Daugiau kaip tris dešimtmečius truko Atlantą įveikusių talentingų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikų kelionė į amžinojo poilsio vietą Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse. Mitais apipintą, sovietų režimo gudriai išnaudotą istoriją LRT.lt papasakojo Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas Remigijus Jankauskas. „Buvo laukiama tinkamo momento, kad galėtų tai išnaudoti savo ideologijai“, – taip 1964 m. vykusį inscenizuotą Lietuvos didvyrių palaikų atradimą apibūdino pašnekovas.
1933 metų liepos 16 diena, į laikinosios sostinės Aleksoto aerodromą plūsta būriai žmonių, tarp jų – LRT.lt kalbinto muziejininko R. Jankausko mama su vyresnėmis seserimis. Lietuvai ši diena ypatinga, naktį Kaune nusileis du Atlanto vandenyną „Bellanca“ tipo lėktuvu, pavadintu „Lituanicos“ vardu, įveikę lakūnai – Steponas Darius ir Stasys Girėnas.
„Prisiminimai apie tą laukimą mane supa nuo pat mažų dienų. Visi tikėjosi, kad atskris, dar kurį laiką nesiskirstė pasibaigus numatytam atskridimo laikui. Kaune tą naktį dulksnojo, oras buvo nekoks, bet niekas nesiskirstė“, – pasakojo jis.
Pasak muziejininko, tarpukariu Lietuvos aviacija išgyveno aukso amžių, todėl visuomenės susidomėjimas dviejų lakūnų skrydžiu per Atlantą nestebina. Skaičiuojama, kad tądien Aleksote S. Dariaus ir S. Girėno laukė apie 30 tūkst. žmonių.
Anuomet aerodrome nebuvo nei išbetonuoto tako, nei nusileidimui skirto apšvietimo, kelią didvyriams planuota nušviesti laužais, kurie turėjo būti uždegti vos tik ore pasigirs lėktuvo variklio gausmas.
Minia, pasakojimą tęsė R. Jankauskas, išsiskirstė tik apie 7 valandą ryto, o vidurdienį Lietuvą pasiekė tragiška žinia – S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvas nukrito Vokietijos Kuhdamo kaime.
„Telegrama atėjo iš Vokietijos, nepalikta jokių vilčių, aiškiai buvo pasakyta, kad rasti žuvę lakūnai. <...> Juos 5 valandą ryte aptiko grybautoja“, – pasakojo jis.
Didžiausios laidotuvės Lietuvos istorijoje: balzamuoti kūnai atgulė mauzoliejuje, vėliau – paslėpti
Džiugų laukimą pakeitė liūdesys dėl didvyrių žūties. Anot LRT.lt kalbinto muziejininko, liepos 20-oji valstybinėse įstaigose paskelbta ne darbo diena, taip pat pasielgti ragintos ir privačios įstaigos.
„Manau, kad tai buvo didžiausios laidotuvės Lietuvos istorijoje. Kukliais skaičiavimais, laidotuvėse dalyvavo 55 tūkst., o kartais suskaičiuojama ir 65 tūkst. žmonių. Labai daug žmonių norėjo atiduoti pagarbą didvyriams, laidotuvės organizuotos iškilmingai“, – tęsė jis.
Pagarbą didvyriams atidavė aukščiausi šalies vadovai, bažnyčios hierarchai. Žuvusiųjų garbei pervadinta aerodromo link vedanti gatvė, kuria į Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką judėjo laidotuvių procesija.
Balzamavimas vyko ypač ilgai, 9 mėnesius.
R. Jankauskas
Liepos 20-ąją prasidėjęs atsisveikinimas su S. Dariumi ir S. Girėnu truko kelias dienas. Laidotuvių procesija, tęsė muziejininkas, nusidriekė kone per visą Kauną iki pat senųjų Karmelitų kapinių, kurių vietoje dabar – Ramybės parkas. Čia esančioje koplytėlėje palaikai laikyti iki 23-ios dienos, būriai kauniečių atėjo pagerbti vandenyną įveikusių didvyrių.
R. Jankausko teigimu, 1933-iųjų liepos dienos buvo šiltos, o palaikai neparengti tokiam ilgam atsisveikinimui, todėl pradėjo irti. Tai pastebėjus, S. Dariaus ir S. Girėno kūnai perkelti į Medicinos institutą, o ten – balzamuoti.
