Raskevičius apie santykius koalicijoje: pradedi savęs klausti, kodėl nesulauki palaikymo, bet kitų iniciatyvas turi palaikyti

„Per šiuos trejus metus labai dažnai jaučiau, kad dirbu opozicijoje“, – interviu LRT.lt sako Laisvės frakcijos narys Tomas Vytautas Raskevičius. Pasak Seimo nario, koalicijos partneriai dažnai nepalaiko teikiamų projektų, ypač susijusių su žmogaus teisių klausimais. T. V. Raskevičius taip pat pažymi – tai, kad partneriai ne tik nepalaiko, bet ir sabotuoja Civilinės partnerystės įstatymą, pažeidžia koalicinę sutartį. 

„Mes padarėme viską. Dabar atėjo laikas, kad tai padarytų ir visi kiti, kurie turi kažkokį indėlį į šį klausimą“, – taip apie Civilinės sąjungos įstatymo klausimą kalba parlamentaras.

T. V. Raskevičius taip pat tvirtina apsisprendęs kandidatuoti kituose Seimo rinkimuose.

„Man, kaip jaunam žmogui, būti Seimo nariu yra labai sudėtinga. Kaip atvirai homoseksualiam Seimo nariui, taip pat yra labai sudėtinga. Bet esu nusprendęs kandidatuoti dar vienai kadencijai dėl labai paprastos priežasties – aš dar nepadariau to, ką žadėjau“, – interviu LRT.lt sako politikas.

– Civilinės sąjungos įstatymo priėmimui liko paskutinis žingsnis, visgi iki šiol neaišku, ar įstatymą pavyks priimti, nors sakoma, kad dabar – paskutinė galimybė. Tiesa, neaišku ir tai, ar prezidentas jį pasirašytų – prezidentui dvejonių kelia atitiktis Konstitucijai. Partnerystė buvo vienas iš jūsų ir Laisvės partijos rinkiminių pažadų. Jūsų manymu, ar padarėte viską, ką galėjote, kad šį pažadą ištesėtumėte, nenuvylėte savo rinkėjų?

– Civilinės sąjungos įstatymas ir toliau išlieka Laisvės partijos prioritetu. Ar mes padarėme viską? Taip, mes padarėme viską. Dabar atėjo laikas, kad tai padarytų ir visi kiti, kurie turi kažkokį indėlį į šį klausimą.

Aš į Civilinės sąjungos įstatymą žiūriu kaip į nacionalinio saugumo klausimą. Man šis įstatymas, kaip ir tikriausiai didžiajai daliai visuomenės, yra tapęs savotišku simboliu to, kokią kryptį renkasi mūsų valstybė: ar renkasi tokią, kokia priimtina Vakaruose, – pagarbą individui ir jo teisių užtikrinimui, ar renkasi rytietišką kryptį, kur tam tikros visuomenės grupės yra stigmatizuojamos, persekiojamos, o šalia to sukurto šaršalo klesti korupcija ir visokios kitokios negerovės.

Kalbant apie palaikymą Civilinės sąjungos įstatymui, balsų santykis kažkaip dramatiškai nepasikeitė, jis yra toks, koks buvo visada – parlamentas yra skilęs per pusę. Pagrindinė to priežastis – tos partijos, kurios šį įstatymo projektą įsirašė į savo rinkimines programas. Jos ėjo į Seimą, žadėdamos priimti šį įstatymą, o dabar jų frakcijų nariai už tai nebalsuoja.

Visų pirma, kalbu apie Liberalų sąjūdį – iš 12 frakcijos narių keturi nebalsuoja už įstatymo projektą. Taip pat kalbu apie Socialdemokratų partiją, kur iš 13 narių šeši nebalsuoja už projektą. Jei šie žmonės, kurie žadėjo rinkėjams balsuoti, balsuotų, šis įstatymo projektas jau būtų priimtas.

Daug kas kalba apie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų poziciją šiuo klausimu – ten yra tokia dichotomija, nes partijos vadovybė – pirmininkas ir ministrė pirmininkė – šį įstatymą aktyviai palaiko, bet frakcijoje yra grupė narių, kurie ne tik nepritaria, bet daro viską, kad Civilinės sąjungos įstatymas nebūtų priimtas. Čia išskirčiau Viliją Aleknaitę Abramikienę ir Paulių Saudargą, kurie deda visas įmanomas pastangas, sabotuodami Civilinės sąjungos įstatymą.

Manau, toks jų elgesys pažeidžia koalicinę sutartį. Koalicinėje sutartyje įrašyta, kad šis klausimas svarbus vienoms partnerėms, nesvarbu kitoms, bet taip pat parašyta, kad dėsime maksimalias pastangas, kad projektas būtų priimtas. O valdančiojoje koalicijoje esantys žmonės atvirai sabotuoja šį įstatymo projektą.

