519 915 žingsniai, 410 kilometrų per 13 dienų. Tokia Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ekspertės Lilijos Bručkienės streiko statistika. Kai rugsėjo 29-ąją prasidėjo neterminuotas mokytojų streikas, ji su kolege Maja Petroviene ir mokinėmis Mileta, Rūta, Urte ir Erika išsiruošė pėsčiomis iš uostamiesčio į Vilnių. Praėjusios savaitės ketvirtadienį, lydimos kelių šimtų žmonių, jos pasiekė Vyriausybę.
Šiandien, įšaldžius streiką, L. Bručkienė su šiomis savo mokinėmis ir kitais vaikais vėl susitiks klasėje.
Pedagogė sako labiausiai besistengianti išugdyti pilietiškus žmones. Jos auklėtiniai, anot mokytojos, laukia nesulaukia, kada jiems sueis aštuoniolika, kad galėtų dalyvauti rinkimuose.
– Kaip jaučiatės dabar, kai jau nebeinate didžiulių atstumų?
– Ketvirtadienį veikė adrenalinas, o dabar justi nuovargis, bet labai džiaugiuosi, kad mano fizinė forma geresnė, nei kad galėjau įsivaizduoti. Buvau pasirengusi tam, kad gali būti įvairiai, nesu naivi. Bet manau, kad mano organizmas atlaikė puikiai.
Paisiau patarimų – tarkime, kas dvi dienas keisti patogius žygio batus, dar neiškilus pūslei, ją užklijuoti. Tokius dalykus sprendi čia ir dabar, nes supranti, kad tai yra maratonas, o ne trumpas bėgimas. Kai kurie kolegos buvo perpratę masažo pradmenis, tad vakarais jie padėdavo.
Jau žinau, kad auklėtinių tėvai užsakė man masažą, bandys mane reabilituoti.
– Jau anksčiau sakėte, kad esate tinklininkė, jums patinka dviračiu važinėti. Kaip suprantu, ne tik iki parduotuvės palėkti, bet ir į tolimesnę kelionę išsiruošti...
– Man smagiausia 20 kilometrų trasa. Yra buvę ir ilgesnių atstumų. Be abejonės, tai irgi padėjo einant.
– Nesitikėjote, kad teks nueiti visus tuos 400 kilometrų?
– Man rodos, joks sveiko proto žmogus nenorėtų to daryti iš anksto tam nesirengęs – neparuošęs nei kūno, nei psichikos. Kai imiesi iššūkio, tikiesi, kad galbūt kažkas pagalvos: gal reikia priimti sprendimus, kad nereikėtų mokytojams to iššūkio įveikti.
Prieš pradedant eiti buvo tokia apeliacija į politikų sąžinę, kad gal nereikės tų kilometrų eiti. Bet prireikė.
Idėja eiti gimė paraleliai su streiko idėja. Turbūt visos geriausios idėjos gimsta juokaujant. Prie jos labai prisidėjo Lietuvos moksleivių sąjunga, jie gerokai paplėtojo šią idėją. Tad ėjimas buvo planuotas, skirtingai nei pasilikimas nakvoti ministerijoje 2018 metais, tuomet buvo visiška improvizacija.
– 13 dienų, iš kurių kelios buvo paženklintos 40 nueitų kilometrų. Išlaikyti savitvardą, nepasakyti pikto žodžio pakeleiviams ir taip apsinuoginti, kai esi labai pavargęs, sudėtinga. Nuo tokio nuogumo jus stabdė mokiniai, kurie palaikydami jus ėjo drauge?
– Mane supykdyti, išvesti iš kantrybės yra sudėtinga. Labai retai kam tai pavyksta. Nejaučiu pykčio, net kai kamuoja nuovargis. Bet taip, buvo trys labai sunkios dienos, kai ėjome 40 kilometrų, viena iš jų – su škvalu.