„Jeigu būtų nuspręsta kūnus balzamuoti iškart, tai tikriausiai kokybė būtų geresnė ir nebūtų užtrukę taip ilgai, nes prasidėjus irimui kūnus balzamuoti labai sudėtinga. Balzamavimas vyko ypač ilgai, 9 mėnesius, mūsų gydytojai pasirodė puikiai. Prasidėjo iki 1944 metų trukęs laikotarpis, kai žmonės galėjo pamatyti lakūnų kūnus“, – teigė muziejininkas.
Kurį laiką palaikai su sarkofagais laikyti koplytėlėje Medicinos institute, o 1937-aisiais perkelti į laikiną mauzoliejų Karmelitų kapinėse. Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga puolė vaikyti vietos organizacijas, uždraustas ir iki to laiko S. Dariaus ir S. Girėno palaikais besirūpinęs Lietuvos aeroklubas. Į mauzoliejų nebetiekta elektros energija, tad netrukus pastebėta, kad sąlygos čia laikyti du balzamuotus kūnus – nebetinkamos.
Sarkofagai grąžinti į koplyčią Medicinos institute, kur laikyti iki 1944 metų. Nors tai nebuvo masiškai lankoma vieta, ateiti pagerbti žymiuosius lakūnus buvo galima.
Galiausiai pradėta baimintis, kad nacistinės Vokietijos karių dėmesį gali patraukti sarkofagai, todėl, kol neprasidėjo metalo surinkimo vajus, S. Dariaus ir S. Girėno atminimo puoselėtojai nusprendė palaikus apsaugoti. Jie pernešti į netoli koplyčios buvusią patalpėlę, šioje įrengta ir užtinkuota pertvara, už kurios palaikai ir paslėpti.
Čia Lietuvos didvyrių kūnai ilsėjosi iki pat 1964 metų.
Tariamas palaikų „atradimas“ – sovietų režimo sukurtas mitas
Kartais sakoma, kad slaptumas išgelbėjo didvyrių palaikus nuo sovietų režimo sunaikinimo, tačiau ši versija LRT.lt pašnekovo neįtikina. Šią temą kruopščiai nagrinėjusi žurnalistė, istorikė Gražina Sviderskytė yra pastebėjusi, kad jau 1947–1948 metais okupacinė sovietų valdžia žinojo, kur tiksliai laikomi S. Dariaus ir S. Girėno palaikai, tačiau iki oficialaus jų „atradimo“ prabėgo dar pora dešimtmečių, pasakojo muziejininkas.
„Buvo laukiama tinkamo momento, kad galėtų tai išnaudoti savo ideologijai“, – LRT.lt pridūrė R. Jankauskas.
Ruošiantis 25-osioms S. Dariaus ir S. Girėno žūties metinėms, 1958-aisiais okupacinis režimas leido iš saugyklų ištraukti ir visuomenei pristatyti lakūnų daiktus, „Lituanicos“ nuolaužas. Remiantis dokumentais, tęsė pašnekovas, tais metais jau buvo žinoma, kad didvyrių palaikai laikomi slaptoje instituto patalpoje.
Kaip paaiškino R. Jankauskas, sprendimas „atrasti“ lakūnų kūnus buvo politinis, nors oficialiai teigta, esą tai 1964 m. padaryta S. Dariaus dukros Nijolės prašymu.
„Tik paskui, naudojantis Dariaus dukra, organizuotas komunistų partijos užsakymu įvykdytas palaikų „atradimas“ imituojant, kad iniciatyva kilo iš apačios, o ne iš viršaus“, – paaiškino jis.
Anot pašnekovo, slėptuvėje buvusius palaikus smarkiai paveikė žymusis 1946-ųjų Kauno potvynis.
„Nuotraukose po „atradimo“ palaikai atrodė apgailėtinai, greitai suorganizuota papildoma ekspertizė, kuri patvirtino, kad tolesniam demonstravimui jie nebetinka ir turi būti palaidoti“, – sakė Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas.
Perlaidojimo ceremonijai dirigavo režimas, saugumiečiai budėdavo prie kapo
1964 m. rugpjūčio 13 dieną Atlantą perskridusių S. Dariaus ir S. Girėno palaikai palaidoti Aukštųjų Šančių kapinėse, tačiau ir tai nebuvo amžinojo poilsio vieta.
