Lietuvoje

2018.05.12 14:25

V. Radžvilas: matomas Europos nukrikščioninimas

LRT.lt2018.05.12 14:25

Bažnyčia artėja prie labai kritinio momento, kai turės apsispręsti – arba ji įvardys, kad tikrai matomas Europos nukrikščioninimas, arba ir toliau vyks aptakaus šnekėjimo politika, Šiauliuose vykstančios S. Šalkauskio išminties šventės debatuose sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius dr. Vytautas Radžvilas. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas dr. Vytautas Ališauskas teigia, kad nepalankumas yra krikščionybę stiprinantis veiksnys, o ramus gyvenimas, koks dabar yra ES, gerokai praskiedžia krikščionybės žinią.

Debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“ vyko gegužės 11–12 dienomis Šiauliuose vykusioje Stasio Šalkauskio išminties šventėje.

Tikrovės nepalankumas – krikščionybę sustiprinantis veiksnys

Klausimas, ar Europos Sąjunga palanki krikščionybės išlikimui, ar ne, yra gana keistas, sako Vytautas Ališauskas. Jis teigia negalintis įsivaizduoti, kad toks darinys kaip ES gali paveikti ar nulemti krikščionybės išlikimą: „Buvo toks dalykas, kuris vadinosi Romos imperija. Ar ji buvo palanki krikščionybės išlikimui? Krikščionybė išliko. Išliko ir Romos imperija, bet labai keistu pavidalu. Diskutuojamas klausimas – musulmoniško mąstymo apraiška, kai turimas Šariatas, pagal kurį turi būti pritaikyta visa mūsų žmogiškoji ir politinė tikrovė.“

Krikščionybė, kaip teigia V. Ališauskas, nepaiso, ar tikrovė jai palanki, ar ne. „Atvirkščiai – manau, kad tikrovės nepalankumas yra tam tikras iššūkis krikščionybei, ją sustiprinantis veiksnys. Tuomet aiškiai matomos ribos, kuriose krikščionybė turi ką pasakyti. Ramus ir tykus gyvenimas, koks dabar yra ES, gerokai praskiedžia krikščionybės žinią. Žinoma, tai nereiškia, kad linkiu krikščionybei naujų priespaudos laikų, kuriuos teko išgyventi sovietų laikais“, – tvirtina docentas.

Pasak V. Ališausko, reikia kelti kitokį klausimą – ar katalikų Bažnyčia ir krikščioniškos bendruomenės turi ką pasakyti šiandieniame pasaulyje ir Europoje, kokia tai žinia ir kaip ją nešti. Kaip vieną svarbiausių dalykų filosofas mini globalizacijos ir ES vykstančių procesų painiojimą: „Daugelis dalykų, kurie mus ištinka, atnešti ne ES, o globalizacijos. Jei nebūtų ES, globalizacija su savo idėjomis ir net blogais dalykais vis tiek egzistuotų.“

V. Ališauskas įsitikinęs, kad reikia aiškiai atskirti, ką atneša ES, ir ką atneša globalizacija. „Paskutinis dalykas – politinis krikščionybės vaidmuo. Kai klausaisi radikalių ES kritikų iš krikščioniškos perspektyvos, staiga gali pagalvoti, kad žmonijos istorijoje buvo lakas, kai krikščionybė gyveno idealiai, santarvėje su pasaulietine politine bendruomene. Kiekvienas, kuris domėjosi bažnyčios ar Europos istorija, žino, kad nebuvo tokios epochos. Niekada nebuvo laiko, kad pilietinė bendruomenė būtų identiška Bažnytiniam dariniui“, – sako docentas.

Anot V. Ališausko, reikia prisiminti popiežiaus Benedikto žodžius apie pasirinkimą tarp dviejų laicizmų (pasaulietinės valstybės modelių): „Kuris iš šių modelių bus teisingasis? Ar tas, kuris gerbia religiją, pripažįsta religines vertybes kaip lygiavertes kitoms, kurios vadinamos liberaliomis? Ar tas, kuris nori išstumti religiją iš viešo gyvenimo ir padaryti privačiu asmens reikalu? Tai pasirinkimas tiek ES, tiek Lietuvai. Bijau, kad Lietuvai šis pasirinkimas daug aktualesnis nei ES.“

Bažnyčia artėja prie kritinio momento

Profesorius Vytautas Radžvilas sako, kad klausimas apie ES ir krikščionybės išlikimą yra labai reikalingas. „Juk dabartinėje Europoje apstu to, ką galima pavadinti visiškai atviru, net brutaliu krikščionybės stūmimu iš viešosios erdvės. Todėl labai svarbu tiksliai dėlioti teorinius ir istorinius akcentus. Mes, kaip krikščionys, suprantame, kad Bažnyčios gyvybingumą lemia visai kiti veiksniai ir ji nežlugs ir neišnyks. Tačiau tai nėra tas pats, kas ignoruoti problemą“, – teigia jis.