Bet tas paskutinis įėjimas į miestelį, į Grigiškes, kai išskleidi vėliavą, girdi, kaip liaudies dainas dainuoja žmonės, nuėję 40 kilometrų, matai, kaip plazda Klaipėdos vėliava, atperka viską. Kuo toliau ėjau, kuo daugiau žmonių prisidėdavo, tuo daugiau buvo ir tikėjimo tuo, ką darai, ir pasitikėjimo savimi, ir prasmės pojūčio, tuo stipresnis buvo vidinis savirealizacijos jausmas. Tos akimirkos, kai įeini į miestelį, atperka viską, ir ne man vienai.
Tai yra absoliučios prasmės jausmas. Ne taip dažnai jis mus gyvenime aplanko.
– Šios kelionės metu buvo ir ašarų.
– Džiaugsmo. Verkiau ne aš viena. Verkė ir vaikai, ir mokytoja Maja Petrovienė, kuri su manimi kartu iš Klaipėdos atėjo į Vilnių.
Apsiverkdavome dėl gerumo, tikrumo ir prasmės. Dėkingumo tavimi tikintiems žmonėms. Esu emocingas žmogus, galiu apsiverkti žiūrėdama animacinį filmuką. Galiu apsiverkti klasėje prieš mokinius skaitydama jautraus kūrinio ištrauką. Kas mane pažįsta, gerai tai žino. Neslepiu ašarų.
Daug ašarų buvo, kai einat Streiko keliu per Mokytojų dieną į mokyklą, kur nakvojome, netikėtai įgriuvo mano auklėtiniai. Ir vakarais verkdavau, kai dėkodavau tiems, kurie su manimi ėjo visą dieną, juk mačiau, kaip ir jiems buvo sunku.
– Prasidėjus streikui, dalis tėvų pasipiktino, kad vaikai turės didžiulių ugdymo spragų. Jūsiškių auklėtinių tėvai jus palaikė be išlygų?
– Tai priklauso nuo to, kaip tu supranti švietimo tikslą. Vienas, matydamas, kad vaikas gerai moka matematiką, vertina, kad viskas švietime yra gerai. Kitas žiūri, kad jo anūkas, kuris dar net neplanuojamas, nebeturės mokytojų, nes jų tiesiog nebebus.
Dėl savęs nebūčiau ėjusi tų 400 kilometrų. Ėjau labiau ne dėl dabarties, o dėl ateities.
Kai tėvai tai supranta, jie palaiko. Mano auklėtinių tėvai supranta, kad tai, ką mokiniams duodu pilietiškumo prasme, yra absoliučiai vertybiniai dalykai, jie įgyjami mūsų bendrame kelyje, o ne vadovėliuose.
Mergaičių, kurios ėjo kartu su manimi, tėvai buvo ne kartą atvažiavę pas mus, jie matė dukrų nuovargį, jie ne vieną dieną ėjo kartu, kaip ir kitų auklėtinių tėvai. Devintokės Erikos tėvai buvo atvažiavę pasiimti dukros, bet mergaitė kategoriškai atsisakė vykti namo. Galėjau tik tėvams prižadėti, kad kai bus šalta, priversiu ją apsirengti šilčiau, kai kojos sušlaps, pasirūpinsiu, kad persiautų.
Kažkada, dar gerokai prieš streiką, mokiniams pasakiau, kad man gali tekti eiti iki Vilniaus. Vaikai man pasakė: „Auklėtoja, su jumis nors ir į Vilnių, nors iki pasaulio krašto.“ Tuomet tai supratau kaip metaforą, kad palaiko mano protestą. Žinodama, kad laukia milžiniškas krūvis, negalėjau vaikų prašyti eiti kartu. Bet daliai mergaičių tai nebuvo metafora. Jos pasiryžo būti šalia.
– Kokios tos mokytojo galios, kad vaikai iki pasaulio krašto drauge eitų?
