačiau turint šią kortelę negalima atsidaryti banko sąskaitos Lietuvoje, o banko sąskaitos reikia norint susirasti orų darbą, sakė jis.
Kartą darbe Alainas patyrė nelaimingą atsitikimą, per kurį vos neprarado piršto ir turėjo nešioti gipsą. Anot Alaino, darbdavys jam pasakė, kad Alainas yra nelegalas ir jis neturįs jokios teisės į išmoką, nesvarbu, kad dirba ir moka mokesčius.
„Galima suprasti, kad tokia yra migrantų situacija. Tikrai nesu vienintelis. Manau, šis mano atvejis yra gana reprezentatyvus. Yra daug migrantų, dirbančių restoranų srityje, jie taip pat neturi jokių socialinių garantijų. Lietuvoje, atrodo, nėra integracijos politikos, nors šalis yra pasirašiusi kažkokias formalias sutartis su Europos Sąjunga dėl migrantų priėmimo ar integracijos“, – pasakojo jis ir pridūrė, kad tokia Lietuvos politika verčia jaustis nereikalingam, ir galų gale išvyksti pats arba esi deportuojamas.
Trys pagrindiniai akcentai, keliantys psichologines traumas
Viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė Karilė Levickaitė teigė, kad tyrimas išryškino tris pagrindinius akcentus, kurie sukėlė daugiausia psichologinių traumų migrantams.
Pirma, smurtinės (fizinės, psichologinės, seksualinės) patirtys kertant sieną.
„Žmonės pasakoja savo patirtis. Pavyzdys: tu guli be jėgų, vos ne galvoji apie mirtį, kraujai aplinkui. Baisi patirtis, ir tu dar matai pasieniečio nukreiptą šautuvą. Kas tai yra? Tai yra baisi traumuojanti patirtis. <...> Tai gali pasireikšti potrauminio streso sutrikimu (PTSD), tai sukelia realią kančią, nerimą, siaubą, bevertiškumą tolesniame gyvenime“, – sakė ji ir pridūrė, kad net ir integruotas žmogus gali patirti traumas iš naujo, prisimindamas, kokiu būdu jis pateko į šalį.
Kitas aspektas, sakė ji, yra sulaikymo patirtis, kai žmonės nuo pusės metų iki metų de facto patyrė įkalinimą. Anot jos, tokiose stovyklose ne tik prastos gyvenimo sąlygos, bet ir vyrauja izoliacija, lemianti ir smurto atvejus.
„Be abejo, yra ir ksenofobijos ar struktūrinės diskriminacijos patirtys. Jos vėlgi traumuoja. Ką reiškia tokios traumos? Mintys apie savižudybę, bandymai nusižudyti ir psichologinės pagalbos <...> trūkumas“, – sakė K. Levickaitė.
Kad buvo ryškiai sukurtas disbalansas tarp dviejų dalykų – nacionalinio saugumo ir žmogaus teisių – akivaizdu.
Dainius Pūras
Trečias aspektas, teigė „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė, yra nežinomybė. Psichologiniai tyrimai rodo, kad nežinomybė žmonėms nėra maloni, bet kurį laiką galima ją toleruoti. Vis dėlto, kai nežinomybė tęsiasi pusę metų ar metus, tai jau tampa kankinančiu faktoriumi, ypač neteisėto sienos kirtimo ir sulaikymo kontekste.
„Ji prilyginama psichologiniam smurtui. Žmogus nežino labai svarbių savo gyvenimo aplinkybių, kaip bus toliau jam, jo šeimai. Ir tai, be abejo, susiję su kančia“, – teigė ji.
Pirminė valstybės teisinė pagalba nėra kokybiška
„Sienos grupės“ savanorė ir teisininkė Emilija Švobaitė teigė, kad šiandien itin mėgstama sakyti, jog migrantų krizė buvo suvaldyta, tačiau nėra skaičių, kurie rodytų, kiek žmonių, buvusių prie Lietuvos ir Lenkijos sienų, iš tikrųjų grįžta į savo kilmės šalis. Anot jos, naivu tikėtis, kad tie žmonės sėkmingai yra apgręžiami. Veikiausiai jie kankinasi ilgai, kol galiausiai patenka į Lietuvą ar Lenkiją.