Elementarus pavyzdys – kai Agnė Širinskienė ir vėl teikė pasiūlymą iš rudens sesijos programos išbraukti šį klausimą, šeši konservatorių frakcijos nariai balsavo už tokį pasiūlymą. Tokiu balsu jie sako, kad jų koalicijos partneriai ne tik neturi teisės priimti šio įstatymo, bet net neturi teisės įtraukti jo į darbotvarkę. Ar tai nėra ne tik koalicinės sutarties ignoravimas, bet ir absoliutus pažeidimas?

– Sustokime čia ilgiau. Koalicijos partneriai žino, kad šis projektas jūsų partijai svarbus. Vis dėlto, kaip jūs sakote, trukdoma priimti įstatymo projektą. Ar galima dar kaip nors tartis su koalicijos partneriais? Nesvarstėte pateikti ultimatumo?

– Jei Civilinės sąjungos įstatymo projektas šioje kadencijoje nebus priimtas, atsakomybę turės prisiimti ne tik Laisvės partija – ją turės prisiimti visa valdančioji koalicija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

– Bet apie ultimatumus arba tvirtesnį pokalbį su partneriais kalbos nebuvo?

– Koalicijos partneriai žino, kad Laisvės partijai šis projektas yra labai svarbus.

– Bet niekas nevyksta...

– Dar neturėjome galutinio balsavimo, manau, tam tikros kortos ir akcentai susidėlios.

– Ar gali taip būti, kad koalicijos partneriai apsigalvos – bent jau dalis jų – ir parems projektą? Arba jūsų jau paminėti socialdemokratai?

– Manau, kad šansų yra. Bandoma kažkaip manipuliuoti, esą nėra balsų priimti Civilinės sąjungos įstatymą – taip sakė oponentai, A. Širinskienė dažnai įvardija šį argumentą. Ne, tai netiesa, ir tai puikiai parodė Civilinės sąjungos įstatymo svarstymo stadija, kai puikiai susimobilizavome ir sugebėjome ją įveikti.

Šioje Seimo kadencijoje tikrai buvo tokių sprendimų, kurie buvo sudėtingi, bet, esant politinei valiai, jie buvo priimti. (...) Manau, tikrai atėjo laikas visiems kartu pasakyti – jei mums, kaip koalicijai, kaip vakarietišką Lietuvą įkūnijančiai valdančiajai daugumai, tai yra svarbus įstatymo projektas, kurį mes norime palikti po savęs, tada to susitelkimo labai norėtųsi.

– Užsiminėte apie nesutarimus koalicijoje dėl partnerystės, bet tų nesutarimų yra buvę ir daugiau. Interviu LRT.lt Laisvės frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas neslėpė, kad iš koalicijos partnerių sulaukėte ir melo.

Visgi Seimo pirmininkė sakė, kad koalicijos santykiai darbiniai, o nesutarimai nėra dramatiški. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis teigė, kad, kiek galima, palaikomi vieni kitų projektai, kad koalicijos laivas varomas į priekį, o tai jau yra neblogas rezultatas. Ar ir jūs manote, kad tas koalicijos laivas varomas į priekį, kad kiek įmanoma palaikomi vieni kitų projektai? Nėra nuoskaudų partneriams?

– Kadangi klausimą uždavėte V. Mitalo žodžiais, aš V. Mitalo žodžiais ir atsakysiu – į šią koaliciją susirinkome tikriausiai ne tam, kad draugautume šeimomis, o tam, kad įgyvendintume savo politinės darbotvarkės prioritetus.

Kadangi koalicijoje tikrai yra tam tikrų nuomonių išsiskyrimų, visą laiką buvo užduodamas koalicijos išlikimo klausimas – ar jau žlugs koalicija, ar ne. Treti metai eina, o koalicija nežlugo.

Bent jau aš savo veikimą valdančiojoje daugumoje matau kaip platformą tam tikriems darbotvarkės klausimams įgyvendinti, nes būnant opozicijoje tai padaryti daug sunkiau. Todėl aš esu valdančiojoje daugumoje, todėl ir mano frakcija, Laisvės frakcija, yra valdančiojoje daugumoje, nes įgyvendiname savo darbotvarkę.

Visgi labai dažnai jaučiu, kad Žmogaus teisių komitetas šioje kadencijoje dirba opozicijoje. Yra daugybė įstatymų iniciatyvų, kurių mums nepavyko įgyvendinti, nes, svarstant žmogaus teisių klausimus, valdančioji dauguma persiformuoja ir konservatyvus Tėvynės sąjungos flangas kartu su vadinamuoju agroliberalų flangu prisijungia prie opozicijos, o tada turime tokią situaciją.