– Visada su mokiniais būnu atvira. Tai, ką sakau, ir tai, ką darau, niekada nesiskiria. Atiduodu jiems daug širdies ir laiko. Ir jie tai jaučia. Mes darome tokius projektus, kurių niekas niekada nedaro. Ir tai vyksta laisvu ir jų, ir mano laiku. Jie žino, kaip man tai svarbu. Mes galime kalbėtis apie viską. Tomis temomis, kurios rūpi jiems, kontroversiškomis temomis. Auginu juos laisvus, aktyvius, pilietiškus.
Savo auklėtinius auginuosi nuo penktos klasės. Mūsų klasė turi daug bendruomeniškų tradicijų, į kurias įsitraukia ir tėvai. Ne tik aš atiduodu jiems jėgas, bet ir jie man, jie mane globoja. Kartais atrodydavo, kad jie viską atiduotų, kad man tik būtų lengviau šitame kelyje.
– O kokias pamokas jūsų vaikai išėjo dabar, kai įprastinės pamokos nevyko?
– Kad kiekvienas žmogus gali daryti pokytį. Kad žmogaus galimybės yra visiškai neribotos. Tiek fizinės, tiek psichinės. Tereikia vilties, valios ir darbštumo. Visuomet jiems sakydavau, kad reikia daryti. Galbūt klystant, bet daryti.
Mano vaikai laukia nesulaukia, kada jiems sueis aštuoniolika, kad galėtų dalyvauti rinkimuose. Sakiau jiems: „Nedrįskite nedalyvauti, aš jums košmaruose sapnuosiuosi.“ Tikiu, kad užauginsiu reiklius rinkėjus, kad tam tikri politikais apsimetantys radikalai nebepakliūtų į valdžią. Labai tikiuosi, kad tokia jaunoji karta ateis į rinkimus.
– Vadinasi, ne „Balta drobulė“ ir ne tvirtagalė priegaidė svarbiausia?
– Tai irgi svarbu! Bet tai galima „pasigūglinti“. „Balta drobulė“ svarbu dėl kitų dalykų.
Savo mokiniams labai daug duodu skaityti. Neprograminės literatūros – Orwellą, Melniką. Duodu skaityti „Žmogus ieško prasmės“. Todėl atnaujintos programos man labai gerai, nes galiu legalizuoti tai, ką visą gyvenimą darau.
Svarbiausia vaikus auginti žmonėmis – jautriais, empatiškais, matančiais šalia esančius. Mūsų klasė kaip kumštis, bet jie visi skirtingi ir leidžia vieni kitiems būti šalia. Ir tai labai gražu.
– Literatūra yra tas kilimėlis, kurį pasiklojate eidama vaikų link?
– Taip. Literatūra, bet ne tik ji. Vaikai turi segtuvus, kur deda savo recenzijas, refleksijas apsilankę kultūriniuose renginiuose. Mes aplankome labai daug šiuolaikinio meno renginių. Tai irgi tas kilimėlis.
Mokiniai pildo ir svarbiausių įvykių Lietuvoje ir pasaulyje lenteles. Tai juos kankina, bet jie supranta to prasmę.
Mokytojas yra žmogus, kuris padeda užaugti teisinga kryptimi. Vaikas yra medis, gėlė. O augalą juk kartais reikia paramstyti, kad nesulaužytų vėjas. Mokytojas ir yra tas ramstis, kuris padeda užaugti.
Eisenoje buvo mano auklėtinės dukra, esu mačiusi ją visai mažučiukę. Ji dabar yra vienuoliktokė, bet aš jos nemokau. Kita buvusi auklėtinė, kuri dabar gyvena užsienyje, parašė, kad žiūrėdamos su paaugle dukra filmukus, kaip aš einu, kalbėjosi apie pilietiškumą, žmogaus teises. Buvusi mokinė sakė, kad jei ne mano kelias, nebūtų turėjusi progos apie tai pasikalbėti su savo vaiku.
