18-osios Vyriausybės ministrė pirmininkė, Seimo TS-LKD frakcijos narė Ingrida Šimonytė sako, kad, jos nuomone, socialdemokratai 2024 metais turbūt nesiruošė laimėti rinkimų. Tada ir pradėjo byrėti kortų namelis. Anot konservatorės, socialdemokratų reputacijai kainavo ir šita koalicija, ir dabartinė Vyriausybė.
„Dienos temoje“ – Ingrida Šimonytė.
– Per pusantrų metų trečia valdančioji dauguma, trečia Vyriausybė, trečias premjeras. Tokiu atveju visi, aišku, žiūri į pagrindinę, į didžiausią tos valdančiosios daugumos partiją – socialdemokratus. Ar tai yra pirmiausia, jūsų akimis žiūrint, socialdemokratų nesėkmė? Kokios, jūsų manymu, yra pagrindinės šito politinio nestabilumo priežastys?
– Man atrodo, pagrindinė priežastis buvo ta, kad socialdemokratai 2024 metais turbūt nesiruošė laimėti rinkimų, ir ta didelė pergalė juos ištiko nepasiruošusius. Nuo tada pradėjo šitas kortų namelis byrėti. Nuo pat tada, kai ponia V. Blinkevičiūtė, neatsargiai prisižadėjusi būti premjere, staiga suprato, kad ji premjere būti nenori ar negali, ir reikėjo ieškoti kito žmogaus. Aišku, planas B turbūt buvo, bet nebuvo labai rimtai apgalvotas. Plius žmogus su įvairiais pažeidumais, kurie virto vienos Vyriausybės griūtimi. Vėliau buvo pabandyta sužaisti, mano supratimu, labai rizikingą žaidimą, kurį vis dėlto socialdemokratai pasirinko žaisti, – pasirinkti ponią I. Ruginienę. Man atrodo, mes dar su jumis ir kalbėjomės kaip tik tą dieną, kai socialdemokratai apsisprendė. Tai jau buvo gana stebėtinas ir labai azartiškas lošimas. Dabar turime situaciją tokią, kokią turime. Žinoma, vienas koalicijos partneris per visą tą laiką išliko tas pats, t. y. „Nemuno aušra“. Iš to koalicijos partnerio taip pat buvo daug nestabilumo. Paradoksaliai socialdemokratai, norėdami labai didelės daugumos, turbūt tam, kad jaustųsi saugiau situacijoje, kai nepasiruošę atėjo valdyti, norėjo saugumo, didelės daugumos, ir galiausiai tai turbūt labiausiai sistemą ir išbalansavo.
– Gerai, bet jie taip ir nepripažino, kad koalicija su „Nemuno aušra“ buvo nesėkmė. Tik sako, kad jie vis vylėsi, jog „Nemuno aušra“ kada nors pradės mąstyti valstybiškai. Kaip jums atrodo, kas sprendimą atsisveikinti su „Nemuno aušra“ nulėmė: kažkokie vertybiniai dalykai, tiesiog politinis išskaičiavimas ar tai, ką mes matome? Paskelbė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, kad ponas M. Sinkevičius negalėjo būti skiriamas į tokias pareigas, kol jam galiojo apribojimai.
– Manau, kad čia yra šiek tiek interpretacijos, nes iš tiesų Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme tokia nuostata yra, bet, mano supratimu, ji labiau kalba apie žmogaus kilimą karjeros laiptais toje pačioje institucijoje, kur tas žmogus dirba. O čia mero pareigos, Vyriausybės vadovo pareigos, ginčyčiausi dėl šitos interpretacijos. Turbūt tuomet ir skiriant ponią I. Ruginienę, ją deleguojant, ta diskusija būtų atrodžiusi truputėlį kitaip.
Dabar turbūt atsitiko keli dalykai. Pirmas dalykas – tai, kad partija pagaliau turi nuolatinį pirmininką. To nebuvo praėjusių metų rudenį. Dabar jau partijos pirmininkas, nors nebuvo labai didelės intrigos, bet formaliai yra partijos pirmininkas nuo gegužės 1-osios. Tai yra tarsi proga peržiūrėti visą politinį lauką. Bet man atrodo, tikroji priežastis yra labai paprasta. Socialdemokratų reputacijai ir šita koalicija, ir dabartinė Vyriausybė, manau, kainavo, ir galvojant apie rinkimus, kurių sezonas prasideda 2027-aisiais, bet ypač 2028 metais. Na, reikia imtis kažkokių veiksmų, pageidautina nepaskutinę minutę, juolab kad tų diskusijų, jog „Nemuno aušra“ gali išeiti iš koalicijos ir trenkti durimis tada, kai situatyviai jiems pasirodys patogu, tokių spėlionių visą laiką buvo. Populistai taip elgiasi. Galbūt čia socialdemokratai, konkrečiau kalbant, M. Sinkevičius nusprendė jam šiek tiek užbėgti už akių ir padaryti tai pirmas. Aišku, dabar bus daug mandagių žodžių, pasakyta daug lūkesčių, daug vilčių ir kodėl čia visa tai tęsiasi. Gerai prisimenant tai, nuo pat pradžių buvo aišku, kad vis vien panašiai pasibaigs. Panašiai ir pasibaigė.