Taip buvo su Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, kai kalbėjome apie migracijos politiką (...), tada Žmogaus teisių komiteto pasiūlymai buvo išsiųsti į šiukšlių dėžę. Galiausiai Romuvos klausimas – yra Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, visi argumentai aiškūs, bet vėl palaikymo Seime nėra.

Natūralu, kad, trečius metus dirbdamas opozicijoje Žmogaus teisių komitete, pradedi savęs klausti, kodėl savo įstatymų iniciatyvoms palaikymo nesulaukiu, bet kitų įstatymų iniciatyvas turiu palaikyti.

Pagrindinė mano motyvacija šią akimirką yra tai, kad buvimas valdančiojoje daugumoje ir vadovavimas Žmogaus teisių komitetui leidžia klausimus įterpti į politinę darbotvarkę. Tikriausiai niekas negalės užginčyti, kad Civilinės sąjungos projektas turi būti svarstomas šios kadencijos Seime, bet, jei tas klausimas neišsispręs vienu ar kitu būdu, matyt, tą klausimą sau reikės užduoti iš naujo.

– Kaip pats apibūdintumėte tą trejų, jau beveik ketverių, metų darbą koalicijoje – tai konstruktyvus bendradarbiavimas, nesijaučiate, kad Laisvės frakcijos siūlymai nustumiami į šoną?

– Neapibendrinčiau dėl Laisvės frakcijos siūlymų, nes frakcijos nariai veikia labai skirtingose srityse – turime ir tris skirtingų sričių ministrus, ir Seimo nariai turi skirtingus savo prioritetus, bet aš, kaip Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, per šiuos trejus metus labai dažnai jaučiau, kad dirbu opozicijoje.

– Naujienų portalas 15min.lt paskelbė tyrimą, kad Seime šiuo metu dirba 20 buvusių Komunistų partijos narių, tačiau apie priklausymą partijai paskelbę ne visi. To nebuvo paskelbęs ir Laisvės frakcijos narys Artūras Žukauskas.

Kai tokia informacija paaiškėjo apie prezidentą, kritikuoti nevengė bene kiekvienas, dabar, atrodo, kai klausimas palietė ne vieną partiją, tos kritikos mažiau. Kaip jūs pats vertinate, kad kolega nepasisakė apie priklausymą Komunistų partijai? Ar, jūsų manymu, kandidatai turėtų nurodyti, jei yra buvę Komunistų partijos nariai, kaip kad siūloma Seime?

– Aš labai palaikau Rinkimų kodekso pataisą, kad partinę priklausomybę reikėtų nurodyti. (...) Kalbant apie gal skirtingą prezidento ir Seimo narių situacijos traktavimą, prezidentas yra tiesiogiai renkamas pareigūnas, jis turi labai didelį palaikymą visuomenėje, prezidento moralinė pozicija įvairiais klausimais yra labai svarbi, man atrodo, net nukreipia visą politinį procesą viena ar kita linkme.

Galime prisiminti ir tą prezidento pastabą apie Konstituciją, plaunamą pro užpakalines duris. O Seimo narių atžvilgiu dinamika yra truputį kitokia. Aš, pasižiūrėjęs į profesoriaus A. Žukausko veidą, matau labai daug dalykų, bet tikriausiai komunistas yra paskutinis dalykas, kurį ten pamatau (juokiasi).

– Priekaištų kolegai nebuvo?

– Tai jo asmeninis apsisprendimas. Mačiau, kad ir tarp Laisvės frakcijos narių kilo tam tikra diskusija, kodėl taip nutiko. Aš tikrai visus pakviesčiau deklaruoti interesus labai aiškiai ir viešai. Aiškumas ir skaidrumas visada sukuria daugiau pasitikėjimo nei tam tikrų dalykų nutylėjimas.

– Rudens sesijoje laukia keli svarbūs darbai – mokesčių reforma ir biudžeto priėmimas. Tiesa, rudens sesija vadinama ir priešrinkimine – jau dabar pasigirsta siūlymų lengvinti finansinę naštą, bet, pavyzdžiui, premjerė akcentavo, kad biudžetas rinkimuose nedalyvaus. Jūsų akimis, kiek realu susitarti, ar pavyks priimti biudžetą nepradedant rinkiminių žaidimų?

– Man atrodo, kad svarbu ne tiek rinkiminiai pažadai, kurie dažnai tikrai gali būti neadekvatūs, reikia galimybes vertinti labai konstruktyviai, bet turime susitarti dėl platesnio dialogo, kokie yra valstybės prioritetai.

Dėl tam tikrų dalykų mes nesiginčijame, tai yra nacionalinis saugumas, nacionalinis susitarimas dėl švietimo... (...) Iš Finansų ministerijos atkeliavusioje mokesčių reformoje daug kalbama apie socialinį teisingumą ir gyvulių ūkio naikinimą, bet papildomų biudžeto pajamų trumpuoju laikotarpiu ten nebuvo.