– Lilija, o kaip ir kodėl jūs tapote mokytoja?
– Visuomet ja norėjau būti. Vaikystėje žaisdavau mokyklą ir visuomet būdavau mokytoja. Jau tada skaičiau knygas apie pedagogiką.
Tiesa, buvau porą metų išėjusi iš mokyklos, nes nepatiko sistema. Mane, tuomet jauną, palaužė tie kostiumėlio rėmai. Išėjau dirbti į biblioteką ir pradėjau organizuoti kultūrinius renginius vaikams. Porą metų padirbusi pagalvojau: ką aš čia veikiu, juk darau tą patį. Grįžau į mokyklą su visai kita jėga.
Labai daug investavau į savo kaip mokytojos patirtį, o tada atėjo supratimas, kad to neužtenka, reikia investuoti ir į švietimo bendruomenę. 2018 metai buvo ryškus lūžis, kai supratau, kad turiu atiduoti duoklę švietimo bendruomenei. Taip atsirado ir profesinė sąjunga, ir ryški veikla Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungoje – esu jos vadovo Mindaugo Grigaičio pavaduotoja.
Aš tiesiog turiu įžūlumo ir drąsos kalbėti. O ką man padarys? Aš juk tenoriu būti mokytoja. Aš nesiekiu politinės karjeros, nenoriu būti politike. Tai kalbėdama nesusigadinsiu politinės karjeros.
– Jūs apie mokytojos kelią svajojote nuo mažumės. O ką daryti, kad dabar jauni žmonės norėtų būti mokytojais?
– Mūsų didžiausia bėda yra ta, kad nesprendžiamos problemos iš esmės. Ateina politinė komanda į ministeriją, ji vykdo savo politinės organizacijos užsakymą. Ateina ne tiek spręsti susikaupusių problemų, kiek vykdyti savo programą, taip, kad galėtų atsiskaityti rinkėjams. Neįsigilinusiems rinkėjams atsiskaitoma reformų kiekiu, o ne kokybe.
O visos tos reformos užkrenta mokytojams ant galvų ir blogina jų darbo sąlygas.
Todėl, galvojant apie jaunus mokytojus, problemų neišspręs studentų finansavimas, jiems skiriamos stipendijos. Jaunas žmogus, baigęs studijas su stipendijomis, ateis į mokyklą ir pamatys, kokia ten mėsmalė – neadekvatus krūvis su neadekvačiu atlygiu. Tai pamatęs porą metų pakentės ir išeis.
Pinigų švietimui visuomet trūksta, kažkur jie dingsta, akivaizdu, kad jų yra, bet jie nueina ne ten. Reikia, kad į ministeriją ateitų žmogus, kuris trejus metus tirtų, kas vyksta, kur nueina pinigų srautai, kodėl viena po kitos reformos patiria nesėkmes.
– Jūsų kolega Alius Avčininkas neseniai pasakė, kad dabar streikas yra ne dėl finansų, dabar tai yra orumo klausimas. O jums po 400 kilometrų kaip atrodo?
– Tikrai ne dėl pinigų. Bet mes visada sakėme, kad ne dėl jų. Dėl pagarbos, dėl tikro rūpesčio. Jau šimtą kartų sakiau – reikia nemeluoti, indentifikuoti problemas ir tartis su švietimo bendruomene. Apie viską. Kad ir apie atnaujintas bendrojo ugdymo programas. Sakėme, kad dar ne laikas, kad dar nėra metodinės medžiagos, nėra vadovėlių, nedarykime dar metus, pasižiūrėkime, ištestuokime. Ką padarė? Tanku pervažiavo – darom. Tarpiniai atsiskaitymai. Kryžium gulėmės – dar nepasiruošta, užduotys nekokybiškos, viskas yra blogai. Ką padarė? Priėmė nežiūrėdami.
