„Esu kūrėja, namo statytoja ir gyventoja vienkiemyje“, – taip prisistato 26-erių Rugilė Gaučaitė, viena įsikūrusi Zarasų rajone. Atsisakiusi perdėto vartojimo ir pasitraukusi iš didmiesčio gyvenimo, mergina nepyksta, jeigu ją pavadina „laukine“. Ji teigia, kad ilgą laiką svajojo pagyventi „vidury niekur“, o tai pabandžiusi, pati stebėjosi savimi: „Iš kur tiek drąsos?“
Bėgdama nuo „blizgučių pertekliaus“ R. Gaučaitė prieš 3 metus iš didmiesčio išsikraustė gyventi į vienkiemį Zarasuose, čia pati viena su minimalia pagalba stato namą ir visus metus maudosi ežere. Lyg to būtų maža, ji dviračiu leidžiasi į ilgas vienišas keliones po Lietuvą ir kaimynines šalis.
Kaip atrodo savanoriškai pasirinktas jaunos moters gyvenimas vienkiemyje ir su kokiais iššūkiais susidūrė viena keliaudama dviračiu aplink Lietuvą? Patirtys ir istorijos – LRT RADIJO tinklalaidės „Penki kilometrai“ epizode.
Mergina pasakoja apie savo kasdienybę. Štai vieną žiemą dingo elektra ir jos nebuvo 3 dienas. „Buvo -17 laipsnių lauke, aš kūrendavau laužus kieme, kad būtų šilčiau“, – kalba ji.
Rugilei įsikūrus Zarasuose, aplinkiniai gyventojai pirma nebuvo labai svetingi: „Vietiniai, aplinkiniai vyrai, atėję į mano kiemą su manim nesisveikindavo iš pradžių. Sakydavo: Ar yra viršininkas?“
Gyvendama viena nuošalioje vietoje, mergina turėjo rūpintis ir savisauga.
„Prieš miegant dar reikia atkreipti dėmesį, kad tavęs niekas nesektų – jokie įtartini vyrai su laipsniais užantyje“, – kalba ji.
Aplinkinių Rugilė dar vadinama „laukine“. „Čia dažniausias mano apibūdinimas. Vadina žmonės, kurie turi mažą prisilietimą prie mano gyvenimo. <...> Nepykstu dėl tokio apibūdinimo, man jis tinka“, – teigia ji.
„Esu kūrėja, namo statytoja ir gyventoja vienkiemyje“, – taip prisistato Rugilė, paprastai pasakojanti, kaip atrodo jos dienos.
Vienkiemyje ji gyvena 3 metus, o kilusi yra iš mažo miestelio.
„Visą laiką turėjau labai artimą santykį su gamta. <...> Vis jaučiau, kad tolstu nuo gamtos ir įsivėliau į miesto gyvenimą, karjerą. Gyvenimą atitinkamoje vietoje – Laisvės alėjoje, tada atsirado poreikis visokiems daiktams, blizgučiams. Supratau, kad tie blizgučiai manęs kiekvieną dieną nebedžiugina. Nevertinu, kad jų yra aplink mane. Kad juos išlaikyčiau, turiu labai daug savo laiko investuoti“, – mini ji.
„Blizgučiai“, Rugilės akimis, – tai perdėtas vartojimas, noras turėti ir pasirodyti kitiems. Tai ji iškeitė į gyvenimą „vidury niekur“.
„Mano svajonė po mokyklos baigimo buvo mėnesį pagyventi trobelėje vidury niekur, be elektros, be vandens. Būtų tikusi net palapinė. Tą svajonę išpildžiau“, – dalijasi mergina.
Ji prisimena savaitei išsinuomojusi trobelę ant ežero kranto.
„Buvau padėjusi telefoną – niekas negalėjo man prisiskambinti. Žvejojau, rinkau uogas, grybavau ir iš to gyvenau visą savaitę. Paskui sustodavau miesto gyvenime ir pagalvodavau: Kaip aš taip galėjau, iš kur tiek drąsos? Gyventi neaišku kur, neaišku, kaip“, – pasakoja Rugilė.
Rugilė sako suvokusi, kad mieste tolsta nuo savo tikrosios tapatybės, mat jai priimtina lipti į medį, gyventi viduryje niekur. Tuomet ji apleido miestą ir apsigyveno Neringoje, kur praleido pusmetį užklupus karantinui.
„Neringa žiemos laiku pasidarė dar tolimesnė nuo civilizacijos. <...> Jeigu per savaitę sutikdavau vakare vaikščiodama žmogų, su kuriuo galiu pasisveikinti, tai būdavo keista – retenybė“, – sako ji.
Vėliau mergina nusprendė į Kauną negrįšianti ir apsigyveno vienkiemyje Zarasų rajone.
„Mano sumanymas buvo – pažiūrėti, ar aš galiu su savimi būti ir ar man užtenka tik savęs. <...> Raudonos lūpos – tai, ką galiu konvertuoti į vienkiemio gyvenimą. Visa kita man teko palikti kažkur mieste“, – mini Rugilė.
Savo rankomis ji dar stato namą, jai padeda tėtis. Pašnekovė sako, kad apie statybų subtilybes ne sykį ieškojo informacijos internete.
„Namas vieno aukšto, paprastas. <...> Reikia pečių mūryti, tai googlinu, žiūriu per Youtube, kaip pečius mūrijamas. Tada važiuoju pirkti molio, statau plytą po plytos. Terasą reikia sukalti – taip pat viskas vyksta“, – nurodo ji.
Rugilė tikina daug išmokusi ir galinti pastatyti dar vieną namą.