Ir vėl susiduriame su problema, kad tinkama apimtimi nėra finansuojamas, pavyzdžiui, ombudsmenų tinklas – kalbu tiek apie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, vaiko teisių apsaugos kontrolierę, Seimo kontrolierius. Niekaip nesugebame šioms institucijoms užtikrinti tvaraus finansavimo. Kalbama ne apie milijonus, o apie kelis šimtus tūkstančių.

Klausimas, ar šiai valdančiajai daugumai, taip pat ir finansų ministrei, ir ministrei pirmininkei, žmogaus teisės ir jas saugančios institucijos yra prioritetas, ar ne.

Kalbant apie galutinį balsavimą dėl biudžeto, tai lems, kaip atsispindės mūsų prioritetai. Man atrodo, kad iš biudžeto turi būti atitinkami asignavimai mokslo ir švietimo finansavimui, turi būti skiriama pakankamai dėmesio psichikos sveikatai ir prevencinėms programoms, ypač dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Jei to nebus, reikės kažkaip ieškoti bendrų sprendimų.

Nedekriminalizavus mažo kiekio psichoaktyviųjų medžiagų, mums kitu galu smogė didžiulė jų vartojimo žala. Naujausias toks atvejis, kai Marijampolėje buvo rastas miręs paauglys. Jis mirė todėl, kad, jam patekus į kritinę būklę, kartu su juo buvę žmonės tiesiog pasišalino, nes bijojo baudžiamosios atsakomybės, taikomos už tokį psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą.

– Dekriminalizavimo oponentai tai aiškintų kitaip. Pastaraisiais mėnesiais vis garsiau kalbama apie tai, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas tarp nepilnamečių suintensyvėjo. Ir jūs pats paminėjote kraupų atvejį Marijampolėje, kur du jaunuoliai apsinuodijo, o vienas mirė.

Įstatymo projekto oponentai tikriausiai pasakytų atvirkščiai, nei sakėte jūs – kad dekriminalizavimas dar labiau atlaisvintų situaciją, kad būtų dar sudėtingiau kontroliuoti narkotinių medžiagų vartojimą. Ar Lietuva pasiruošusi dekriminalizavimui? Galbūt iki tol turėtų būti žengti kiti žingsniai?

– Matote, ironija tokia, kad šiuo metu psichoaktyviųjų medžiagų turėjimas kriminalizuojamas, vadinasi, drakoniška sankcija galioja, o dabar mokyklose matome to reguliavimo pasekmes. Iš esmės siekiant mažinti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą tarp jaunų žmonių, yra trys žingsniai.

Visų pirma, prevencijos programoms turi būti skirti adekvatūs resursai, o prevencijos programos turi būti ne narkomanų su nupjautomis kojomis rodymas ar piešinių konkursai, bet realios, mokslu grįstos prevencinės programos.

Turi būti skatinamas moksleivių užimtumas – tai galima daryti per neformalųjį ugdymą, didinant jo finansavimą, kad visi jauni žmonės galėtų eiti žaisti futbolą, šachmatais, kad turėtų užimtumą ir struktūrą, kad jiems nereikėtų ieškoti kažkokių kitų laisvalaikio užsiėmimų.

Paskutinis aspektas yra dekriminalizavimas – tai leistų ne tik kreiptis pagalbos, kai to reikia, bet ir suveiktų prevenciškai. (...) Šiuo metu tėvai, išsiaiškinę, kad jų vaikas vartoja, bijo kreiptis pagalbos, nes bijo, kad jiems ar jų nepilnamečiui vaikui bus pritaikyta baudžiamoji sankcija už narkotinių medžiagų disponavimą.

Oponentai garsiai manipuliuoja tomis baimėmis ir siūlo dar griežtesnes bausmes, dar daugiau šunų mokyklose, dar didesnį prievartos monopolį. Jei mokyklose bus policijos pareigūnų su šunimis, vaikai narkotikus tiesiog vartos ne mokyklose, o tarpuvartėje.

Ar tai spręs kokią nors problemą? Nespręs. Mirtis Marijampolėje ir yra pats aiškiausias kriminalizavimo ir baudžiamosios atsakomybės už mažą kiekį psichoaktyviųjų medžiagų pavyzdys. Žmogus pavartojo, jam pasidarė bloga, su juo esantys žmonės pasišalino, nes bijojo, kad bus nubausti, tada tas žmogus mirė. Psichoaktyviųjų medžiagų kriminalizavimas šiandien kainuoja jaunų žmonių gyvybes Lietuvoje.

– Klausydama jūsų, suprantu, kad nepalaikytumėte dalies Seimo narių ir merų siūlymų laisviau mokyklose tikrinti vaikų kuprines, daiktus, ieškant narkotikų?