Kalbėdama apie teisinius niuansus, ji pabrėžė, kad iš tiesų daugelis į Lietuvą patekusių migrantų savo advokato taip ir nesutiko. Teisinė pagalba nagrinėjant pirminį prašymą patekti į šalį yra labai svarbi, sakė ji, nes vėliau tai lemia ir su deportacija susijusius klausimus.
Pasak E. Švobaitės, kai nagrinėjamas tolesnis prieglobsčio prašymas, išsiuntimo procedūra vis tiek nėra stabdoma, nes pirminis prašymas neva jau buvo išnagrinėtas kokybiškai.
„Ir mes čia susiduriame su kokybės klausimu, nes tiek „Amnesty International“, tiek „Humans Right Watch“, tiek Seimo kontrolierių ataskaitoje, tiek Raudonojo Kryžiaus ataskaitoje yra minima, kad pirminio prieglobsčio nagrinėjimo metu žmonės negavo kokybiškos pagalbos. Vadinasi, tik kai jie buvo išleisti iš užsieniečių registracijos centro, kai baigėsi jų sulaikymas, kai dalis jų pradėjo užsidirbti pinigų, kai jie gavo pasisamdyti privatų advokatą, tik tuomet jie galėjo pateikti pakankamus įrodymus jų prieglobsčiui nagrinėti“, – sakė ji.
E. Švobaitės teigimu, nėra kokybiškos valstybės teikiamos teisinės pagalbos, nes ji teikiama tik prieglobsčio prašytojams, o sulaikyti migrantai atsiduria pilkojoje zonoje, kadangi jų prieglobsčio prašymų pasieniečiai nenagrinėja.
Lietuvos migracijos politika – negrįžtamas procesas
Žmogaus teisių stebėjimo instituto konsultantas Dainius Pūras teigė, kad nėra taip, jog Lietuva neturi migracijos politikos. Ji yra – tai atgrasymo politika, kuri yra akivaizdžiai pasirinkta ir net neslepiama pačių politikų. Jo manymu, po tokių veiksmų sakyti, kad migrantai vis tiek išvažiavo kur norėjo, yra nepadoru, nes priėmimo sąlygos ir yra suformuotos taip, kad migrantas čia neliktų.
„Sukurti jiems tokias gyvenimo Lietuvoje sąlygas, kad nei jie, nei jų artimieji į Lietuvą nenorėtų atvykti. Čia buvo oficiali mūsų strategija, naudojant tą argumentą, kad valstybė turi teisę gintis, kad vyksta hibridinė ataka. <...> Kad buvo ryškiai sukurtas disbalansas tarp dviejų dalykų – nacionalinio saugumo ir žmogaus teisių – akivaizdu. Ir panašu, kad tai jau įtvirtinama ir įstatymais, ir formuojant visuomenės nuomonę, nes visuomenė buvo atviru tekstu gąsdinama, demonizuojant tokius žmones“, – sakė jis.
D. Pūras pažėrė kritikos ir sakantiems, kad senoji Europa neva gailisi ankstesnių savo sprendimų priimti daug migrantų. Anot jo, kartojant, jog nebus daromos Vakarų Europos klaidos, mindoma Konstitucija ir pamatinės Europos vertybės.
„Man atrodo, tai yra didžiausia grėsmė, nes mes sakome, kad neturime ilgalaikės migracijos perspektyvos, bet ją kuriame kasdien kaip atgrasymo, kaip antiimigracinę politiką. Man atrodo, tai jau yra tapę negrįžtamu procesu, ypač naujame kontekste to, kas vyksta Izraelyje ir Gazoje“, – sakė jis.
D. Pūro teigimu, migracijos klausimas yra bene vienintelis politinis dalykas, dėl kurio sutaria beveik visi politikai ir kuriam nėra jokios opozicijos. Visai nesvarbu, kas laimės rinkimus, nes visuomenė jau yra nuteikta prieš migrantus, todėl atitinkamai partijos ir lyderiai bandys taikytis prie visuomenės neigiamo požiūrio.
