Miestas mieste – taip galima pavadinti sovietinės okupacijos metais Alytuje veikusį medvilnės kombinatą. Čia veikė poliklinika, buvo leidžiamas kombinato laikraštis, vyko „Mis Kartūnas“ rinkimai. Viename pastate lietuviai slapta nuo Maskvos įsteigė kultūros centrą – per mėnesį įvykdavo ir 100 kultūrinių renginių, o cecho darbuotojai vietoj pamainos rinkdavosi į repeticijas.
Alytaus medvilnės kombinatas buvo įkurtas 1969-aisiais. Čia medvilnę verpdavo, ausdavo, dažydavo, o galiausiai siūdavo medvilnės gaminius. Skaičiuojama, kad įmonė užėmė 16 hektarų, o 1980-aisiais Alytaus medvilnės kombinate dirbo apie 6 tūkst. darbuotojų.
Šiuo metu buvusiose kombinato patalpose įsikūrusios įvairios įmonės, veikia Alytaus kultūros centras. Čia susitinkame su centro direktore Kristina Daugelevičiene ir kamerinio choro „Varsa“ vadovu Vidu Simanausku, dirbusiu medvilnės kombinato ansamblyje.
Slapta nuo Maskvos iškilę kultūros namai
Dabar alytiškiai ir miesto svečiai džiaugiasi kultūros centru, tačiau jis buvo statomas ne miestui, o medvilnės kombinatui. Ir statė jį slapta.
„Maskva manė, kad čia bus sandėliai – lietuviai nesakė, kad stato kultūros namus“, – šypsosi V. Simanauskas, tuo metu vadovavęs šokių ir dainų ansambliui „Varsa“.
Jis prisimena, kad kombinato darbuotojai net sekmadieniais dalyvavo talkose – buvo skelbiama, kad tai bus vienas iš geriausių kultūros centrų, tad darbuotojams buvo garbė prisidėti prie jo iškilimo.
Tada mieste buvo uždaryti kultūros namai, juos turėjo tik Alytaus rajonas, todėl alytiškiams buvo svarbu turėti savo kultūros centrą.
„Kai reikėjo atidaryti rūmus, kombinato vadovybė iš Maskvos pasikvietė komisiją, kuriai kultūros namus turėjo pateikti kaip staigmeną. Visuose dokumentuose, kuriuos kombinatas siuntė į Maskvą, buvo nurodyta, kad tai bus pagalbinės patalpos, sandėliai.
Lietuviai atidarymui ir svečių priėmimui pasiruošė – surengė didžiulį koncertą, didžiulį priėmimą, vaišino... Jie taip išblizgino langus, kad viena iš Maskvos atvykusių komisijos narių per langą išėjo – manė, kad nėra stiklo. Ji atsidūrė ligoninėje, visi aplink ją šokinėjo... Vėliau ant stiklų atsirado juostos, kad daugiau niekas neišeitų“, – prisimena V. Simanauskas.
Kombinate – kultūros židinys
Pasak Alytaus kultūros centro direktorės K. Daugelevičienės, medvilnės kombinatas per mėnesį centre suorganizuodavo apie 100 kultūrinių renginių, o jame galėjo dirbti apie 200 kultūros darbuotojų.
„Žiūrint dabartiniais mastais, tai kažkas nesuvokiamo“, – portalui LRT.lt sako K. Daugelevičienė.
V. Simanauskas taip pat pažymi, kad pagrindinis kultūrinis gyvenimas vyko būtent kombinato kultūros namuose.
„Tuo metu kiekviename ceche veikė po meno kolektyvą, o kultūrinis gyvenimas buvo labai aktyvus. Būdavo, jei ansamblio vadovas darbo metu paskelbia repeticiją, o ceche procesas be to darbuotojo negali vykti, vadovas meistrui sakydavo: „Jei negali jo išleisti į repeticiją, pats stok į jo vietą ir dirbk, padaryk taip, kad jis eitų repetuoti“, – pasakoja V. Simanauskas.
Miestas mieste
Tuo metu didžiausias Baltijos šalyse Alytaus medvilnės kombinatas garsėjo ne tik savo kultūros židiniu – įdarbinęs 6 tūkst. darbuotojų, kombinatas tapo miestu mieste, sako tuometinis kombinato ansamblio vadovas V. Simanauskas.
Kombinate veikė kelios kavinės, poliklinika, biblioteka, buvo leidžiamas kombinato laikraštis, o rūsiuose įrengtas baseinas, pirtys. Kombinatas taip pat turėjo savo atskirą profesinę mokyklą, kurioje buvo ruošiami darbuotojai – pameistriai, audėjai, taurintojai, verpėjai, vardija V. Simanauskas.