– Bet tai sprendžia pasekmę, ne priežastį. Tai tiesiog baigsis tuo, kad narkotikai iš mokyklų, kuriose dar yra mokytojų, galinčių tai pastebėti ir suteikti pagalbą, persikels kažkur kitur, kur pagalbos ir dėmesio bus dar mažiau.

Tai nieko nesprendžia, tai savotiškas galvos kišimas į smėlį – taip, mokyklose yra problema, tad padarykime, kad ta problema išeitų kažkur kitur, o jos nebūtų mokyklose.

– Vartojimo priežastys niekur nedings, jei imsime griežtinti ir aktyviau tikrinti?

– Sutinku su oponentų argumentu, kad tuomet jauni žmonės nesineš psichoaktyviųjų medžiagų į mokyklą arba platinimas, kuris ateina iki mokyklų, persikels kitur. Bet ką reiškia moksleivių tikrinimas, jų kuprinių kratymas? Kuprinėse vaikai nesinešioja medžiagų platinimui – tos medžiagos ateina iš kitur.

Gal policijos pareigūnai, užuot kratę vaikų kuprines, galėtų gaudyti tuos, kurie iš tikrųjų platina ir skleidžia tą didelę problemą Lietuvos mokyklose. Pavyzdžiui, žiniasklaida rodo „Telegram“ kanalus, kur atvirais skelbimais parduodamos medžiagos, – man net akys raibo, negalėjau patikėti, kad galima taip lengvai ir tokių įvairių medžiagų įsigyti.

Jei tai matau aš, būdamas Seimo nariu, kur žiūri policijos pareigūnai, kodėl jie tų tinklų neeliminuoja? Taip, aišku, lengviau naktiniuose klubuose švaistytis su automatais arba kratyti su šunimis vaikų kuprines, bet, mielieji, tai problemos nesprendžia. (...)

– Į Seimą vėl grįžta ir Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimas – žengtas pirmasis žingsnis dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą (KT), kad šis išaiškintų, ar konvencija neprieštarauja Konstitucijai.

Anksčiau šį argumentą naudodavo oponentai, tačiau dabar išgirsti KT verdiktą panoro ne visi. Kaip manote, ar KT išaiškinimas pakeistų dalies Seimo narių poziciją? Ar visgi nuostatas labiau lemia įsitikinimai, vertybės?

– (...) Kai 2021 metų pavasarį buvo kilęs šaršalas su šeimų maršu prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, labai dažnai buvo manipuliuojama konstitucingumo argumentu. Suprantu, jog labai svarbu užtikrinti, kad Konstitucija nebūtų išplauta pro užpakalines duris, kaip sakė gerbiamasis prezidentas, bet visuomenėje turime tam tikrų jautresnių temų ar klausimų, kai į trasą visada paleidžiamas prieštaravimo Konstitucijai argumentas. (...)

Nemanau, kad kreipimasis į KT padės įtikinti oponentus – akivaizdu, kad prieštaravimo argumentas keičiamas priklausomai nuo situacijos. Man atrodo, vienoks ar kitoks KT išaiškinimas padės tuos debatus pastatyti ant tam tikrų bėgių.

Sutinku, kad Stambulo konvencija gali patikti arba nepatikti, bet, turėdami KT išaiškinimą, mes žinosime, ar konvencija prieštarauja Konstitucijai, ar ne. Esu 90 proc. įsitikinęs, kad KT pasakys, kad neprieštarauja, nes visame kitame Vakarų pasaulyje neprieštarauja, lygiai taip pat neprieštaraus ir Lietuvos pagrindiniam šalies įstatymui.

Gera politikos ir politikų savybė, kad jie keičiasi – šioje kadencijoje mes neturime paramos, o man atrodo, kad jos tikrai neturime, bet gal kitos kadencijos Seime, o gal dar kitos kadencijos Seime tas palaikymas atsiras.

– Laiko klausimas?

– Manau, kad tai laiko klausimas. Labai gerai atsimenu debatus dėl naujos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcijos. Vyko daug vertybinių debatų apie smurtą lyties pagrindu, tai siūloma ir Stambulo konvencijos, o čia mes talžėmės, diskutavome, ginčijomės...

Susitikau su viena Seimo nare, kuri prisidėjo rengiant pirmos redakcijos įstatymą 2010 metais. Skundžiausi, kaip sudėtinga, kad neišeina įrašyti smurto lyties pagrindu sąvokos, o ji sako: prieš 10 metų kalėmės, ar apskritai smurtas artimoje aplinkoje yra viešo ar privataus persekiojimo dalykas.