– Bet šiandien Vokietijos užsienio reikalų viceministras pasveikino šitą socialdemokratų sprendimą ir pasidžiaugė, kad nebebus valdančiojoje koalicijoje radikalios dešinės partijos. Sakote, kad socialdemokratai patys pamatė, kaip jiems pakenkė, bet ar galima sakyti, kad ir Lietuvai kenkia tokia koalicija su tokiu koalicijos partneriu?
– Be jokios abejonės. Bet tu gali apsimesti, kad to nematai, ypač kai, tarkim, nesi labai angažuotas užsienio politikoje ir tų priekaištų nelabai pats surenki. Juos galbūt daugiau surenka kažkokiu būdu Gitanas Nausėda ar Kęstutis Budrys tiesiogiai, bet ne tu su savo pašnekesiais, tokia nemalonia tyla ar kažkokiais nemaloniais galbūt pasikeitusiais bendravimo niuansais. Gali apsimesti, kad nieko nematai, – politikai kartais taip elgiasi. Man atrodo, kad, be jokios abejonės, nuo pat pradžių, nuo 2024 metų, kainavo šita koalicija. Juolab kad tada dar buvo ir daug karštų dalykų: ir Konstitucinio Teismo nutarimas buvo karštas, ir buvo ką tik po pasižadėjimo neiti į koaliciją. Į tą koaliciją nueita, tai faktas, kad tai prisideda. Mūsų sąjungininkai tuos akmenėlius renka, bet jie yra pakankamai mandagūs, kad nestovėtų su plakatais prie Seimo ar tiesmukai galbūt tų savo pretenzijų nereikštų. Kartais žmonės nesupranta subtiliai teikiamų užuominų. Dabar manau, kad tas užsienio reikalų viceministro komentaras buvo gana subtilus, bet tie žmonės, apie kuriuos buvo kalbama, tą palaikė vos ne diktatu ir kišimusi į Lietuvos vidaus politiką, nors tai tiesiog buvo komentaras apie situaciją. Akivaizdu, kad galima taip žiūrėti, kad čia niekas mums nevadovaus ir neaiškins, mes dirbame taip, kaip mums patogu, ir tų dalykų nematyti. Be jokios abejonės, ta kaina yra.
– Dabar girdžiu, kad prezidentas sako, jog jis premjerei kaip ir neturi priekaištų. Patys socialdemokratai irgi tarsi neturi priekaištų, bet vis tiek gana aiški žinia, kad ji bus keičiama. Pati ji – nežinau, kaip jos būseną nusakyti, – atrodo, supranta, kad irgi nebeliks tame poste. Tada šalia to dar prisideda ir jos situacija su tuo, kas atsitiko šiandien. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad ji vis dėlto šiurkščiai pažeidė įstatymą savo šeimos narius du kartus įrašydama į oficialias delegacijas. Reitingai rodo, kad dabar labai žema jos kompetencija. Kaip jūs vertinate premjerės kompetenciją? Ir tas keitimas ponios I. Ruginienės į poną M. Sinkevičių, kaip dabar yra kalbama, – ar tai bus ryškus skirtumas?