Pasak pašnekovų, jei ne paslaugos pačiame kombinate, Alytus nebūtų pajėgęs aprūpinti tokio skaičiaus žmonių ir nebūtų pritraukęs naujų darbuotojų.
„Dėl šio kombinato Alytus labai greitai iškilo ir iš mažyčio miesto tapo didesnis. Į kombinatą darbuotojus reikėjo kviestis iš aplinkinių kaimų, nes tiek žmonių čia nebuvo. Iš kaimų buvo vežami žmonės, Alytuje buvo statomi namai.
Dėl šio kombinato vyko labai didelės statybos, buvo įrengiami žinybiniai butai. Tik taip buvo galima pritraukti žmonių – juk neprivežiosi iš aplinkinių kaimų, žmonėms reikia patogumo, jei nori, kad jie visą save atiduotų šiam procesui“, – pasakoja V. Simanauskas.
Neretai kombinate dirbo kelios šeimos kartos, tad šalia pasodinta vadinamoji dinastijų alėja – kiekviena šeima pasodindavo po ąžuoliuką, šalia jų buvo padėta ir lentelė.
Konkursai ir „Mis Kartūnas“
Kombinatas organizuodavo kultūrinius ir kitus renginius – kadangi bene kiekvienas cechas turėjo savo ansamblius, vykdavo įvairūs konkursai, buvo varžomasi dėl taurės. Kitas garsus medvilnės kombinato renginys – „Mis Kartūnas“ rinkimai.
Šventės metu būdavo pristatomi čia austi audiniai, sukurti drabužių modeliai, kuriuos demonstruodavo darbuotojos.
„Darbuotojos pačios iš medžiagų kurdavo aprangas, kostiumus, vyko apdovanojimai“, – apie „Mis Kartūnas“ pasakoja K. Daugelevičienė.
Kultūros centro direktorė svarsto, kad darbuotojai noriai jungėsi į įvairias veiklas, o jos tapo galimybe vykdyti kultūrinę veiklą. Su tuo sutinka ir V. Simanauskas: „Reikėjo čia kvėpuoti, vietiniu oru, o tą orą gali visko prisodrinti.“
Visgi V. Simanauskas pastebi, kad organizuotuose renginiuose taip pat buvo paslėpto sovietizmo.
„Darbo metu užsiiminėji ir tuo, ir tuo. Dėl ko Sovietų Sąjunga žlugo? Dirbome, šokome ir dainavome tuo pačiu metu. Buvo keliamas tikslas, kad žmonės būtų užimti, kad būtų užimtos smegenys.
Buvo vykdoma propaganda – galėjai liaudies dainą dainuoti, bet turėjai išpildyti sovietinį repertuarą. Kai kurios populiarios dainos buvo rašomos su potekste, tai buvo smegenų plovimas“, – pažymi tuometinis ansamblio vadovas.
Galimybė išvykti į užsienį
Dalyvavimas kombinato ansambliuose kai kuriems buvo galimybė iškelti koją už Sovietų Sąjungos ribų. V. Simanauskas kartu su dainų bei šokių ansambliu buvo išvykęs į Kubą.
„Atsimenu, 1985 metais kartu su kombinato direktoriumi 70 žmonių vyko į Kubą. Pasakiau, kiek man reikia dainininkų, o man sako: „Vešim 10 gamybos viršininkų.“
Nuskridome į Kubą, pakoncertavome, pažiūrėjo, kaip mus užsienyje priėmė, susikvietė ir sako: „Dabar jūs, gamybos viršininkai, nešiosite ansamblio vadovų lagaminus.“ Tada pagaliau pripažino, kad mums ploja, kad esame pripažįstami užsienyje kaip menininkai“, – šypsosi V. Simanauskas.
Alytaus kultūros centro direktorė K. Daugelevičienė pastebi, kad centras dažnai sulaukia lankytojų klausimų, esą kodėl jis įsikūręs toliau nuo centro, tačiau direktorė akcentuoja, kad tuometiniai kultūros namai nebuvo statyti miestui – jie buvo skirti medvilnės kombinatui.
„Išskirtinis dalykas, kad kultūros centras nėra miesto centre, bet kaip tik džiaugiamės – turime be galo didelę automobilių stovėjimo aikštelę. Kuris kultūros centras gali tuo pasidžiaugti? Kai atvyksti į koncertą, intensyviai ieškai, kur pasistatyti automobilį, o mes su šia problema niekada nesusiduriame, mūsų garsas niekam netrukdo“, – šypsosi centro vadovė.
Kultūros centras išsaugojo ir vadinamąją „gardo“ erdvę, kurioje anksčiau vykdavo miesto diskotekos, o dabar grojama alternatyvi muzika.