Beje, sovietų režimas lakūnų laidojimo ceremoniją kruopščiai rengė ir stebėjo. Iš anksto suplanuotas net žmonių, kuriems bus leista pagerbti žuvusius didvyrius, skaičius.
„Gražina Sviderskytė netgi buvo radusi dokumentus, planą, kad prie Medicinos instituto turėjo būti apie 300 lydinčių žmonių, įskaitant agentus ir visus prižiūrėtojus, o kapinėse galėjo atsirasti dar 700. Tai iki tūkstančio žmonių kapinėse iš įvairių organizacijų visuomeninių, valstybinių įstaigų. Buvo paskirstyti vaidmenys ir perlaidojimas įvyko“, – teigė R. Jankauskas.
Vis dėlto, anot jo, amžininkai pasakoja, kad susirinko gausesnė minia. Žymieji lakūnai iš pradžių palaidoti itin kukliai, bet po kelerių metų nuomonė pasikeitė – 1968 m. S. Darius ir S. Girėnas dar kartą perlaidoti tose pačiose kapinėse, tik iškilmingiau – atidengtas skulptoriaus Vytauto Mačiuikos paminklas.
„Taigi, po ketverių metų palaikai atkasti ir vėl perlaidoti. Žinoma, vėl darbai vyko prižiūrint saugumui, pusiau slaptai. Ten jau palaikų būklė buvo labai prasta“, – kalbėjo R. Jankauskas.
LRT.lt pašnekovas atkreipė dėmesį, kad ilgą laiką Lietuvai ypatingomis dienomis, pavyzdžiui, Vėlines ar žūties metines, prie S. Dariaus ir S. Girėno kapo budėdavo sovietų saugumiečiai. Kai kuriuos, tęsė, sulaikydavo, kvosdavo, kodėl lanko didvyrių kapą.
Apibendrindamas R. Jankauskas paaiškino, kad talentingųjų S. Dariaus ir S. Girėno istoriją okupantai sėkmingai išnaudojo propagandai, tačiau tuo pat metu baiminosi, kad visuomenėje tai gali sužadinti tautines emocijas, todėl stengėsi išlaviruoti. Viena vertus, „atrado“ palaikus ir juos perlaidojo, tačiau tuo pat metu sekė, kas ir kada lankosi kapinėse. Kam viso to reikėjo?
Taip pat skaitykite
„Norėjo kažkiek „susitaikyti“ su išeivijoje gyvenančiais lietuviais, kad šie nepeiktų valdžios dėl elgesio su lakūnais. Taip pat tikėjosi tokiu būdu prisigerinti žmonėms, norėjo pasirodyti, kad gerbia „mažiau pavojingus“ didvyrius. Baiminosi, bet norėjo išnaudoti savo naudai, taip pat ir pakurstyti. Gal todėl ir užtruko tas oficialus „atradimas“, – svarstė R. Jankauskas.
Verta prisiminti, kad būtent okupantai kūrė ir skatino mitą, esą buržuazinė tarpukario Lietuvos valdžia engė didvyrius, nedavė jiems pinigų, todėl šie negalėjo nusipirkti geresnį lėktuvą, tęsė LRT.lt pašnekovas. Ką jau kalbėti apie sovietmečiu suvešėjusius gandus, kad tai vokiečiai numušė „Lituanicą“ ir pražudė S. Darių ir S. Girėną.
Muziejininko teigimu, toks naratyvas greitai įsitvirtino, nes patikėti, kad didvyriai galėjo patys suklysti, – sunku, ieškota įvairiausių paaiškinimų, o lengviausia pasakyti, kad kažkas juos pašovė.
Nors talentingų lakūnų lėktuvas tą 1933-iųjų liepos 16-osios naktį taip ir nepasiekė Aleksoto aerodromo, LRT.lt pašnekovas pabrėžė, kad S. Darius ir S. Girėnas didvyriais tapo vos atsiplėšę nuo Amerikos žemės.
„Ryžtis tokiomis aplinkybėmis, tuo laiku tokiam skrydžiui – tikrai ne kiekvienam. Pagarbą jie vien pakilę užsitarnavo“, – pastebėjo jis.