V. Radžvilas kelia klausimą, kokiomis politinėmis ir istorinėmis sąlygomis egzistuoja Bažnyčia: „Buvo epocha, kai Romoje ji negailestingai persekiota. Viduramžiais būta problemiškų santykių tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios. Dar kita situacija Naujaisiais laikais. Kalbant apie Bažnyčios santykį su politika, jokia politika arba politinė santvarka negali būti vertybiškai neutrali. Tiek graikų laikų politinė teorija, tiek krikščioniška politinė teorija teigė, kad aukščiausias politinės bendruomenės (valstybės) tikslas – sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui.“  

Tai reiškia, aiškina profesorius, kad valstybė gali siekti, kad jos ugdomas žmogaus tipas remtųsi vienomis ar kitomis vertybėmis. „Todėl esminis klausimas – kokios tos vertybės? Krikščionybė nuo islamo skiriasi tuo, kad iš jos nekildinamas joks teisės kodeksas. Tačiau tai nereiškia, kad krikščionybė nevertina politinių santvarkų savo etiniais masteliais. Taigi ir įtampa tarp Bažnyčios ir politinės bendruomenės tokiu atveju yra neišvengiama“, – aiškina V. Radžvilas.

Pasak V. Radžvilo, Europa išsirutuliojo iš vakarų krikščionybės nuo Renesanso laikų: „Paskutinį kartą Europos valstybės save įvardija krikščioniškąja valstybių bendrija 1713 m. Utrechto sutartyje. Pati Europos idėja ir samprata yra vis gilėjančio atsiribojimo nuo katalikiškų principų rezultatas. [...] Nuo maždaug 1955 m. Europos integracijos projektą perėmė tai, kas vadinama kairiosiomis jėgomis.“

V. Radžvilas tvirtina, jog menka paguoda kad Lietuvoje yra kairieji, kurie iš tiesų – atvirai antikrikščioniški. „Ir šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo įsitikinimais antikrikščioniškas. Visiškai nesistebiu, kad šiuolaikinėje Europoje nuosekliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė. Ką reiškia tai, kad Vokietijoje Žemės ūkio ministro potvarkis vėl kabinti kryžius klasėse tampa milžinišku iššūkiu?“, – svarsto profesorius.

Kaip aiškina profesorius, ES integracija yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų: „Reikia griežtai skirti globalizaciją kaip civilizacinį reiškinį nuo globalizmo kaip politinių projektų. Pirmasis toks projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis – ES integracija arba begalinė europeizacijos revoliucija. Visų projektų tikslas – sukurti naujo tipo žmogų.“

Kitaip tariant, tvirtina V. Radžvilas, vyksta antropologinės socialinės inžinerijos eksperimentas, kuriantis naują žmogų. „Tas žmogus turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad išeis už dabar mums žinomo žmogaus ribų. Krikščioniška ir katalikiška žmogaus samprata yra visiškai atvira ir paneigiama“, – įsitikinęs profesorius.

V. Radžvilas sako, kad tai, jog ES nėra atvirų represijų, kokios buvo Sovietų Sąjungoje, dar nieko neįrodo: „Vien ką reiškia tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju ar šiaip viešojoje erdvėje, negali pasikabinti net kryželio? Manau, kad Bažnyčia artėja prie labai kritinio momento, kai turės apsispręsti – arba ji įvardys, kas vyksta ES ir tai, kad matomas Europos nukrikščioninimas, arba bus toliau vykdoma aptakaus šnekėjimo politika. Lietuvai tai irgi aktualu.“

Parengė Virginija Sližauskaitė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt
Tomas Vytautas Raskevičius
Išskirtinis interviu 11