Buvo mokytojų streikas dėl etatinio apmokėjimo 2018 metais. Sakėme, kad nepasiruošta, nesutvarkyta sistema. Priėmė tanku. Dabar sako: aha, yra blogai.
Mes, mokytojai, negyvename kadencijomis. Mums reikia čia ir dabar išspręsti problemas. Mes išeisime, ir kas tuomet bus? Jau dabar baisios duobės, mokytojų trūksta.
Tad streikas yra dėl pagarbos. Jei politikos pareigūnai drįsta viešai žeminti mokytojus, visuomenė turėtų juos taip nubausti, kad politinė karjera būtų visiems laikams pabaigta.
– Ką turite galvoje?
– Kad ir išvadinimą „komuniagomis“, „pedagožkės vidutinybėmis“.
– Vienas iš streiko reikalavimų – mažesnis darbo krūvis. Koks jūsų krūvis?
– 1,3 etato. Tai reiškia, kad iš esmės dirbu be laisvadienių. Keliuosi šeštadienį penktą šeštą ryto – taisau mokinių darbus. Keliuosi sekmadienį penktą šeštą ryto – taisau mokinių darbus. Iš nuovargio vakarais lūžtu vos pasiekusi horizontalią padėtį. Savaitgaliais dar ir repetuoju su vaikais.
– Bet savo pasirinkimo nekeistumėte?
– Ne. Tai mano kelias – mokytojo kelias. 2018 metais buvau gavusi politinių pasiūlymų. Pamenu, vienai politinei jėgai pasakiusi „ne“ išgirdau klausimą, o ką tuomet veikiau ministerijoje per streiką? Atsakiau, kad kovojau už mokytojų orumą. Dabar, kadangi deklaruoju, kad iš mokyklos neišeisiu, turbūt tokių pasiūlymų nebesulauksiu (juokiasi).
Manau, kad politinė drausmė man būtų našta. Anksčiau ar vėliau mane išmestų, nes jei man atrodo neteisinga, tai ir sakau: nedarysiu to, be kompromisų.
Visada norėjau ir noriu būti mokytoja. Augindama vaikus patiriu stiprų savirealizacijos jausmą. Man nieko nėra smagiau nei kad ateiti į klasę ir dirbti su vaikais.
– Kas bus dabar, streikui pristojus?
– Aš grįžtu pas savo mokinius. Jie jau sakė, kad manęs pasiilgo. Atsakiau: „Tuoj nuraminsiu jus, pirmadienį – užklasinis.“ Pradėjo juoktis. Prieš išeidama į kelią, liepiau per savaitę perskaityti po knygą. Knygų skaitymas yra proto lavinimas, erudicijos plėtimas, pastabumo, dėmesio lavinimas. Kadangi noriu išugdyti mąstančius žmones, prašau skaityti. Tikiu jais, tikiu, kad jie bus perskaitę, ką sakiau.
– Sprendimas įšaldyti streiką nenupjovė gabalėlio prasmės, kurią išgyvenote eidama?
– Ne. Pirma, yra idėjinių dalykų. Antra, yra techninių sprendimų. Jei mūsų reikalavimai persikėlė į Seimą, o jis šiuo metu to nesvarsto, tai kokį sprendimą darytume streikuodami? Tad techninis sprendimas buvo reikalingas.
Mokytojai, kurie turi patys išsilaikyti, paprastai neturi finansinių pagalvių, kad galėtų ilgai streikuoti. Jiems kiekviena savaitė labai sudėtinga finansiškai.
Negalime reikalauti iš žmonių, kad jie aukotų pusantro mėnesio atlyginimą, o paskui imtų greituosius kreditus, kad susimokėtų už šildymą. Tad man atrodo, kad įšaldymas ir vėliau grįžimas streikuoti su nauja jėga yra teisingas sprendimas.
O ir yra mus palaikantys mokiniai ir jų tėvai. Jiems ugdymo procesas yra gyvybiškai būtinas.