– Kaip bus, pamatysime, nes man atrodo, kad ponas M. Sinkevičius labai keistus signalus siunčia. Viena vertus, tarsi iš šalutinių dalykų aišku, kad yra nusiteikimas keisti Vyriausybę iš esmės, tai yra spręsti abi problemas – ir žemų Vyriausybės reitingų, ir koalicijos. Bet kartu kalbėdamas jis vis pasako „o gal premjerė“, „o gal dabartinė premjerė“ – taip vis tiek toliau tą miglą pučia. Man atrodo, tai yra nesąžininga. Tai nesąžininga ir pačios I. Ruginienės atžvilgiu, nes galiu suprasti, kad tokių pasikeitimų gali būti ir yra būdų, kaip padėti politikams išsaugoti veidą tokioje situacijoje. Partijos pirmininkas dabar yra nuolatinis, vyksta kažkokie pokyčiai, dėl tų pokyčių turėjo būti užkulisiuose gražiai sutarta, ypač jeigu, kaip yra sakoma, ponas M. Sinkevičius jau žinojo sprendimą gegužės 1 dieną. Dabar truputį atrodo, kad tas sprendimas – kaip šalto vandens kibirą užpylė ant daugelio veikiančių asmenų. Nors gal nuojautų buvo ir gandų visokiausių buvo, bet neatrodo, kad būtų galvojama apie bendrą politinę reputaciją ir savo kaip politinės jėgos [reputaciją]. Nemanau, kad socialdemokratams būtų labai naudinga, jog tokiame nesusipratime visas tas pasikeitimas įvyktų. Jie turbūt bando tą spręsti girdami, kaip labai gerai premjerė dirba, bet tada klausimas – kam jūs premjerę iš viso keičiate, jeigu ji taip gerai dirba? Kažkokia makalynė, ir ta makalynė, akivaizdu, yra nenuoširdi. Man atrodo, jeigu buvo nuoširdžiai politinis skaičiavimas, kad tie pakeitimai yra reikalingi, kad partijai per rinkimus gresia prasti rezultatai, tai tada susėdame visi ir susitariame, žiūrime, ką darome.
Dabar grįžtant prie konkrečiai I. Ruginienės. Mes šnekėjomės prieš 9 mėnesius, kai rugpjūčio mėnesį ta pavardė jau apsisprendus paaiškėjo. Tuomet sakiau, kad ko pavydžiu žmogui, tai didelio pasitikėjimo savimi. Bet didelis pasitikėjimas savimi gali būti ir gana didelis trukdis, jeigu tas didelis pasitikėjimas savimi tau neleidžia mokytis ten, kur tu neturi žinių ir patirties, nes tau atrodo, kad tu viską ir taip labai gerai žinai: ir protokolą, ir kitus dalykus. Vėliau tų situacijų būna visokių. Man atrodo, kad, deja, bet didele dalimi tas didelis pasitikėjimas savimi liko ir gal dar labiau užaugo. Dėl kitų dalykų – taip, laikas sudėtingas, kritinių situacijų yra daug, bet matyti, kad į tas kritines situacijas poniai I. Ruginienei reaguoti yra tikrai sunku. Bet kas, man atrodo, labiausiai šito pokyčio šaukiasi, tai neprisimenu premjero, kuris būtų negavęs visiškai jokio pasitikėjimo mandato iš rinkėjų, kai pradeda darbą. Paprastai pradedančių darbą premjerų premjerinis reitingas būna kažkur tarp 20–30 proc., arčiau 30 proc., vėliau jau ten visaip per kadenciją pasibaigia. Tokių vienženklių skaičių, kuriuos matome visą šitą Vyriausybės darbo laiką, nesu mačiusi. Dėl to yra apmaudu, bet tai yra ir tam tikras signalas.
– Jūs gavote naują, galima sakyti, opozicijos partiją šalia to, kad jau patys esate opozicijoje. Kokie galėtų būti konservatorių ir liberalų santykiai su „Nemuno aušra“? Ar jūs priimsite juos į bendrus sprendimus? Ar visada jie bus izoliuoti?
– Pirmiausia jie turi pasiskelbti opozicija. Tam, kad būtum opozicija, turi pasiskelbti opozicija Vyriausybės programai. Galiu reziumuoti, kad tai bus padaryta, bet ne faktas, nes ponas R. Žemaitaitis turi savo supratimą apie tai, kaip politika daroma. Gal jis nuspręs save paskelbti kokiu nors unikumu, kuris yra nei pozicija, nei opozicija. Mes esame tokių situacijų turėję Lietuvos Seime. Akivaizdu, kad apie kokį nors bendrą darbą, bendras vertybes ir bendras kryptis kalbėti yra sunku. Gali susiklostyti tokios situacijos, kai panašiai balsuosime, bet ir dabar tokių situacijų yra, kai mes, pavyzdžiui, panašiai balsuojame su socialdemokratais, nes jų koalicijos partneriai nebalsuoja. Man atrodo, mūsų ir, manau, Liberalų sąjūdžio taip pat, nes pažįstu žmones, žinau, kuo jie vadovaujasi, mūsų nuostatos vis tiek bus tokios. Mes remsime tuos sprendimus, net ir dabartinės valdžios, kurie bus naudingi valstybei. Tikrai negalvosime apie tai, kad mes balsavome „prieš“, nes jūs esate valdžia, o mes esame opozicija, nes tai yra destruktyvu. Bet kad R. Žemaitaitis bus kažkur ten opozicijoje, tai, kaip sako, žmonės išrinko, kaip mėgstama sakyti, 180 tūkstančių.
– Labai ačiū.