Praėjo 10 metų – jau įvedinėjame apsaugos nuo smurto orderį, o ginčijamės tik dėl sąvokų. Akivaizdu, progresas yra. Man atrodo, mes tikrai prieisime prie tam tikro sutarimo, tik turime suvokti, kad smurtas artimoje aplinkoje yra kai kurių žmonių brutali realybė. Tol, kol ginčijamės dėl sąvokų ir vertybių, žmonės susiduria su prievarta ir smurtu – turime kalbėti apie tai, kaip žmonėms padėti, tada gal mažiau tos sąvokos ir svarbios.

– Apie tą brutalią realybę – pastaruoju metu nuskambėjo ne vienas rezonansinis atvejis dėl vaikų patiriamo seksualinio smurto. „Valstiečių“ frakcijos seniūnė Aušrinė Norkienė įvardijo, kad seksualinių nusikaltėlių registras galėtų būti priemonė, padedanti spręsti šią problemą. Ar jūsų frakcija palaikytų tokius siūlymus?

– Žinau, kad pats siūlymas dabar įstrigęs Teisės ir teisėtvarkos komitete dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai. Kaip suprantu, norima įtraukti ne tik tuos asmenis, kurie jau nuteisti, bet ir tuos, dėl kurių, tarkim, vykdomas ikiteisminis tyrimas. Tai smarkiai kertasi su nekaltumo prezumpcija.

– Yra ir tokių argumentų, kad tai pažeistų asmens duomenų apsaugą.

– Taip, bet, aišku, demokratinėje visuomenėje gali būti teisės ribojimas, jei yra tam reikalingas proporcingas tikslas. Bet seksualinių nusikaltėlių registras yra ne problemos sprendimas, o jos pasekmės užaštrinimas.

Kodėl vaikai arba jauni žmonės patiria seksualinį smurtą? Todėl, kad jie neatpažįsta seksualinio smurto atvejų ir nesikreipia dėl to pagalbos. Reikia siūlyti ne nusikaltėlių registrą, o pirmiausia užtikrinti kokybišką lytiškumo ugdymą mokyklose, ką daro Gyvenimo įgūdžių programa.

– Prie Gyvenimo įgūdžių programos klausimo pereisime, bet dar apie seksualinių nusikaltėlių registrą – ar pritartų jūsų frakcija ir jūs pats?

– Nemanau, kad tai yra tikslinė priemonė, kad ji labai padėtų kažką spręsti. Man pirmiausia būtų svarbu pamatyti tokį projektą, kad bent jau Teisės ir teisėtvarkos komitetas pasakytų, kad jis svarstytinas konstituciniu ir žmogaus teisių požiūriu.

– Tuomet pereikime prie Gyvenimo įgūdžių programos. Programa parengta, tačiau dabar jau lyg ir atsitraukiama, dalis politikų ragina ją stabdyti, prezidentas sako, kad tikslas gražus, tačiau galbūt mokytojai nepasiruošę. Baiminasi ir patys mokytojai, ir dalis visuomenės.

Jūsų vertinimu, ar reikalingi pokyčiai šioje srityje, o gal reikėtų tėvams palikti daugiau galimybių patiems apsispręsti, kaip, pavyzdžiui, siūlė A. Širinskienė, lytiškumo temas integruoti į tikybos ir etikos pamokas? Kiek tėvams turėtų būti laisvės rinktis, ar visgi visi vaikai turėtų sužinoti tam tikrus pagrindus?

– Gyvenimo įgūdžių programa turi būti dėstoma mokyklose, ji turi būti dėstoma kaip privalomasis dalykas, integruojant kokybišką lytiškumo ugdymą. Man atrodo, kokybiškas lytiškumo ugdymas, aišku, paremtas mokslu ir pritaikytas pagal tam tikro amžiaus vaikų poreikius, yra labai svarbus.

Visų pirma, jis svarbus dėl seksualinio smurto prevencijos – jei jauni žmonės ir vaikai žino, kas yra jų privačios kūno vietos, kad jų liesti niekas negali, jie gali atpažinti tokį elgesį ir pranešti tėvams, pedagogams. (...)

Antra, ši programa svarbi, kad jaunus žmones apsaugotume nuo neplanuoto nėštumo. Dabar Lietuva yra viena iš tų Europos Sąjungos valstybių, kur gimdančių nepilnamečių skaičius yra vienas didžiausių. (...)

Kaip ir su psichoaktyviosiomis medžiagomis – galime apsimesti, kad problemos nėra, bet norėčiau, kad jauni žmonės priimtų ne ad hoc sprendimus, bet gautų reikiamą informaciją. Galiausiai, gyvename interneto amžiuje, akivaizdu, kad jauni žmonės gauna informaciją, bet kartais neturi nešališko ar objektyvaus arbitro, kaip, pavyzdžiui, mokytojų, kurie galėtų atsakyti į klausimus arba užvesti ant kelio, išsklaidyti tam tikrus mitus.

– Nesutinkantys su Gyvenimo įgūdžių programa pasakytų, kad tokio vaidmens galėtų imtis tėvai.

– Juk niekas ir neatima teisės tėvams diskutuoti. Man atrodo, viskas labai priklauso nuo to, kokį santykį ir emocinį ryšį turi su savo vaiku. Aš labai norėčiau, kad mano sūnus turėtų tokį ryšį, kad jis manęs galėtų paklausti klausimų, susijusių su lytiškumu, kad aš jam galėčiau kaip geriau atsakyti.

Jei jauni žmonės neklausia tėvų, problema yra ne lytiškumo ugdymas mokyklose – tėvai turėtų susimąstyti, kodėl jie turi tokį ryšį su vaikais, kad jų vaikai negali atvirai jų paklausti, o jie negali atvirai jiems atsakyti.

– O jūs įžvelgiate grėsmių programoje? Manote, kad mokytojai pasirengę?

– Jokių grėsmių neįžvelgiu. Mokytojai jau dėstė lytiškumo ugdymą mokyklose, jie yra pasirengę tai daryti. Jei nori įgyti papildomų kompetencijų, ministerija siūlo ir tam tikras kvalifikacijos kėlimo programas, todėl nesuprantamas prezidento teiginys, kad mokytojai siunčiami į fronto linijas nepasiruošę. Mokytojai jau dėstė lytiškumo ugdymą.

Gyvenimo įgūdžių programa susistemina labai daug dalykų – emocinės sveikatos, civilinės saugos. Aišku, prezidento argumentai yra populistiniai ir pataikaujantys miniai.

Nerimą kelia ir metodinės medžiagos skelbimas kaip už gryną pinigą, esą mokiniai bus mokomi, kaip pasigaminti apsauginę plėvelę oraliniam seksui. Metodinė medžiaga tam ir skirta, kad mokytojas galėtų susipažinti ir, susidūręs su tam tikrais klausimais, atsakyti jaunam žmogui.

Tam tikrose televizijose ši tema labai dirbtinai aštrinama, ji vėl susivedė į klausimą, kiek yra lyčių. Vien mokytoja, dėstanti lytiškumo ugdymą, pakomentavo, kaip ji tai mato, – kad dėstys objektyviai, be jokių preferencijų dėl LGBT propagandos ar dar dėl kažko. Bet ji viską labai teisingai pasakė, kad lytys yra dvi, kad yra seksualinė orientacija, žmonės turi tam tikrą lytinę raišką.

Aš žiūriu į tą jauną mokytoją ir galvoju – oho, tai yra fantastika, nes mokytojai viską žino, dar geriau žino nei kažkokie politikai, perkopę per 50 metų, kurie labai priešinasi šiam dalykui.

– Vadinasi, ne visiems kyla klausimų dėl to, kiek yra lyčių?

– Man atrodo, nėra jokio klausimo – visi suprantame, kad biologinės lytys yra dvi, bet pats klausimas užduodamas nekorektiškai, provokatyviai, bandoma sukurti savotišką kontrolinį klausimą, panašiai kaip, karui prasidėjus, buvo klausiama, kieno yra Krymas.

– Kita tema – Remigijaus Žemaitaičio pastarųjų mėnesių pasisakymai ir eilėraštukai sukėlė tarptautinį skandalą, sureagavo ir ambasadoriai, dėl to turėjo teisintis Lietuvos vadovai, bet pats R. Žemaitaitis problemos nemato, džiaugiasi, kad kils reitingai.

Kiek valios Seime yra „bausti“ politiką dėl tokių pasisakymų? Kaip pats matote šią situaciją – pradedami politiniai žaidimai prieš rinkimus? Kaip Lietuva atrodytų tarptautinės bendruomenės akyse, jei galimos apkaltos klausimas taip ir liktų neišspręstas?

– Kolegos R. Žemaitaičio pasisakymus apibūdinčiau kaip visišką dugną. Apibūdinčiau kaip dugną ne todėl, kad tai išsprūdo – kartais būna tokių netyčinių politiškai nekorektiškų pasisakymų. Bet tie pasisakymai buvo sistemingi, o, sulaukus kritikos, jie buvo kartojami, buvo pasirinkta antisemitinė retorika.

Generalinėje prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas, Seime sudaryta apkaltos komisija. Mane gal labiausiai šokiravo opozicijos elgesys, kai jie pasirinko nedalyvauti tame balsavime, vadinasi, jie nusiplovė tą atsakomybę.

Įspūdingiausias gal buvo socialdemokratų partijos pirmininkės vartymasis iš šios situacijos, kai ji sakė, kad negalima užbėgti už akių prokuratūrai, kad turi būti teisinis, o tada – politinis vertinimas. Mano supratimu, teisinis ir politinis vertinimas yra du skirtingi dalykai.

Teisinis vertinimas – ar žmogus padarė nusikalstamą veiklą pagal BK straipsnį, jei padarė, generalinė prokurorė ateis į Seimą ir prašys naikinti R. Žemaitaičio neliečiamybę, kad galėtų jį nubausti pagal BK straipsnį. Politinis vertinimas – ar žmogus, padėjęs ranką ant Konstitucijos ir prisiekęs šiai valstybei, gali varyti feisbuke antisemitinę retoriką.

Mane sukrėtė tas opozicijos pasirinktas naratyvas. Holokaustas įvyko visų pirma todėl, kad buvo plačiai įsišaknijusios antisemitinės nuostatos, bet Holokaustas įvyko ir todėl, kad buvo toks geopolitinis laikas, kai nebeliko tvarką valstybėje palaikančių struktūrų, neliko taisyklių.

Tada žmonės savo moraliniu apsisprendimu turėjo tas taisykles arba palaikyti, arba pasiduoti instinktams. Man atrodo, Holokaustas Lietuvoje įvyko todėl, kad labai daug žmonių arba pasidavė instinktams, arba liko abejingi. Tai, ką padarė opozicija, balsuodama dėl R. Žemaitaičio apkaltos, parodė, kad, jei šiandien Lietuvoje taip atsitiktų, kad taisyklės nebegaliotų, manau, deja, būtų labai didelė tikimybė, kad Holokaustas Lietuvoje pasikartotų.

– Ši kadencija Seime – jūsų pirmoji. Tapęs Seimo nariu, sulaukiate ir asmeninių žinučių su grasinimais, jomis kartais pasidalijate ir socialinėje erdvėje. Kadencijai gerokai persiritus į antrąją pusę, artėjant naujiesiems rinkimams, ar nenusivylėte politika, darbu Seime? Kandidatuosite atėjus kitiems rinkimams?

– Nusivyliau, labai pasikeitė mano požiūris, kaip atrodo Seimo nario darbas ir kas yra svarbiausia. Kai atėjau į Seimą, atrodė, kad svarbiausias dalykas yra teikti įstatymų projektus ir įgyvendinti tuos pažadus, kuriuos esu davęs rinkėjams. Mano atveju tai buvo Civilinės sąjungos įstatymas.

Dabar manau, kad vienas iš svarbesnių dalykų Seimo nariui yra apginti tam tikrą pasaulėžiūrą. Šiame darbe yra labai daug instinktyvumo – kažkas atsitinka visuomenėje, tada pradedama šaukti, rėkti be jokios gilesnės analizės.

Man, kaip jaunam žmogui, būti Seimo nariu yra labai sudėtinga. Kaip atvirai homoseksualiam Seimo nariui, taip pat yra labai sudėtinga. Bet esu nusprendęs kandidatuoti dar vienai kadencijai dėl labai paprastos priežasties – aš dar nepadariau to, ką žadėjau.

Nepadariau ne todėl, kad nedariau ar tingėjau, bet todėl, kad galbūt trūko šiek tiek politinės patirties, galbūt ir partneriai nesilaikė tam tikrų įsipareigojimų, bet jei nepavyko iš pirmo karto, nereiškia, kad turi pasiduoti, nes pasiduoda tik silpni.

– O kokia Laisvės partijos ateitis? Būta kalbų, kad galbūt dėl neįgyvendintų rinkiminių pažadų rinkėjai gali nusivilti partija, kad kiti rinkimai gali nesusiklostyti palankiai. Partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė tokias kalbas neigia – interviu ELTAI sakė, kad „Laisvės partija yra politinis startuolis, kuris turi dabar augti, plėstis, kad galbūt kažkada taptų politiniu vienaragiu“. Nėra partijoje tokių baimių dėl ateinančių rinkimų, kad partija išsiskirstys?

– Ne, tokių baimių, kad pati partija iširs, tikrai nėra. Aišku, darysime viską, kad rezultatas ir prezidento, ir Europos Parlamento, ir Seimo rinkimuose būtų kaip įmanoma geresnis. Mus visada guodžia ir palaiko tai, kad ir prieš 2020 metų rinkimus Laisvės partijai rodė 3 proc. palaikymo, ir dabar rodo 3 proc., tiesiog visuomenės nuomonės apklausos neužčiuopia to Laisvės partijos segmento – tai žmonės, kurie galvoja apie ateities Lietuvą.

To, kad greiti pokyčiai įmanomi, mes jau pažadėti negalėsime, nes patys susidūrėme su brutalia Seimo matematika ir kitų kolegų priešiškumu dėl Civilinės sąjungos įstatymo. Kai visa politinė sistema – pradedant prezidentu, baigiant opozicija – veikia prieš tave, o partneriai dar nestovi tvirtai už nugaros, esi kaltas, kad nepriėmei kažkokio įstatymo.

Bet man teikia vilties, kad mes per šiuos trejus metus buvome labai ideologiškai nuoseklūs. (...)